Paieška Vai ilgu, ilgu be Tavęs ...

Vai ilgu, ilgu be Tavęs ...

Keletas gyvenimiškų pamąstymų prisimenant Gamtos Dainių Leonardą Grudzinską, kurio gyvenimo gija prieš metus nutrūko prie Aplinkos ministerijos slenksčio.

Dr. doc. Juozas LAPIENIS                   

 

Atsitiko taip, kad prieš keletą metų už trihektarininkų nusavintą tėviškės žemės gabalą mainais įsigijau netoli Vilniaus šmotą raisto ir lopinėlį miško. Leonardui ir mūsų bičiuliui Romualdui šimkūnui pagražindamas pasakojau: čia pat turiu girią, ten kimsuose kipšai veisiasi, šernai su bebrais pasiutpolkę šoka, tetervinai ištisus metus burbuliuoja, lakštingalos su gegutėm vestuves kelia, o grybai ir spanguolės pačios į krepšius lipa. Abu šypsojosi į ūsą ir sako: „Pasakoriau, kinkyk mersą ir važiuojam!..“

Teko paklusti. Patraukėme į rytinę Vilnijos pusę: pro Bendorėlius, Senąją Riešę, Gudelių gyvenvietę, miškelius, išvingiavome į Gailašių kaimą. Jo, galime sakyti, nebėra: gyventojai per karą ir pokarį išsikėlė, užtat atsivėrė nuostabi gamtos panorama. Per ištisus dešimtmečius nematoma Gamtos ranka prisėjo tūkstančius įvairiausių žolynų, padabino kalveles, slėnius berželių, skirpstų, alksnių, eglelių, ąžuolėlių kupolėmis – patekome į natūralų gamtos rojaus kampelį. Ir visa tai Vilniaus pašonėje – tik septyniolika kilometrų nuo centro.

...Ėjo saulėtos, paskutinės 2005–jų ,,bobų vasaros“ dienelės. Išlipęs iš automobilio Leonardas dairėsi aplinkui amo netekęs. Priėjo prie berželio, apkabino, paglostė ir deklamavo jo mylimiausio poeto Pauliaus širvio eilutę: ,, Aš - beržas, lietuviškas beržas...” Kartu važiavęs rašytojas, žurnalistas, fotografas Vytautas Leščinskas tik spaudė ir spaudė fotoaparato mygtuką. Tada nežinojome, nenujautėme, kad ši Leonardo rimtesnė išvyka į gamtą bus paskutinė, o nuotraukos – istorinės, kur gamtos kampelyje užfiksuotas gyvas gamtos Dainius. Tą popietę dar ilgai užvertę galvas vaiskiame dangaus skliaute stebėjome, kaip, anot Leonardo, „kurliuojančios gervės ant sparnų nusineša vasarėlę, kaip klevai dega raudoniu, o berželiai barsto auksines monetas“.

...Skanavome užsilikusių vaivorų, spanguolių, kadagio uogeles, prikėlėme iš migio eglyno kipšioką – kriuksį  šernioką. Kolektyviai  aiktelėjome: nuėję į mano miškelio koloniją išvydome boluojančius keturių didžiulių šimtamečių eglių kelmus... Išpjovė...  

„Matai, Juzuk, - kreipėsi Leonardas į manę, - tavo ,,geradariai“ mums ir stalus paruošė. Trauk savo firminę žolelių ,,plėčkutę”, kitaip širdies apopleksiją gausi...“

Tą popietę, gamtos prieglobstyje susėdę ant keturių kelmų, ilgai dalijomės mintimis, kad urbanizacija negailestingai skverbiasi į gražiausius gamtos kampelius, nuterioja ką doras žmogus ir pati gamta šimtmečiais kūrė.

,,Urbanizacija - savo keliu. Nuo jos nepabėgsime... - vėl prašneko Leonardas. - Matėte šio miškelio prieigose sukaltus kuolus, žemę išdalinta sklypais? Po kelių metų ir čia išaugs nauji bendorėliai. Tegu. Negaila. Žmogų visuomet traukė miškas, paukščio giesmė. Tik turi būti darna, o dabar vyrauja: man, man... Kada į gamtą sugrįšime ne kerziniais batais, o basomis kojomis ir švariomis rankomis. Kada?..“

Prabėgo daugiau kaip metai nuo tos įsimintinos išvykos. Metai prabėgo nuo tos šarmotos sausio dvidešimt šeštosios, kai, nešant iškilųjį straipsnį apie jos didenybę gamtą, prie ,,Žaliojo pasaulio“ bendražygių, prie Aplinkos ministerijos laiptų tas nelemtasis trombas atskyrė Gamtos Dainiaus būtį ir nebūtį...

...Žiūriu į tuometines nuotraukas ir niekaip negaliu susitaikyti, kad Tavęs nebėra, kad daugiau nepasibelsi į mano ir Romualdo šimkūno butų duris, nešinąs mums didžiulį glėbį spaudos, o šeimininkėms - puokštę gėlių.

...Nebeišvystame Tavęs ketvirtadieniais redakcijos ,,Žaliasis pasaulis” sambūriuose, kad visi atsiverčiame naująjį numerį... Kurio, kaip buvo įprasta, antrasis puslapis buvo skirtas Tavo nuostabiems kūriniams.

...Klajūnės  mintys vis gražina į praeitį, kai pirmąkart mudu susitikome ,,Valstiečių laikraštyje”. Tai buvo 1962–ji. Tuo laiku ,,Valstietis“ klestėjo jaunais, talentingais žurnalistais: Stasė Mockuvienė, Zita Garunkštytė-Baleišienė, Egidijus Baleišis, Pranas Palikevičius... Ir Leonardas Grudzinskas - skaistaveidis garbanius, damų numylėtinis... Drovumas – neišpasakytas. Dėmesingiau pažvelgus mergaitei, nukaisdavo kaip žarijėlė... Nors buvo tik bebaigiąs universitete mokslus, jau buvo plačiai žinomas ir redakcijoje turėjo tikro korespondento statusą. Mus stebino jau tada produktyvumu, giliu gamtos pažinimu, vaizdų epiškumu, kalbos vaizdingumu... Ne rašė, o tiesiog dainavo!..

Išsamiau susipažinęs su Leonardo kūryba poetas Paulius širvys pakrikštys: Gamtos Dainius...

Abu buvome kilę iš Rytų Aukštaitijos: Leonardas - nuo Vyžuonų,  o aš – Svėdasų. Kaip sakoma, vienas - vienoje šventosios upės pusėje, kitas – kitoje. Drūčiai susidraugavome, o kai dar prisijungė panevėžietis Egidijus Baleišis, tai ši žurnalistų trijulė išropinėjo visus Vilniaus kalnelius, parkus, Vilnijos priemiesčius.

Visur mums istorinių vietovių, gamtos pažinime vadovas buvai Tu, Leonardai. Toks likai ir šiandien...

...Gyvenimo vingiai kažkuriam laikotarpiui mus išskyrė: aš pasukau į mokslus, o Tu likai ištikimas žurnalistinei mūzai. Parašei ir išleidai skaitytojams nepamirštamas knygas: ,,Laiškai beržo tošyje“ (1976), ,,Lietuvos nacionaliniame parke“ (su Juliumi Vaicekausku, 1977), ,,Laiškai iš elnių miško“ (1980), ,,Laiškai iš bebrų upelio“ (1981), ,,Vilkų paviliotas“ (su Romu Gurkliu, 2003). Parašei dešimt scenarijų telefilmams. Tavo rankai priklauso apie keturi tūkstančiai publicistinių straipsnių, meninių apybraižų, esė, miniatiūrų apie žmogų ir jį supančią gamtą. šiandien neapsiriksiu pasakęs: jei turime šimtmečio poetus - J.Marcinkevičių, Maironį, B.Brazdžionį - šimtmečio Gamtos Dainius yra Leonardas Grudzinskas.

Tūkstančiai gamtos bičiulių, literatų, žurnalistų buvo šokiruoti: vardinę Česlovo Kudabos premiją gamtosaugos srityje net po mirties negali gauti Gamtos Dainius, visą gyvenimą ją ir garbinęs, gražiausiais žodžiais įvardinęs... Už tai net sovietmečiu buvęs vienas populiariausiųjų Lietuvos žmonių (buvo tada organizuota tokia akcija).

Džiaugiuosi, kad savaitraštis ,,Žaliasis pasaulis” konkursą ,,Gamtos pasaka – 2006” dedikavo žymiam Lietuvos žurnalistui Leonardui Grudzinskui atminti, kad iš visos Lietuvos kampelių suplaukė šiam konkursui, tarsi pačiam Leonardui, kaip skelbė redakcija, per 400 suaugusiųjų ir moksleiviškų kūrinių.

...Su Leonardo bičiuliu dr. Romualdu šimkūnu spaudoje jau esame rašę: nereikėtų leistį užmaršties dulkėms nuskandinti tuos didžiulius Leonardo lobius, išbarstytus po įvairius leidinius. Gyvųjų pareiga: surinkti, sunešti į vieną avilį Leonardo Grudzinsko kūrybinį palikimą, išleisti atskiru leidiniu. Pirmą žingsnį reikėtų žengti sudarant ir išleidžiant Gamtos Dainiaus kūrinių bibliografinį sąrašą. Be abejo, reikia įkurti komitetą, kuris įsteigtų fondą kūrybinio palikimo išleidimui. Manau, jog viso to reikia ne tik mums, o ir ateities kartoms. Jei pamirštame Gamtos Dainių, pamiršime, jog esame ir Gamtos vaikai. Būsime tik verteiviški padarai, siekiantys nugvelbti iš Motinos Gamtos paskutiniuosius puošniuosius rūbelius... Ir tuo pačių kalbėdami mantrą: darnioji plėtra, darnioji plėtra, darnioji... O juk „darniai“ visai neseniai, vos XX amžiuje, kažkur jau žygiavome. Žygiavome ir komunistiškai vienas kitą apgaudinėjome...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"