Paieška Gaisrams ūžavus…

Gaisrams ūžavus…

Arba – laužai, kaipo šventė, laužai, kaipo neviltis

Povilas VITKAUSKAS

Kauno marių regioninio parko vyriausiasis ekologas

 

šiais metais kaip niekad siautėjo gaisrai. Jų priežastys yra beveik išaiškintos, tik kaltininkai randami tik tie, kurie žuvę liepsnose. Žmonės bando išsiaiškinti padegimų motyvus. Dažnai tai įvardinama kaip žmonių kvailystė. Bet ar to pakanka? šiek tiek reikia prisiminti ankstesnes ir dabartines tradicijas bei auklėjimą.

Iš šiaudinių pastogių neseniai išlindusi vyresnioji karta puikiai suvokė ugnies keliamus pavojus. Jų nameliai, niekuo neapsaugoti nuo žaibų iškrovų, degdavo beveik po kiekvieno didesnio audros proveržio. Neveltui mano bobutė, užaugusi 19 šimtmetyje, mus vaikus mokė, kad ugnelė šventa, su ja negalima žaisti, negalima jos net užpilti nešvarumais, kitaip ji gali užpykti ir nubausti skriaudikus. Ar degė tada pievos? Jos degti negalėjo, nes visiems trūko pašaro gyvuliams, tad pievos būdavo kruopščiai nušienaujamos ir nuganomos. Jei koks nevykėlis uždegdavo kokį menką apleistą plotelį, tai ugnis niekur negalėdavo plisti, nes aplink būdavo kruopščiai nuganyta, nušienauta pieva arba pasėliai.

Dabar viskas pasikeitė. Tik sulaukus pavasario visi trokšte trokšta miške išsikepti dešrelių ar kitokių mėsiškų patiekalų. Kiekviena išvyka tampa pasipuikavimu prieš savo bendradarbius, pažįstamus. Nuvažiavus miškan į numatytą poilsiavietę, čia jau randamos kelios kompanijos. Belieka kurti laužą po medžiu. Vaikštant Kauno marių pakrantėmis, ypač poilsiaviečių zonose, laužavietės aptinkamos kas keli metrai. Tai didelis pavojus gaisrui kilti. Teko matyti, kaip vaikigaliai tose kompanijose bėgioja su degančiais pagaliais - senesnei kartai negirdėtas dalykas! Dalis žmonių, beieškodami savo šaknų tūkstantmetėje praeityje, laužą naudoja kaip kulto priemonę, ją susieja su mūsų protėvių apeigomis. Pažįstu vieną šeimą, su kuria teko vaikščioti pamariais spiginant 32o karščiui. Jų mažametis atžala vis maldavo: kada pagaliau kursime laužą? Pasirodo, jie įpratę gamtą sieti su jos stichija, ypač ugnimi - bet kada išvykus į gamtą, bet kurioje vietoje degti laužą. Suprantama, toks auklėjimas gali duoti visiškai nelauktų rezultatų. Mano nuomone, netikusi tradicija - atgaivinti aplink Lietuvą besiribojančiuose kraštuose paplitusius papročius: šokinėti per laužą, vaikščioti karštomis žarijomis… šiais veiksmais rodoma panieka ugniai, kaip nuo amžių šventam reiškiniui. Reikia tik atsiminti, kad ir katalikų bažnyčia nuosekliai mokė gerbti ugnį.

Ne ypač dideliu sąžiningumu pasižymintiems piliečiams (tokių dar pasitaiko) ugnis pasitarnauja jų užgaidų įgyvendinimui. Prie Neveronių, kol buvo neprivatizuotos žemės, palei Krunos upelį plytėjo vertingos laukinės pievos su į Lietuvos raudonąją knygą įrašytomis gegužraibėmis, melsvaisiais gencijonais. Jau keli metai be jokios atvangos deginamos pievos išgujo šias vertybes. Suprantama, niekas nieko nematė ir nežino kas padega, tačiau išvados pačios peršasi. Vienintelis pozityvus momentas šioje istorijoje – gencijonai jau buvo spėję išplisti į šonus, dabar aptinkami pievelės pakraščiuose. Dar blogesnis vaizdas pasidairius po Jakštonių-Grabuciškių pakrantes. Gaisrais ar nežinia kuo išdegintos aikštelės, į kurias jau yra privažiavimai… Tai būdinga ir Gervėnupio, Palemono bei kitoms arčiau miesto esančioms pakrantėms. Galima manyti, kad naujieji lietuviai čia nori įsikurti. Daugelio planams trukdo tik miškai. Ir nieko čia nauja. Vakarų Europoje jau seniai tokiu būdu įsikuriama išdegintuose miško plotuose. Mūsiškiai tik pasisėmė europietiško patyrimo.

Visais atvejais, kai žmonės lankosi gamtoje (dirbdami, ilsėdamiesi, keliaudami) didžiulį pavojų gamtai sukelia polinkis girtuokliauti. Jie gali sukelti gaisrą net lovoje! Girtų kompanijos neieško laužaviečių, neužgesina paliekamų laužų, o nuorūkas meta kur papuola. Jei tokiame stovyje atsiduria piliečiai, turintys polinkį nusikalsti, tada jau linksmybių baigtis neprognozuojama. šiuo metu atviri priėjimai ir privažiavimai prie vandens telkinių ir gražiausių gamtinių vietų dažnai šias vietas paverčia pavojaus zona, į jas patekus nenuspėjamo elgesio lankytojams.

Žiniasklaidos priemonėse pasisakantys didžiausi gamtosaugos korifėjai, suversdami gaisrų kilimo priežastis žmonių kvailybei, dažnai ir klysta. Gaisrai gali būti priemonė toli siekiančioms užmačioms įvykdyti, sąskaitų suvedimui su konkurentais, o dėl žmonių neatsargaus elgesio su ugnimi kyla ne tiek jau daug gaisrų, kaip atrodo.

Žemių savininkai, kurių plotuose kasmet liepsnoja pievos, turėtų būti baudžiami. Didžiausias dėmesys turėtų būti skirtas miško aikščių išdeginimui išaiškinti. Deja… Pavaikščiojus rudenėjančiomis palaukėmis, nešienaujamomis pievomis (už kurių priežiūrą jų savininkai tikriausiai gauna išmokas), galime tvirtai pasakyti: kitą pavasarį pievos tikrai degs. Jų laužavietės – sausos žolės patalai - sukaupti šią vasarą. Ką bedarytum, bet kai laukuose nesimato besiganančių gyvulių, niekam nereikalinga žolė niekada nebus sunaudota, pievų reikės atsisakyti. Mus maitinę sutvarkytieji, numelioruotieji laukai patampa krūmynais, statybvietėmis, ar, geriausiu atveju, užsodinami mišku. Ar pamažu neišnyks į mūsų atmintį giliai įsirėžę vaizdai: “kelias, pieva, laukas, upė”?..

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"