Paieška Meška su lokiu – abudu tokiu

Meška su lokiu – abudu tokiu

Jonas  NEKRAšIUS

 

Sausio 25-oji tradiciniame mūsų tautos kalendoriuje – Pusiaužiemis. Senovėje buvo paplitęs tikėjimas, kad pusiažiemyje meška savo guolyje ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Pasak profesoriaus Liberto Klimkos, šis tikėjimas yra atėjęs iš pirmykščio, dar gentinės bendruomenės medžiotojų, kalendoriaus, kai būdavo skiriami tik du metų laikai – žaliasis ir sniegingasis. Pirmuoju miške karaliavo Meška ar Lokys, antruoju – Elnias ar Briedis.

šis dėmesys meškai Lietuvoje yra neatsitiktinis. Senovėje mūsų giriose buvo gausu meškų ir lokių. Meškaduobė, Meškalaukis, Meškapievė, Meškučiai, Meškuičiai, Lokėnai ir kiti vietovardžiai primena jų buvimą Lietuvoje. Apie meškas (ruduosius lokius) yra užrašyta daug pasakojimų. Meškos kopinėjo drevių medų. Jas medžiojo dėl kailio meškenos.

Visi Lietuvos statutai draudė meškų medžioklę, tačiau diduomenė, rodydama savo narsumą, susiimdavo su lokiais. Yra žinoma, kad meškas medžiodavo miego metu. Mešką išbudindavo, o pats medžiotojas įlisdavo į karklo krūmą. Priėjusi meška apglėbdavo letenomis krūmą, tuo tarpu medžiotojas ir perskrosdavo jai peiliu pilvą.

Meškas medžiodavo ir šunimis (…). 1546 metais Žygimantas Augustas medžiojo meškas Lavoriškių miške, netoli Vilniaus. Prijaukintus lokius savo dvaruose laikė Žygimantas Kęstutaitis, Žygimantas Augustas, dvarininkai.

Nuo XVII amžiaus Lietuvoje buvo populiarūs meškininkai, lokininkai, dresuotų lokių išvedžiotojai ir rodytojai. Jais dažnai būdavo Lietuvoje nuo seno gyvenę čigonai. Nuo senų laikų Lietuvoje nusipirkę arba išsinuomoję keletui metų lokius, vedžiodavo juos po smukles, kaimus, sodybas, turgus, linksmindami žmones. XVII a.- XIX a. pr. Smurgainyse (Smurgonyse, Gardino sr.) veikė lokių dresavimo mokykla (vadinamoji Meškų akademija; įkūrė Radvilos). Kadaise kunigaikštis Karolis Radvila važiuodavo pas karalių Stanislovą Augustą, pasikinkęs 4 lokius. XIX a. pradžioje ten buvo išmūryti iš apačios kaitinami mokomieji takai. Lokių užpakalines kojas apaudavo klumpėmis ir paleisdavo į taką. Pajutę karštį, jie atsistodavo ant užpakalinių kojų ir imdavo vaikščioti; vėliau juos mokydavo šokti pagal muziką, nusilenkti, prašyti dovanų. Meškas dar mokė įvairių mokslų: skaičiuoti, šokti, gražiai nusilenkti ir kita. Kurį laiką lokiai buvo dresuojami ir Raudondvaryje (XIX a. grafai Tiškevičiai turėjo tokią “akademija”), prie Kauno.

Smurgainių meškininkai ir čigonai vaikščiojo po Lietuvą (Žemaitijoje lokius vedžiojo iki XIX a. vidurio), Baltarusiją, Lenkiją, Vakarų Europos šalis. Meškininkai su meškomis vaikščiodavo po kaimus, rengė pasirodymus.  Kaip rašė Vilniui vaduoti sąjungos leidinys, Kaune 1936 metais, paskutinis lokininkų ainis Jokūbas Tamarevičius mirė prieš 50 metų.

Vėliau Rusijos caras uždraudė vedžioti meškas keliais, nes baidydavosi arkliai.

Meškos Lietuvos miškuose gyveno iki XIX a. Pasak B. Sventažeckio (1874-1938), 1905 metais dirbusio Vilniaus medžiotojų draugijos pirmininku, šalčininkuose dvarininkas V. Vagneris 1885 metais nušovė, ko gero, paskutinę Lietuvos girinę mešką. Jos dar atklysdavo į Lietuvą ir 1935, 1965, 1968, 1970, 1980, 1996, 1997, 1999, 2001 ir vėlesniais metais. (Apie kai kuriuos įvykius, susijusius su meškų pasirodymu ir medžiokle Latvijoje ir Lietuvoje, buvo rašyta 2006 m. birželio 8 d. laikraštyje “Žaliasis pasaulis” Vidmanto Aukštikalnio straipsnyje “Meškiukas pernakvojo malkinėje”.)

2004 m. gegužės mėn. 20 d. spaudoje buvo pranešta, kad Visagino apylinkėse, vos du kilometrai nuo Ignalinos atominės elektrinės buvo aptikti ryškūs meškos pėdsakai. Žvėris buvo įspaudęs 21 centimetro ilgio ir 16 centimetrų pločio pėdsakus. Prieš tai panašūs meškos pėdsakai pavasarį buvo pastebėti netoli Nemenčinės, vėliau - Ignalinos rajone

Dabar jų yra kaimyninėse Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Lenkijos miškuose, retkarčiais galima sutikti meškų, nors jų vis mažėja.

Lietuvoje dabar meškas dažniausiai galima pamatyti Kauno zoologijos sode, gastroliuojančiame žvėryne ar kilnojamajame cirke. Važiuojant nuo šiaulių Kelmės link, dešinėje kelio yra pakelės kavinė, kurios vidaus kieme, aptvare laikoma rudoji meška.

Meška yra (pagerbta) dažna Lietuvos herbuose. Telšių apskrities herbe pavaizduota meška, Lokys – Žemaitijos kunigaikštystės simbolis. šiaulių apskrities herbe – Žemaitijos simbolis lokys. šiaulių rajono herbe mėlyname lauke pavaizduotas sidabrinis lokys, laikantis priekinėse letenose auksinį kovos kirvį, prie kairiojo peties - skydas su auksiniais ir juodais lygių galų kryžiais. Lokio liežuvis raudonas, nagai auksiniai.

Netoli šaulių išsidriekę Meškuičiai turi herbą, kurio sidabriniame damaskiruotame raudonais kryželiais skydo lauke pavaizduotas ant užpakalinių kojų stovintis juodas lokys su raudonu liežuviu, lokio nagai – auksiniai. Sakoma, jog vietovėje, kur šiuo metu įsikūrę Meškuičiai, senovėje buvusios didžiulės girios, pilnos įvairių žvėrių, taip pat ir lokių (meškų). Esą nuo jų ir miestelis gavęs savo vardą. Meška asocijuojasi su miestelio vardu. Damaskiruotas kryželiais herbo skydas primena netoli esantį Kryžių kalną.

*  *  *

Lietuvių patarlės apie lepečkojus, šleivakojes:

Meška su lokiu abudu tokiu. Klausi meškos, o meška čia pat. Meška ima jėga, o žmogus – razumu. Meška dar miške, o jau jos kailį dalija. Meška senyn – nagai aštryn. Tas niekam netinka, kaip tik meškoms vadžiot. Su plikgalviu nepeškis, su meška negrumkis. Mešką vedęs, meška ir džiaugsis. Meška, gile užgauta, baubia, šaka prislėgta – tyli. šlėkta – iš meškos, meška – iš peklos. Su vilku nearsi, su meška neakėsi. Nuo vilko bėgo – ant meškos užbėgo. Aš nei po vilkui, nei po meškai. Meškos smilga nenudursi. Lokys numirė, mesk ir trimitas. Numirė meška, atliko ir dūdos. Guli kaip lokys lauže. Girioj lokius išmokina, o žmogaus neišmokina. Mešką gali išmokinti, žmogaus nebeišmokins. Auga derlinga it Raudondvario meška. Kai atšyla ir meška iš laužo pakyla. Nuo grabnyčių meška ant antro šono apsiverčia.

*  *  *

Savitai meškos įvaizdį pateikia lietuviški frazeologizmai: Meškos paslauga” (gerais norais atliktas, bet žalingas darbas); Meškos šonai (tokia miško žolė);

Baltas meškas ganyti (būti ištremtam į Sibirą);

Meška gali vartytis (baisi netvarka);

Mešką išriesti (atlikti gimnastikos pratimą);

Meška kūrena pečių (kyla rūkas);

Meška nusisuktų galvą (netvarka troboje);

Meška virto per žardą (sakoma apie pusiaugavėnį);

Pas baltąsias meškas (į Sibirą);

Tarp meškos ir vilko (nesant išeities);

Kaip meška (apie labai apžėlusį; apie nerangų ėjimą; apie labai riebų; apie storai apsirengusį);

Kaip meškos ausyje (gerai gyventi);

Kaip meška lauže (tingus);

Kaip meška ant dūmo (karščiuojantis, be atodairos);

Nuo vilko bėgo ant meškos užbėgo.

*  *  *

Lietuvoje yra žinoma liaudies teatro scenelė “Meškininkas”. Aprištas bulvienojais vyras vaizduoja mešką. Vedlys ją veda keturpėsčią, pririštą grandine; mušama lazda, “meška” riaumoja. Erzina mergaites, gąsdina apžavais. Apžavams išsklaidyti reikia sudeginti kuokštelį apžavėtosios plaukų, pavaišinti “mešką” degtine, vedliui duoti pinigų, sūrio. “Meška” atsidėkodama šoka.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"