Paieška Lietuviai ir Everestas

Lietuviai ir Everestas

Jonas NEKRAšIUS

 

Aukštybėse stūkso kalnas. Jis iškilęs aukščiau nei kitos viršūnės. Tai aukščiausia pasaulio viršukalnė – Everestas. Tibetiečiai jį vadina Džomolungma, tai reiškia - Visatos motina. Nuo jos viršūnės į žydras erdves didingai sklendžia balta sniego karūna. Aukščiausioji pasaulio viršukalnė kupina paslaptingumo. Amžino ledo ir sniego valdovė kelia žėrinčią karūną į dangų, išsaugodama nepaprastą pasaulį, kurį pažino tik išrinktieji. Nikolajus Rerichas rašė: “Čia minima viršūnė yra Everesto viršūnė arba, kaip ji vadinama tibetietiškai, Džamo Kang-Kar - Baltojo Sniego valdovė. Aukščiausias taškas Žemėje, taip pat ir abu pasaulio ašigaliai turi didžiulę reikšmę dėl savo galingų elektromagnetinių jėgų atsargų, kurie juose yra sukaupti. Legenda byloja, kad tada, kai ateis kritinis momentas - būti ar nebūti mūsų Žemei, šie taškai turės lemiamos reikšmės planetos išgelbėjimui.”

1999 metų lapkritį  pabuvojau Nepale, Himalajuose. Tada pavyko priartėti prie Everesto bazinės stovyklos prieigų ir iš pagarbaus atstumo pažvelgti į šią Dievų ir dangaus saugomą pasaulio stogą. Džomolungma - baltoji  “Visatos motina”. Praėjusio amžiaus pabaigoje Indijos didžioji trigonometrijos tarnyba Everestui buvo patvirtinusi ir vieną tibetietišką vardą - Mi-ti Gu-ti Cha-pu Long-nga. Išvertus tai skambėtų maždaug taip: “Jūs negalite pamatyti viršūnės iš arti, bet jūs galite pamatyti viršūnę iš devynių pusių, ir paukštis, pakilęs sulig  viršūne, užsimerkia”. Savo autobiografijoje Tenzingas Norgay mini kitą pavadinimą, kurį jam pasakė jo motina, ir jis nepaliečių kalba reiškia “kalnas toks didelis, kad nei vienas paukštis negali jo perskristi”.                                                              

Everestas neatskiriamas nuo Himalajų. Himalajai, sanskrito kalba reiškia “Dievų buveinė“. Pasak, seniausių induizmo raštų, Himalajai yra Devabhumis, dievų šalis. Čia, ant Gaurišankaro, gyveno šankaras ir jo žmona  Gaurė, jie labiau žinomi kaip vyriausiasis dievas šiva ir jo žmona Durga ar Mahadevė. šiva, vienas svarbiausių indų dieviškosios triados dievų, senovės indų mitologijoje laikytas žemdirbystės dievu; jo būstas buvo Himalajuose, iš ten tekėjo didžiausios gyvybiškai svarbios Indijos upės: Indas, Bramaputra ir Gangas.

Himalajai tęsiasi maždaug 2400 kilometrų tarp Bramaputros ir Indo upių. Niekur kitur Žemėje nėra tokių įspūdingų ir aukščiausių kalnų kaip Himalajuose. Manoma, kad Himalajai sudaro vieną kalnų grandinę, tačiau iš tiesų jos yra trys. Žemiausios ir piečiausios vadinamos Sivaliko kalnais, viršūnės jų iškyla apie 1500 metrų virš jūros lygio. Toliau į šiaurę yra Mažieji Himalajai, maždaug tris kartus aukštesni kalnai. Abi kalnų grandinės nusėtos derlingais slėniais, kuriuose vyrauja  švelnus klimatas ir daugybė kaimų. šiauriausioje grandinėje - Didžiuosiuose Himalajuose - dunkso 8848 metrų aukščio Everestas, aukščiausia pasaulio viršukalnė. Beje, šis aukščiausias pasaulio kalnas, esantis Tibeto ir Nepalo pasienyje, juda. Tą nustatė kinų mokslininkai, kurių surinktais duomenimis nustatyta, kad Everestas 6–7 centimetrų per metus greičiu slenka į šiaurės rytus.

Everestas stūkso rytiniame Didžiųjų Himalajų grandinės gale, prie Nepalo ir Tibeto sienos. Apsupta ledynų, ši iškiliausia aukščiausio kalno viršūnė nuo seno vilioja drąsuolius ir piligrimus, keliautojus ir alpinistus, pasiryžusius užkopti į Everestą - aukščiausią Žemės kalną. Kasmet šį kalną aplanko šimtai pasiryžėlių, nusprendusių pasiekti jo viršūnę, bet nedaugeliui, patiems drąsiausiems, ištvermingiausiems ir laimingiausiems pavyksta ją sėkmingai pasiekti.

Ilgą laiką (iki pat XIX a. vidurio) nebuvo žinoma, kuri iš Himalajų viršukalnių yra aukščiausia pasaulyje. 1852 metais buvo nustatyta, kad Indijos topografinės tarnybos vadovo, generolo sero George’o Everesto vadovaujamos ekspedicijos 1845-1852 metais Himalajuose metu XV numeriu pažymėtas kalnas yra aukščiausias pasaulyje. šį kalną vietiniai indai ir nepaliečiai šerpai vadina Sagarmatha (išvertus reiškia “dangaus viršūnė”, „debesų motina” arba “Visatos motina”), tibetiečiai - Džomolungma (“pasaulio motina deivė”). Kiniečiai vartoja savo pavadinimą Qomolangma (kartais Qomolangma Teng), kuris gali būti sino vietinės versijos terminas, pagrįstas Tibeto legenda apie penkias dievybes (Džomo), kurių gražiausioji ta, kuri buvo žaliojo esmeraldo veidu, tai Džomo Langsangma ar Džomo Langma. 1865 metais šis kalnas buvo pavadintas sero George’o pavarde - Everestas (Mount Everest). Nors daugelis vietinių norėtų, kad Džomolungma taptų oficialiu kalno pavadinimu, tačiau Everestas yra vartojamas oficialiai visur ir praktiškai nepanašu, kad kada nors šis pavadinimas būtų pakeistas.

Oficialiai  pripažįstama, kad pirmieji į Everestą 1953 m. gegužės 29 dieną įkopė seras Edmundas Hillary iš Naujosios Zelandijos ir Tenzingas Norgay, šerpas iš Nepalo. Everesto viršukalnėje, tame mažame sniego ir uolos lopinėlyje, kur stovėti gali ne daugiau kaip septyni žmonės, alpinistas E. Hillary ir šerpas T. Norgay išbuvo apie penkiolika minučių ir sėkmingai nusileido žemyn. “Iš pradžių pajutau palengvėjimą, - vėliau rašė E. Hillary,- nebereikėjo kirsti keterų, nauji kauburiai nebežadino sėkmės vilčių. Pažvelgiau į Tenzingą... Jis džiaugsmingai nusišypsojo. Buvo jis kiek užsidaręs, tačiau nebijojo parodyti jausmų. Ten, viršūnėje, jis iškasė sniege duobutę ir įdėjo į ją saldumynų. “Dovana Dievui”,- pasakė. Ir tai neatrodė sentimentalu... šis įkopimas į Everestą atnešė jiems pasaulinę šlovę ir sustiprino viso pasaulio alpinistų troškimą pasiekti šio aukščiausio kalno viršūnę.

Moterys taip pat nenusileidžia vyrams ir ne kartą yra  užkopusios į Everestą. Pirmoji moteris, 1975 m. gegužės 16 d. įkopusi į  Džomolungmos viršūnę, buvo japonė Junko Tabei. Ji ant šio kalno užnešė ir ženkliuką, skirtą lietuvių dailininkui ir kompozitoriui M. K. Čiurlioniui. 1978 m. spalio 16 d. į Everestą įkopė pirmoji europietė Wanda Rutkiewicz iš Varšuvos. Ji yra pabuvojusi Vilniuje, kur papasakojo apie savo kopimus į aukščiausias pasaulio viršūnes.

Su Himalajais yra susieti ir lietuvių keliautojų vardai. Bene pirmasis lietuvis, net du kartus perkopęs Himalajų grandinės kalnus, buvo žinomas tyrinėtojas ir antropologas Antanas Poška (1903-1992). Jis 1932 metais dalyvavo archeologinėje ekspedicijoje į Takla Makano dykumą ir nepaisydamas sunkių sąlygų įveikė sudėtingas Himalajų kalnų perėjas ir ledynus, įkopė į kelias viršūnes, tyrinėjo šio regiono tautelių tradicijas ir papročius.

1989 m. lietuvių alpinistai Dainius Makauskas, Vilius šaduikis ir Rimantas Neverauskas dalyvavo ekspedicijoje į Himalajuose esančios Kančendžungos viršūnės (8586 m) prieigas. 1990 m. lapkričio 1 dieną 16.30 val. kartu su amerikiečiu Karlu Buhleriu ir šerpu Nuru į Dhaulagirio viršūnę (8167 m) įkopė ir lietuvis Dainius Makauskas. Deja, laimingai nusileisti Dainiui nebuvo lemta, jis žuvo ir amžino poilsio vietą rado ant ledinio Dhaulagirio kalno šlaito. Po septynerių metų, 1997 m. spalio pabaigoje, lietuvių keliautojas ir fotografas Paulius Normantas ant Dhaulagirio kalno papėdės užnešė atminimo lentelę, skirtą žuvusio kauniečio alpinisto Dainiaus Makausko atminimui.                        

1992 m. spalio mėn. pradžioje lietuviai kartu su kitų šalių alpinistais pirmąkart pabandė įkopti į Everestą iš šiaurinės pusės, per Tibetą. Alpinistai Vilius šaduikis ir Vladas Vitkauskas pasiekė 7800 metrų aukštį, toliau lietuvių alpinistų Everestas neįsileido, sutrukdė labai blogos oro sąlygos, iš kojų verčiantys vėjai, debesys ir sniego lavinos.

1993 m. gegužės 10 d. Everesto viršukalnėje pirmąkart suplevėsavo Lietuvos Respublikos vėliava. Ją užnešė lietuvių alpinistas Vladas Vitkauskas. Apie savo kopimą į aukščiausią pasaulio viršūnę Vladas Vitkauskas, rašė: “Vargu ar kam iš stovėjusių ant Everesto viršūnės prireikė bent panašių, dažnai nežmoniškų pastangų tikslui pasiekti (...) Sėkmę lėmė nepaprastas tikėjimas. Neabejojau, kad Everestas - mano gyvenimo lemtis ir prasmė (...) Aš ne todėl einu į kalnus ir kopiu į Everestą, kad esu stiprus. Priešingai, aš privalau būti stiprus, kad galėčiau kopti į kalnus.” Pirmais iš Baltijos šalių užkopęs į viršūnę, lietuvis Vladas Vitkauskas padėkojo vietine nepaliečių kalba šiam kalnui už svetingumą: “Tudži čej, Džomolungma, tudži čej. Ačiū, kad priėmei, kad leidai paliesti Svajonę...”

2000 m. lapkričio 9 d. piligrimas ir fotografas Paulius Normantas ir šiaulietis alpinistas Saulius Vilius Himalajuose, ekspedicijos į Kančendžungos prieigas metu, užkopė į sunkiai prieinamą Peng Pengmo viršukalnę (5300 m) ir iškėlė Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dovanotą ir Vilniaus šv. Onos bažnyčioje pašventintą trispalvę.

šiaulietis alpinistas Saulius Vilius kartu su septynių estų ekspedicija, kuriai vadovavo patyręs estų alpinistas Toivo Sarmetas, 2003 m. kovo mėn. pabaigoje išvyko į Tibetą. Čia jie apsistojo žemutinėje Everesto bazinėje stovykloje 5200 metrų aukštyje, šalia Rongbuko vienuolyno. Balandžio mėn. pradžioje lietuvis kartu su estų alpinistais ir dviem Nepalo šerpais pakilo šiaurės balno link, kur 6400 metrų aukštyje įkūrė pagrindinę stovyklą. Gegužės 19 d. pagerėjus orui, iš šturminės stovyklos išėjo trys alpinistai – lietuvis Saulius Vilius, estai – Raivo Plumer ir Alar Sikk. Iš pradžių pakilo į 7000 m aukštį. Pakeliui nakvojo 7500 m aukštyje. Dar kitą dieną pasiekė 8300 m aukštį. Kopti darėsi vis sunkiau. Vargino aukštis, šaltis, vėjas, trūko oro, reikėjo nežmoniškų pastangų eiti į priekį. Saulius tęsė kopimą į Everesto viršukalnę, nuo jo per tam tikrą atstumą atsilikęs kopė estas A. Sikk. Kitas estų alpinistas R. Plumer, pasiekęs beveik 8000 m. aukštį, dėl rankų pirštų nušalimo buvo priverstas pasukti atgal. Saulius po daugiau kaip dešimties valandų kopimo pasiekė taip sunkiai įveikiamą aukščiausią pasaulio viršūnę – Everestą (8848 metrų aukščio). Tai įvyko 2003 m. gegužės 22 d., maždaug apie 14 val. vietos laiku.

Neilgai užtrukęs viršūnėje Saulius Vilius pasuko atgal. Sakoma, kad svarbu ne tik sėkmingai užkopti į Everestą, bet dar svarbiau nuo jo laimingai nusileisti. Leidžiantis S. Viliaus laukė sunkus išbandymas. Nuo ryškių saulės spindulių, jis kuriam laikui iš dalies buvo praradęs regėjimą, labai blogai matė, skaudėjo akys. Teko eiti apgraibomis, lyg per miglą. Tačiau viskas baigėsi laimingai, jis sėkmingai nusileido į apačią, kur jo laukė žygio draugai.

šiaulietis Saulius Vilius tapo antruoju lietuviu, įkopusiu į Everestą, ir pirmuoju, kuris tai padarė iš šiaurinės, Tibeto pusės, kuri yra sudėtingesnė gamtiniu požiūriu. šį savo žygį S. Vilius skyrė žymaus lietuvio keliautojo, antropologo Antano Poškos šimtosioms gimimo metinėms ir penkiasdešimties metų sukakčiai, kai alpinistai pirmą kartą įkopė į Everestą.

Himalajuose, Everesto papėdėje žmogus gyvena tiesiogiai susijęs su audromis, vėjais ir atšiauriomis vietomis, bet kartu ir su nuostabiais amžinos žemės  išminties klodais. Himalajų slėniuose, Tibeto aukštikalnėse ir vienuolynuose, amžinų sniegynų papėdėje, gyvenimas slenka ypatingu ritmu ir sava tėkme. šio ypatingo žemės kampelio gyventojai, kad išgyventų ir galėtų grumtis su atšiauriomis juos supančio pasaulio jėgomis, turi gerai išmanyti ne tik apie gydomuosius augalus, mineralus ir akmenis, bet ir suprasti slėpiningą  Himalajų dvasinį pasaulį.

M. K. Čiurlionis yra nuostabiai pasakęs apie kalnus: “...Žiūrėk, tarp snieginių  kalnų karūnų, aukštų kalnų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Po jo kojom debesis pridengia visą žemę; ten apačioj vyksta žemiški dalykai, sąmyšis, triukšmas, vapėjimas, bet debesis pridengė viską. Tyla. Aplink baltos nuostabios karūnos. Nuostabiai didžiulės, nuostabiai gražios, iš ovalų ir perlų, iš topazo ir malachito, iš krištolo ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos didžiulės karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri, plačiai atvėręs akis, žiūri ir laukia. Pažadėjo jis, kad auštant, karūnų gaisro akimirką, spalvų chaoso ir spindulių šokio akimirką uždainuos himną saulei. Himną Saulei !

Po jo kojom debesis pridengė visą žemę. Tyla. Aplink nuostabiai baltos karūnos..”

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"