Paieška Mano kailiniuoti namiškiai

Mano kailiniuoti namiškiai

Danutė ČIAPAITĖ

 

Geriausia dovana

 

Džekį man įteikė gimtadienio proga, ir tą dieną net nenumaniau, jog dovanų gavau ne tik didelį, gražų šunį, bet ir palydovą iškylose, gynėją, supratingą ir mylintį draugą, vieną artimiausių man gyvų būtybių.

Anksčiau niekada nelaikiusi šuns, buvau išsiderėjusi, kad galėsiu jį grąžinti, jei nesugebėsiu sugyventi. Džekiui buvo du metai, jis turėjo du buvusius šeimininkus, o pažįstami žmonės apibudino jį kaip nepaklusnų, bėgantį iš namų ir sukeliantį šeimininkams rūpesčių.

Jau pirmą naktį Džekis sudraskė tapetus, nagais išakėjo duris, o ryte vedamas pasivaikščioti taip mane tampė ir visai neklausė, kad neapsikentusi atsisėdau šalikelėje, niūriai galvodama - tikriausiai ne man auginti šunį. Visada mano namuose gyvendavo keletas kačių, aš suprasdavau jų elgesį ir puikiai su jomis sutardavau. šalia tupintis didelis rudas bokseris buvo svetimas. Netikėtai šuo atsargiai palietė mane letena balta “pirštinėle”, o po to ant kelių padėjo minkštą, platų snukelį. Apkabinau Džekį jau žinodama, kad būsim draugai, kad niekam niekada jo neatiduosiu.

Ir neapsirikau. Dabar sunku įsivaizduoti namus, kuriuose nebūtų Džekio. (Ir šiuo metu jis tįso netoliese, nerūpestingai išsidrėbęs ant lovos, kartkartėmis vis sukrūpsėdamas per miegus, pačiulpdamas liežuvėlį ar apurgzdamas sapnuojamą priešą.)

Jau nuo pirmųjų mėnesių Džekis davė suprasti, kad nesitrauks nuo manęs nė per žingsnį, kur tik galės. Įkurdintas nakvoti sandėliuke, šalia miegamojo durų, nubusdavo naktimis ir verkšlendamas prašydavosi įleidžiamas kambarin. Kai atsibodo keltis ir raminti, leidau įsikurti šalia savo lovos, ir Džekis gali kelis kartus per naktį patikrinti ar nepradingau. Matydamas, kad nemiegu, Džekis džiugiai įsiropščia lovon, prisiglaudžia ir padeda man ant ausies savo minkštutį, švelnų snukelį. Likusią nakties dalį miegame kartu.

Niekada netikėjau, kad šuo gali tapti tokiu draugu, pasiruošusiu visur eiti kartu, supratingu, linksmu, su kuriuo bendravimas – poilsis. Kalbu su Džekiu lyg su žmogumi ir, manau, kad jis supranta, ką jam sakau, o ne tik komandas ar balso toną. štai kartą išploviau rūbus ir nešiau juos padžiauti į antrą aukštą. Mano rankos buvo užimtos. “O kas atidarys duris?” – retoriškai paklausiau. Džekis užlipo į antrą aukštą ir pradarė duris, nors niekada to nebuvo daręs. Kaip tarp artimų žmonių susidaro ypatingas supratimo ryšys, taip pat gali atsirasti tarp vienas kitą mylinčių žmogaus ir gyvūno.

Džekis gražiai sugyvena su mano draugais, artimaisiais ir kitais gyvūnais. Visų mylimas, jis kartais primena išlepusį vaiką ir, stebint kitam žmogui, gali manęs ir nepaklausyti, jeigu tonas nepakankamai įsakmus. Džekis – didelis, stiprus šuo. Kartkartėmis turiu jam priminti, jog galutinai įsijausti į šeimininko rolę neleisiu. Užtenka griežtesnio balso, ir Džekutis ateina “atsiprašyti”. Tupėdamas priešais išklauso priekaištus, atsargiai, beveik glausdamasis prie manęs atsistoja ant užpakalinių kojų ir švelniai liežuvio galeliu lyžteli veidą.

Man patinka, kad šuo turi savo nuomonę, nėra aklai paklusnus. Su juo įdomu bendrauti. Mudu itin mėgstame klajones laukais, paupiais, miškais. šuo susidomėjęs uostinėja gentainių paliktus pėdsakus, labai mėgsta pakapstyti kurmiarausius. Pagarbiai laukiu, kol jis atliks savo “tyrimus”, už tai Džekutis atsidėkoja man kantrybe, kai aš stebiu augalus ar gyvūnus, fotografuoju juos. Esame už dviejų metrų stebėję nebaikščią, ant žemės vaikštinėjančią riešutinę. Džekis net drebėjo, bet nesutrukdė. O sykį šuo metėsi paskui iš po kojų stryktelėjusį kiškį. “Stok!” – sušukau, ir Džekis bemat grįžo.

Viena maloniausių transporto priemonių vasarą yra “Džekomobilis”. Tai – švelni, šiltutė, draugiška “mašinytė”. Kuras – neteršiantis gamtos: košytė, mėsytė, kauliukai, varškytė, obuolių pyragas ir kelionėn pasiimti sumuštiniai bei dešrelės. “Mašinytė” gali be gailesčio suvalgyti viską, palikdama “vairuotoją” be pietų. Už tai ji labai ištikima, su puikiai veikiančia signalizacija. Ji, palikta miške, atsiliepia į savininko balsą, o prisiartinus įtartinam asmeniui ne tik įjungia garsinį signalą, bet ir ima grasinti įkąsianti. ši “mašinytė” – į dviratį įkinkytas Džekis. Pirmuosius du kilometrus jis bėga šuoliu, gražiai ir lygiai tempdamas dviratį, po to jau tenka minti ir man, o Džekis tai ristele, tai šuoliu bėga šalia, o paskutinius iš dešimties kilometrų, sudarančių mūsų įprastą maršrutą, abu velkamės ristele. ši transporto priemonė puiki tuo, kad galima važiuoti ne tik keliu, bet ir laukų bei miškų takeliais, prasibrauti miškais, perlipti griovius…

Žiemos vakarais mudu rengiame koncertus: aš groju lūpine armonikėle, o Džekis dainuoja. Po pirmųjų akordų šuo atsitūpęs šalia giliai atsidūsta, po to įkvėpimo pagautas pakelia galvą ir sustūgsta, juokingai papūtęs platų snukelį. Kuo toliau, tuo labiau Džekio daina darosi garsesnė.

Mudu sugalvojame visokių žaidimų. Itin mielai Džekis žaidžia gaudynes: atsistoja šonu į mane ir apsimeta manęs nematąs, o aš lėtai ir “grėsmingai” einu artyn. Netoli šuns staiga skėsteliu rankas. Džekis suurzgęs puola bėgti kiek įkabina. “Apskriejęs” kiemą dideliu ratu, prabėga pro mane, stengdamasis glustelėti, aš tuo metu apsimetu jį sugausianti. Patenkintas Džekis tik padidina greitį ir dumia tolyn. Su dideliu, raumeningu, apie 50 kg sveriančiu šunim smagu žaisti imtynes, nebijant jo užgauti. Prispaustas prie žemės, Džekis nė nemano pasiduoti, jis taip priešinasi, kad skrendu šalin. Tik kai žaidimas atsibosta, visai nusivaręs šuo, parverstas žemėn suglemba ir ima meiliai laižyti man veidą. O gaudydamas kamuoliuką arba pagaliuką Džekis iššoka taip aukštai, kad prieš akis pamatau jo baltas letenėles.

Ūkio darbuose šuo irgi stengiasi padėti. Kai nešu malkas į malkinę, Džekis tempia pliauskas į savo būdą. Tik plaukti Džekio niekaip negalėjau priprašyti. Jis mielai maudydavosi sekliuose kanaluose, išlipdamas purvinas nuo galvos iki kojų, braidydavo upės seklumose, bet giliau nebrisdavo nei už ką. Sykį įtempiau jį upėn už pavadžio. Džekis išsigandęs puolė į glėbį, bandė užsiropšti aukštyn, “akėdamas” mane aštriais nagais. Laimė, kad ir giliai įbridusi, tvirtai stovėjau ant dugno, todėl pastūmusi šunį, priverčiau jį plaukti krantan, o ne ieškoti sausumos man ant pečių. Dabar Džekis jau nebijo plaukti kartu. Tik prisimindama pirmąjį “nuotykį” vandenyje,  neleidžiu Džekiui priplaukti per arti.  

 

Džekis ir Rikis 

 

Tą vasarą, kai gavau Džekį, priklydo mažytis juodai baltas katinukas. Linksmas, judrus it kipšiukas, jis dūko lauke ir kambary. Pavadinau jį Rikiki. Kačiukas greitai susidraugavo su mano dideliu katinu Pilkiu, sutardavo su vis apsilankančiu kaimynų katinu Pūkiu, žaisdavo su juo “bušido”.

Pro kieme pririštą Džekį Pilkis, kaip ir dera tikrajam kiemo šeimininkui, praeidavo kupinas katiniško išdidumo ir savo vertės žinojimo. Džekis draskydavosi, bandydamas pasiekti pasipūtėlį, o šis tarsi erzindamas pražingsniuoja vos per sprindį nuo šuns nosies ir sudribęs netoliese, tiek, kad Džekiui jo pasiekti neleisdavo grandinė, imdavo nerūpestingai laižyti sau pilvelį, tuo sukeldamas šuniui dar didesnį įniršį. Todėl, kai išvydau mažylį Rikį, įlendantį pas Džekį į būdą, nutirpau. Pribėgau jau įsivaizduodama kraupią sceną ir išvydau katinuką besiglaudžiantį į šunį, kuris draugiškai taikėsi jam vis lyžtelėti galvytę.

Džekis ir Rikis dabar - geri draugai. Žiemos vakarais jiedu miega susiglaudę. Nors auginu daugiau kačių, Rikiki mieliau renkasi šuns, o ne savo gentainių draugiją.

Sugrįžusią iš darbo Rikis mane pasitinka garsiu murkimu, apkabina kaklą letenėlėmis ir glaudžia savo snukelį man prie veido. Rikis – pirmas mano katinas, kurį auginu kaip šunį: laikau voljere, rišu, vedu pasivaikščioti. Anksčiau laikyti katinai, jų tarpe ir Pilkis, mirė užėdę nuodų, patekę į spąstus, sudraskyti šuns ar užmušti nedoro žmogaus. (Beje, namo nebegrįžo ir Pūkis, Rikio draugas ir vienintelis svetimas katinas, pripažįstamas Džekio. Kaip ir Pilkis, jis išgyveno tik šešis metus, buvo  įdomus ir mielas katinas.) Nebegalėjau daugiau laikyti katinus laisvėje ir vis bijoti, kad kas nors vėl nenutiktų. Rikis su pavadėliu eina gražiai, lyg šuo. Nepažįstamoje teritorijoje visas pašiūra it kamuoliukas ir budriai dairosi. Bėgdamas pušyno takeliu ir suradęs savo draugo Džekio paliktas žymes, maloniai nustebintas vėl priglaudžia plaukelius. O į tankmę eiti bijo. Tiek daug nepažįstamų, grėsmingų kvapų, kad katinuką tenka nešti, nes jis prisiploja prie žemės - nė iš vietos.

Anksčiau Rikis voljero neturėjo ir buvo rišamas kieme. Pas jį pažaisti ateidavo Pūkis. O kartą užsuko nepažįstamas katinas ir priėjo per arti. Rikis puolė ir prikūlė įsibrovėlį. Kitą kartą pavadėlis trūko, ir Rikis vilkdamas ilgą virvės galą nurūko paskui sprunkantį priešininką. Aš – įkandin. Rikis peršoko tvorą. Neatsilikau nuo jo. Iš šalies vaizdelis buvo pritrenkiantis. Sankryžoje pasivijau persekiotoją ir užmyniau virvelę. Rikis griuvo. Pergalingai parnešiau jį namo, stengdamasi negalvoti, ką mano apie tai kaimynai ir praeiviai.

 

Džekis ir Maksas

 

Manydama, jog man išėjus į darbą, Džekiui liūdna ir nuobodu vienam namuose, parsinešiau rainą šuniuką, bokserės ir neaiškios kilmės šuns vaikelį. Nulėpusiomis švelnutėmis ausytėmis, juoda bokseriška snukelio “kauke”, juokingu vaikišku kūneliu. Jis turėjo būti Džekio sūnus, tačiau Mela, Makso mama, ištrūkusi paklajoti, nusprendė kitaip. 

Jau pirmą naktį mažylis Maksas sukėlė didžiulį koncertą. Įkurdintas virtuvėje jis taip rėkė, kad skleidėsi ne tik namas, bet ir gatvė. Kambariuose stambus, stiprus, smalsus šuniukas viską čiupo, visur kišo juodą, šlapią nosį, kartkartėmis vis pakrapindamas šuniško vandenėlio. Pasiimti mažylį – visai ne tas pats, kas suaugusį, tvarkos pramokusį šunį. Trečią naktį, negalėdama užmigti dėl nesibaigiančio staugimo, prisiekinėjau sau, kad tai – paskutinis kartas, kai pasiėmiau šuns vaiką. Kačiuko dūkimas, palyginus su to “pabaisiuko” zaunijimu ir nedarbiais – miela smulkmena. Ketvirtą naktį, ketvirtą valandą, paraudusiomis nuo nemigos akimis ėjau pribaigti vis nesiliaunančio klykti šunsnukio. Ir kaip kiekvieną kartą mano karingumas išblėso: Maksiukas tupėjo priešais minkšto žaisliuko poza ir draugiškai plekšnojo uodega klanelį. Kitą dieną šuniukas buvo perduotas patyrusios auklės – Džekio priežiūrai. Penktąją naktį visi ramiai miegojo: Džekis su prie jo prisiglaudusiu Maksiuku ir aš nebegirdėdama nuolatinio verksmo ir kas pusvalandį nebėgdama raminti šunelio. 

Džekis Maksą ir užaugino. Stambus, stiprus bokseris labai meiliai, švelniai elgėsi ir žaidė su mažuoju šuneliu. Žiūrėdamas į Džekį, Maksiukas išmoko klausyti paprasčiausių komandų. Gražu būdavo žiūrėti, kaip didelis rudas šuo ir rainas mažylis kartu tūpdavosi, guldavo. Po metų Maksas ūgiu ir svoriu beveik pavijo Džekį, tačiau kūno sudėjimu ir judesiais labiau primena vilkšunį, o ne bokserį. Iš mamos paveldėjo tik tigrinės spalvos kailiuką, kaukėtą snukelį, nulėpusias ausis ir būdingo šunims kvapo nebuvimą. Vedamas pasivaikščioti po pievą, priaugusią aukštų žolių, Maksiukas dažnai atsistoja apsižvalgyti ant užpakalinių kojyčių it kenguriukas. Jis be galo judrus, smalsus, stiprus ir supratingas. Paprastai dideli šunys vietoj to, kad “tarnautų”, stojasi ant užpakalinių kojų. Maksas “tarnauja” gražiai it bolonė. Jo stambi, daili nosis gali išgauti visokius mielus niurkiančius garsus, ko nepavyksta trumpiasnukiams šunims. O balselis taip ir liko vertas dėmesio. Kai išsivedu Džekį (sunku  suvaldyti iš karto du didelius šunis), likusio namuose Makso riksmą girdžiu toli toli. šuniukas, kaip vaikiščias kramtomą gumą, kai nevampsi, nuolat ką nors turi snukelyje. Tai gali būti šlykštus neaišku kur atkapstytas kaulas, o geriausiai – guminis, cypiantis žaisliukas. Už tai vandens Maksiukas nenori nei matyti po to, kai būdamas dviejų mėnesių įdribo į gilų baseiną ir vos išsikapstė. 

Užaugęs Maksas kartais bando parodyti “įtėviui” savo galybę. Išvestas iš kantrybės Džekis nori jį pamokyti gero elgesio, tik ne visada jam tai sekasi. Maksas už Džekį greitesnis ir vikresnis. Nors šiaip šunys gražiai sutaria tarpusavyje, vieningai puola svetimuosius, sveikina draugus ir nuolat prisigalvoja visokių žaidimų.

 

Pilkės vaikai 

 

Pilkė – katytė, gal žmonių pamesta, o gal savo noru atklydusi į mano namus. Tuo metu be Rikio jau gyveno keletas kitų kačiukų. Ji buvo smulki, suvargusi, todėl pagalvojau, kad yra tokia pat jaunutė, kaip ir mažyliai Murkė, Rainis, Pūkis, Mikė, Pupsis. Matyt buvo vyrėlesnė, ir pavasarėjant mažieji katinėliai “pragydo” gergždžiančiais suaugusiųjų balsais. Skubiai atskyriau katytes, tačiau buvo vėlu: Pilkės figūrėlė ėmė keistis. Ji taip pat žaisdavo su lengvomis ir grakščiomis savo “įseserėmis”, bet kimšo už du ir darėsi vis meilesnė. Garsiai murkdama įsikniaubdavo man į kaklą. Glostydavau jos vis labiau apvalėjantį kūnelį ir galvodavau apie neišvengiamą “šeimos” pagausėjimą. “Ką darysime, Pilkute?” – klausdavau atsisėdusi šalia jos ant grindų: katytė paskutinę savaitę sėdėdavo panašiai kaip žmogus ištiesusi užpakalines kojytes. Mano namuose dar joks gyvūnėlis nebuvo susilaukęs vaikų, todėl nepaisydama to, kad namuose ir taip gyvena septynios katės, laukiau pasirodant mažylių. “Mylėsiu tavo vaikelius”, - glosčiau būsimą mamą ir šėriau ją kuo geriausiu maistu, kad tik katyčiai sveiki ir stiprūs gimtų.

Vieną rytą užėjusi į kambarį, kuriame gyveno Pilkė, Mikė ir Murkė, išvydau šalia gulinčios Pilkės krūvelę pilkšvų pūkuotų kamuoliukų. Ištiesiau ranką. Pilkė suurzgė. Ji naktį gynė savo vaikelius nuo Murkutės ir Mikutės smalsumo. Išnešiau katytes į kitą kambarį, ir Pilkė mane prisileido. Kačiukai buvo šeši! Taip namuose atsirado visas velnio tuzinas kačių. Prisimenu, kažkada juokdavaus, kad pas senelius vienkiemyje gyveno trylika kačių… Tačiau obuolys nuo obels netoli krenta.

Vaikučiai buvo sveiki ir gražučiai. Pirmąsias dienas ir beveik neatsitraukdama žindo. Jei pamesdavo spenelį, juokingai vaikiškai niurkdavo ir čiulpsėdavo. Pilkė pakildavo iš guolio tik prispyrus svarbiems reikaliukams. Maistą turėjau paduoti jai į guolį. Kiekvieną laisvą valandėlę praleisdavau žiūrėdama į Pilkę ir jos vaikelius. Dvi katytės ir keturi katinėliai augo riebučiai, šiltučiai, meilučiai. Viena katytė jau kitą dieną pradėjo čiaudėti, tačiau ir toliau ryžtingai stumdavo kitus katulius nuo geriausių spenelių. šviesiai pilka, baltu snukučiu ji buvo pavadinta Bela, tačiau neturkus pelnė Čikutės pravardę. Kitą mažylę raina nugaryte, baltom letenėlėm ir pilveliu, rusvom dėmelėm išmargintu snukeliu pavadinau Murzyte. Tikis – Rikio mažytė juodmargė kopija, pirmasis pabandė eiti nevilkdamas pilvelio grindimis. Jis labai drąsus, smalsus ir stiprus. Tigriukas – labai panašus į Murzytę, tačiau vos paimtas iš guolio pakeldavo didžiausią triukšmą. “Kur mano mamytė?” -  kniaukdavo jis išgąsdintas. Penktas kačiukas labai panašus į Pilkę: toks pat pilkas kailiukas su balta pakaklėle, liaunas kūnelis, švelnus, kiek nedrąsus elgesys. Jį pavadinau Kuniu. O šeštasis vaikelis, kaip ir dera tryliktajam šeimos nariui, tapo Pinčiuku. Jo kailelis gelsvai rainas, snukutis ir letenėlės balti.

Po savaitės Kuniui ir Murzytei pirmiems pasirodė po mažytį akies plyšelį. Dar diena kita - ir praregėję pūkuoti kamuolėliai ėmė tyrinėti kambarį, kuriame gyveno ir mokytis katiškų gudrybių. Iš pradžių juokingai ir nerangiai, o po to vis vikriau jie susikibdavo imtynių, gaudydavo savo uodegytes ir vienas kitą, žaisdavo su jiems nupirktais vaikiškais žaisliukais. Bėgo laikas, mažieji katyčiai augo, tačiau jų charakteriai ir liko tokie, kokius pastebėjau pirmosiomis dienomis: savimi pasitikintis, itin meilus Tikis (vos mane pamatęs apvirsta ant žemės, raičiojasi, prašydamas pakasyti pilvelį, paimtas murkuoja, išglaudo veidą), švelnūs, nuolaidaus, taikaus būdo Murzytė ir Kunis, bailokas, nepatiklus lyg laukinis žvėrelis Tigris (jis leidžiasi glostomas, tačiau nemėgsta kai paimu ant rankų), karinga, aršiai ginanti nutvertus skanesnius kąsnelius, Čikutė ir mėgėjas skaniai bei daug paėsti minkštutėlis Pinčis, paimtas ant rankų patikliai suglembantis, it skudurinis. Kai katinėliai paaugo, supažindinau juos su kitomis katėmis. Iš pradžių, bijodama, kad didesni katinai nenuskriaustų mažylių, atitvėriau voljere mažiukams kampą, tačiau netrukus pamačiau, kad nuogąstavimai nereikalingi: pradrėskęs užuolaidą, kuria buvau atskyrusi kačiukus, pas Pilkę ir vaikus įlipo Pupsis ir ėmė žaisti su kačiukais. Juo tuoj pasekė ir kiti katinai. Jų elgesys nedaug skyrėsi nuo Pilkės vaikų, nes tą vasarą jie atšventė tik pirmą savo gimtadienį. Rikis, prisimindamas privilegijuotą savo padėtį ir amžiaus skirtumą (net dviem metais vyresnis!), truputį paabejojo, bet netrukus dūko su visais. 

 

Mocartas-Pliusas, kuris kartais būna Minusu

 

Anglų buldogą Mocartą parsivežiau iš gyvūnų globos namų. Tai – mano pažįstamų žmonių šuo, kuriuo džiaugiausi, kai jis buvo juokingas mažylis, ir stebėjausi, kad dabar tapo nebereikalingas. Pasirodė, Moco atsisakė todėl, kad jis puolė namiškius. Tai buvo prasitarta tik “puse lūpų”, ir aš daug nesvarsčiusi parsivežiau jį, nes labai norėjau tos veislės šuns.

Mocas beveik niekuo nepriminė mažylio buldogiuko, matyto kadaise. Tai buvo nedidelis, tačiau storas, stiprus ir grėsmingos išraiškos šuo. Visą kelią namo jis stovėjo mašinoje, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą ir jautėsi nesmagiai. Buvo labai jo gaila: mylėtas, lepintas, nuo pat mažens beveik keturis metus išgyvenęs vienoje šeimoje, miegojęs prie šeimininkės lovos, netikėtai buvo išmestas kaip nereikalingas daiktas. Glosčiau jo minkštą, švelnų kūnelį, kalbinau. Kelionės pabaigoje jis pritūpė šalia  ir ėmė laižyti man koją platutėliu liežuviu.  

Anksčiau bendravusi tik su nepiktais, švelnaus ir nuolaidaus charakterio šunimis, nuo pirmų dienų pradėjau daryti klaidas. Atvykėlį uždariau virtuvėje neapsižiūrėjusi, kad vaikščioja palaidas bokseris Džekis. šis ryžtingu šeimininkišku judesiu pravėrė duris ir šunys susitiko. Atrodė nieko baisaus neįvyko, nors žinojau, kad Mocas nemėgsta šunų. (Naujas šeimininkų šuo buvo viena iš priežasčių, dėl ko jo atsisakė.) šunys apuostė vienas kitą, nerodydami jokio priešiškumo. Kartu sekė paskui mane, žaidėme visi trys. Tačiau, kai Džekis prie manęs prisiglaudė, Mocartas, nekeisdamas snukelio išraiškos, griebė Džekį už gerklės. šunys susikibo. šliūkštelėjau ant jų kibirą vandens, ir peštukui išsiskyrė. Abu atsidūrė skirtinguose kambariuose, o aš – prieškambaryje šluostyti grindų ir apmąstyti pasikeitusių gyvenimo sąlygų.

Nuo to laiko šuneliai gyvena atskirai. Nebandžiau Moco supažindinti nei su Maksiuku, nei su katinėliais, nujausdama, kad tai gali baigtis nelinksmai. Pažintis su kaimynų šunimi Rikiu irgi buvo audringa. Mocartėlis puolė Rikį be įspėjimo, ne šiaip sau vampsėdamas, o negarsiai, bet rimtai grasindamas susidoroti. Net tvora lingavo nuo ryžtingos buldogo atakos. šeimininkai pasakojo, jog kadaise labai taikų ir meilų Mocutį gatvėje užpuolęs nedidelis šuniukas ir išplėšęs snukelį. Nuo to laiko buldogėlis nekenčiąs šuniškos padermės. Juo labiau, kad ir pats šeimininkas gyveno kartu su vilkšuniu. Kol aviganiukas buvo mažas, Mocartas vaikęs jį po teritoriją, o šis užaugo, davė Mocui grąžos. Tai sudaro nemažą problemą ir dabar. Vedžiojant Mocartą, reikia jį saugoti ir nuo didelių, ir nuo mažų šunų. Mažaūgiai šuniukai nesugeba įvertinti: nepaisant to, kad Mocartas yra tik 40 cm aukščio, jis yra pakankamai platus ir raumeningas (be aiškių pastangų iššoka žmogui iki krūtinės!), todėl puola jį be atodairos, nesvarstydami, kad pakanka vienintelio taiklaus Moco grybštelėjimo ir iš jų liks tik varganos liekanos. O didelius šunis buldogėlis gali pats išprovokuoti kautynėms. Kartą Mocartas ištrūko einant gatve ir puolė kieman pas pririštą vilkšunį. Liūdnai būtų Mocui pasibaigęs šis nuotykis! Laimei, apakintas būsimų kautynių įkarščio bei akis užgriuvusių odos klosčių, Mocutis nepataikė pro atvertus vartus ir plojosi į tinklinę tvorą. Ten aš jį ir sučiupau.

Netrukus Mocartas ryžtingai persikraustė iš virtuvės į poilsio kambarį ir guoliu pasirinko fotelį. Sugrįžti atgal nesidavė įkalbamas. Taip ir liko gyventi garbingiausioje namų vietų, savo kambaryje pakęsdamas tik mane. O aš per daug ir nesistengiau jo perkelti gyventi į kitą kambarį. Moco pamėgtame kambaryje dažnai žiūriu televiziją, vakaroju, todėl galiu ilgiau pabendrauti su buldogiuku. Jis negali sugyventi su kitais gyvūnais, todėl turi būti uždarytas. Kitame kambaryje įkurdintas, jis būtų visai vienišas, o virtuvė – vieta, kur renkasi taikūs mano namiškiai.

Iš pradžių man atrodė, kad parsivežiau sergantį šunį. Džekis ir Maksas buvo judrūs, smalsūs gyvūnai, o Mocas nesidomėjo niekuo. Abejingai tapendavo jis gatve, kupdavo už mažiausių kupstelių, plodamas snukelį į žemę, tuoj uždusęs lekuodavo. Kailiukas ėmė slinkit, nors daviau jam gerą maistą. Vėliau išsiaiškinau, kad tai buvo liūdesys. Buldogėlis ilgėjosi prarastų namų, šeimininkų, kuriems nebebuvo reikalingas.

Po mėnesio Mocartas man parodė savo “tikrąjį veidą”. Išgirdusi bildesį, nuskubėjau pas Mociuką ir radau jį nuvertusį didelę gėlę ir piktai ją puolantį. Norėdama išgelbėti augalą, pastūmiau šunį šalin, piktokai sudrausdama jį. Mocartas pašoko įsiutęs, čeksėdamas dantimis ir puolė mane. Prispaudžiau buldogėlį prie žemės, neleisdama jam įkąsti, raminau jį ir po keleto minučių šunelis nurimo. Už tai aš negalėjau nurimti. Moco ataka buvo baisi! Tai nebuvo pagąsdinimas ar įspėjimas, o puolimas žvėriškai įsiutus. Nebegalėjau prieiti prie šuns be baimės, nebepasitikėjau juo. švelnus buldogo snukelis slėpė stiprius, gerai suplanuotus nasrus, stambūs dantys lengvai trupino paduodamus kaulus. Kitąsyk galėjau nebesuspėti jo sulaikyti… Ir iš viso mačiau, kad negalėsiu Mocarto laikyti namuose kaip normalaus, sugyvenančio su visais namiškiais šuns. Po ilgų svarstymų nutariau grąžinti buldogą atgal į globos namus. Prieš išveždama, išsivedžiau šunelį pasivaikščioti už miesto. Mocas tapeno šalia miela anglų buldogams būdinga eisena, klausėsi paukštelių balsų, kartu su manim brovėsi per aukštas džiūstančias žoles (buvo ruduo). Jis vėl viskuo domėjosi, atkakliai įveikdavo kliūtis ir atrodė patenkintas gyvenimu. Mudu užlipome ant didžiulio akmens upelio pakrantėje ir atsisėdome (anglų buldogai sėdi tiesiogine to žodžio prasme!). Apkabinau minkštutį buldogo kūnelį, jausdama, kad šalia – man artima, suprantama ir miela būtybė, mano šunelis. Nebūčiau galėjusi ramiai gyventi atidavusi jį atgal į globos namus.

O “audrų” dar buvo ne viena. šunį, matyt, yra skriaudęs vyras, nes išgirdęs, kad kalbu su kokiu nors pažįstamu vyriškiu, Mocas patrakdavo, ieškodavo kaltininko, o neradęs puldavo mane. Beveik negrasindamas, kupinas beprotiško įniršio. Nematydavo manęs, nepažindavo balso. Laikydavau jį, glostydavau, kalbindavau, kol nurimdavo. Uždarytas voljere, iš pradžių nustėrdavo, o po to užtekdavo, kad kas nors ateitų į svečius ir pakalbėtų, Mocas puldavo, nekreipdamas dėmesio, kad į tinklą susiplėšo snukelį. Kartą, išlydėjus svečius, teko traukti iš voljero įtūžusį buldogą. Per dvigubą tinklinę tvorą Mocas dar buvo susipjovęs su Maksiuku, buvusiu gretimame voljere. Moco snukelis, suplėšytas į tinklą, buvo kruvinas, storos letenėlės apibėgusios kruvinomis seilėmis. Išvestas iš voljero, puolė mane, bet trūktelėjusi pavadį, patupdžiau neleisdama įsijausti ir nedelsdama įvedžiau į kambarį. Kai šuniukas nurimo ir apsilaižė kailiuką, pasirodė jog baisi išvaizda buvo dėl perbrėžtos lūpos. Daugiau į voljerą Moco nevedžiau. Pririštas kieme jis elgiasi visai normaliai: apvampsi praeivius, išsikasė duobelę pasivoliojimui. Stikloplasčiu dengtame voljere vasaroti jam būtų gerai (nors skaidrus stikloplastas praleidžia tik 17 procentų ultravioletinių spindulių, be to, šalia augantis lazdynas meta šešėlį), tačiau pririštam kieme vasarą Mociukui per karšta.

Pradėjau pratinti Mocartą, kad aš esu “gaujos vadas”, kad ir jis turi man paklusti. Pati kalbinau šunį, o į jo kvietimą žaisti nekreipdavau dėmesio, be išlygų nuvarydavau nuo jo pamėgto fotelio ir pati ten atsisėsdavau, atimdavau pradėtą ėsti valgio dubenį. Jei jausdavau, kad po eilinės atakos bijau, pirma nusiramindavau, o tik tada eidavau pas Mocą. Buldogėlis buvo apstulbęs. Buvau girdėjusi, kad netramdomi stipraus charakterio šunys patys ima vadovauti žmonėms: šiepia dantis, jei šeimininkai artinasi prie jų pamėgto guolio ar bando priversti paklusti. Nesitikėjau, kad priversiu Mocartą sutarti su kitais namuose laikomais gyvūnais, nenorėjau rizikuoti savo augintinių sveikata, tačiau, jei nusprendžiau pasilikti buldogą, šis privalėjo mane mylėti ir gerbti. Niekada nesudaviau šuneliui, net puolantį mano rankos jį tik laikė ir glostė. Visada parodydavau esanti daug stipresnė ir kad jam įkąsti nepavyks. Versdavau elgtis taip, kaip noriu aš, o ne jis. Buvo ir juokingų situacijų. Sykį Mocartas išsivedė mane į pievą. Jei norėjau jį vesti pati, sėdosi, purtė galvą, o aš bijojau, kad šuo nenusimestų laisvo antkaklio ir nepaspruktų, todėl ėjau, kur vedė Mocas. Galiausiai kantrybė trūko. Stipriai trūktelėjau pavadį, ir šuo pakluso. Tai buvo paskutinis buldogo bandymas užimti vadovo postą namuose. Nuo to laiko pakanka paprasto paraginimo, jei Mociukas sugalvoja pasiožiuoti. Ir didelį agresyvumą pavyksta sumažinti meiliai, ramiai kalbinant šunelį.

Tačiau pasitikėti Mocartu pradėjau tik po metų. Kai netyčia privėriau jam kojytę durimis ir pirmą kartą išgirdau, kaip buldogiukas cypia (Mocas labai nejautrus skausmui ir visai neturi baimės jausmo). Išlaisvinus letenėlę, Mociukas narnėdamas puolė savo skriaudėją, tačiau pakako man prikišti ranką ir ištarti paguodos žodžius - pyktis išblėso: šaunelis prisiglaudė.  

Dabar galiu pasakyti, kad anglų buldogai, kaip apie juos rašoma, yra puikaus būdo, nuostabūs šunys. Mocartas yra itin meilus, žaismingas, įdomus gyvūnas. Su juo galiu visaip žaisti, tąsyti, atimti iš po snukelio ėdalą ir nė karto tai neišprovokavo agresijos. Tiesa, žaidimo metu stengiuosi buldogėlio neužgauti. Mano rankos turi būti jam švelnios. Už tai šuo, sugriebęs mano ranką, tuoj ima ją laižyti, ranka sustabdau ir ką nors bandantį pulti Mocutį. Ir į kitus žmones šunelis žiūri nebe taip nepatikliai ir priešiškai, kaip anksčiau. Nors nuo nepatinkančių žmonių Mocas mane gina: atakavo prašymo neprieiti per arti nepaisiusį kaimyną (laimei, neįkando). Vakarais, kai žiūriu televiziją, Mocarčiukas ateina man padaryti šukuosenos. Jis atsistoja man už nugaros, atsargiai ištraukia iš plaukų sagę, ima pluoštais plaukus ir dantukais braukia per juos. Kuo toliau, tuo labiau įsijaučia ir galiausiai plėšia plaukus, net įsirėmęs man į galvą stora letenėle. Padėkoju už paslaugas ir paprašau nulipti nuo galvos. Tada buldogiukas užsiropščia man ant kelių ir, apkabinęs letenėlėmis, užmiega. O jei ne ant kelių, tai nors kietai prisiglaudęs prie nugaros. Kad ir puikiai supranta komandas, Mocartas jas vykdo tik tada, kai mano esant naudinga. šaukiamas prieina arba toliau užsiiminėja savais darbais. Atsisėda, sveikinasi ir prašo mojuodamas letenėle tik tada, kai prieš snukiuką laikau skanėstą, pavyzdžiui, sumuštinį su česnako skiltelėmis, raugintą agurką, keptą ar žalią svogūną, arbūzą, blyną su rūgščia spanguolių uogiene ar keptą pievagrybį, jau nekalbant apie “normalius” gardumynus. O jei turiu saldų sūrelį, Mocui seilės žliaugte žliaugia. Neraginamas jis atsitūpia visai arti, kriuksi, slenka dar arčiau, įbruka man į ranką savo minkštą, švelnią, kreivoką ir labai tvirtą “rankutę”. Galvojau, kad buldogėlis yra nemokytinas, tačiau kai laikydama skanėstą prieš godų jo snukelį, paprašiau vietoj įprastų prašymo formų parodyti balsą, Mocartas tuoj suprato, kad norint gauti kąsnelį, reikia kiauksėti. Kiauksi Mocutis įsakmiai, o maistą čiumpa ryžtingu mostu. Nors yra miegalinis snaudalinis ir ne kartą tenka žadinti jį “ankstų rytelį” leidžiantis saulei, Mocartas yra ištvermingas keliautojas ir nuotykių ieškotojas. Jis nueina kelis kilometrus nelėtindamas buldogiškos ristelės, o į vandenį pultų net nuo aukšto tilto. Sykį nušoko upėn nuo aukštoko kranto ir išlipti nebegalėjo, trumpos kojukės nesiekė dugno ir nebuvo kaip atsispirti. Teko pačiai bendrakeleivį išžvejoti. 

Man patinka Moco stipri, minkšta, trumpakojė figūrėlė, jo nepriklausomas charakteris, ūmus būdas, net jo nepaklusnumas. Gal būt todėl, kad laikydavau tik katinus ir įvairius laukinius gyvūnus, su kuriais bendraudavau kitaip “lygi su lygiais”, įpratau gyvūną priimti tokį, koks jis yra.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"