Paieška Žuvelių gyvenimą pažįstant...

Žuvelių gyvenimą pažįstant...

Vaikų atostogos pajūryje... viduržiemy

Vacys PAULAUSKAS

Žvejų būrelio vadovas, papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

 

ši rudeniškojo oro žiema sujaukė žemdirbių, žvejų verslininkų, miškininkų, gamtininkų ir tūkstantinės meškeriotojų armijos lūkesčius. Pakoregavo ji ir nevalstybinių vaikų globos namų “Vilniaus SOS vaikų kaimo” globotinių žiemos atostogas. Vaikų pasiilgtos žiemužės nebuvo, todėl teko juos užimti nežiemiška veikla.

 

Pailsėti – prie Baltijos

 

Aprimus Kalėdų švenčių ir naujametinėms linksmybėms, sausio 2 d. prie mikroautobusiuko vairo ilgai kelionei įsitaiso “Vilniaus SOS vaikų kaimo” direktoriaus pavaduotojas ūkiniam darbui Algirdas Lukošaitis. Kelionės tikslas – Klaipėdos rajone, Karklės kaime esanti “SOS vaikų kaimų Lietuvoje” poilsiavietė. Čia praleisti likusias žiemos atostogų dienas susiruošė Vaikų kaimo socialinio darbuotojo Zigmo Giedrimo vadovaujamos šešios merginos. Aš vykstu su penkių meškeriotojų–gamtininkų komanda. Dėdė Zigmas padės merginoms nagrinėti jaunimo tarpusavio bendravimo problemas, aptars kaimelio vaikų bendruomenės klausimus. Mūsų šešetuko uždaviniai žemiški. Norime pratęsti dar 2002 metų vasarą pradėtus šalia poilsiavietės esančio Karklės tvenkinio tyrimus. Bandysime iš pajūrio parsivežti numatomiems naujai įrengti akvariumams grunto ir gražių akmenukų, tvenkinyje pasigauti saulažuvių, kartuolių, o įtekančiame į Baltiją upeliuke – trispyglių dyglių. Kas be ko, patikrinsime, ar ir žiemą Karklės tvenkinys toks dosnus meškeriotojams kaip ir vasarą.

 

Žiemą - kitaip

 

Palyginti su vasara, Karklėje daug kas pasikeitę. Drumstas ir pakilęs tvenkinio vanduo veržiasi pro užtvankos viršų, o vasarą beveik išdžiūstantis upeliukas tvenkinio vandens perteklių veržliai atiduoda Baltijai. Audringa jūra negailestingai atakuoja krantą. Sudarkytos kopas tvirtinančios žabų tvorelės rodo praūžusios stichijos griaunamąją galią. Aplink poilsiavietę tvyro tuštuma. Kempinge nebėra poilsiautojų ir palapinių. šalia tvenkinio, kitoje pusėje, esanti vasaros vaikų poilsio stovykla “Žilvytis” – tuščia. Tuščias ir jos stadionas. Jo, o tikriausiai ir vaikų stovyklos, dienos suskaičiuotos. Stadiono vietoje verslininkai nori statyti modernų viešbutį, o vaikų stovyklą paversti turtingų poilsiautojų traukos centru.

Pajūryje orai permainingi, tačiau šiltesni. Poilsiavietėje tarytum pavasarį žaliuoja paaugusi žolė - sunku patikėti, jog jau atšventėme Naujuosius ir niekaip negalime sulaukti tikrosios žiemos.

 

Vietoje meškerių – kibirai

 

Vaikų kaimelio globotiniai vasarą Karklėje ilsisi dažnai ir žino – tvenkinyje gerai kimba kuojos, saulažuvių būrius vaikosi ešeriai. Čia gausios dvigeldžių moliuskų ir į jų mantijos ertmę ikrus dedančių kartuolių populiacijos. Stabdant tvenkinio užžėlimą įleisti baltieji amūrai, pasitaiko sidabrinių karosų ir lynų.

...šiandien plūdinėmis meškerėmis nieko nepavyko suvilioti. Nepadeda nei IGF “Minija” vadovo Laimučio Gūžės dovanotas jaukas, nei ant kabliukų energingai besiraitantys “dzykeliai”.

Greitai nerezultatyvi žūklė pabosta. Pačiupę kibirus skubame prie jūros ieškoti tinkamo akvariumams grunto. Nors pajūris nukentėjęs, jo randame nesunkiai. Po dviejų tokių žygių turime pilną maišą. Žvirgždą plausime ir į skirtingo stambumo frakcijas sijosime jau namuose (prieš įrengdami akvariumus), o dabar - eilė kitam darbui

 

Netikėtas laimikis  

 

Vienas iš mėgėjiškos žūklės įrankių, labai patinkantis vaikams, yra tinklinis samtelis masalinėms žuvelėms gaudyti. šviečiant kaitriai vasaros saulei, kai tvenkinio paviršius mirgėdavo nuo saulažuvių gausos, užtekdavo nuleisti į vandenį samtelį ir, net nejaukinus, gera sauja žuvelių būdavo garantuota. Ypač jos spiesdavosi patampius samtelį aukštyn ir žemyn. Įrankį nuleidus iki dugno ir pajukinus, tarp žuveliukų vyraudavo kartuolės. Nors Mėgėjiškos žūklės taisyklės nuo sausio 1 d. iki balandžio 20 d. draudžia žvejoti vidaus vandens telkiniuose, naudojant masalui žuvelę, merkiame į vandenį tinklinį samtelį ir labai norime, kad papultų bent viena kita saulažuvė, o dar geriau – kartuolė. Ne, ant jų mes nemeškeriosime. Jos labai tiktų įrengtam šaltavandeniam akvariumui. Tampyk netampęs, jaukink nejaukinęs, samtelis tuščias. Žuveliukų jų įprastoje vietoje nėra. Lieka paskutinis visų mūsų išvykų į gamtą prie vandens palydovas – krytis. šį didelį tinklinį samtį žuvims gaudyti arba kitaip – graibštą – vaikai itin mėgsta, o darbuotis “bildokais” – lazdomis, ant kurių pritvirtintos dėžutės nuo konservų – vienas malonumas. Prie pat kranto kyšo vienas kitas augalų kuokštas. Gal žuveliukai slepiasi čia? Gaila, krytyje vien vandeninių blakių atstovės - paprastosios nugarplaukės ir viena (pasidabinusi labai dailiu iš augalų sulipdytu nameliu) apsiuvos lerva. Ją pasiimame ir plušame toliau. Pagaliau krytyje spurda mažytis žuveliukas. Vaikai ją atpažįsta iškart. Tai Lietuvoje retokai aptinkama devynspyglė dyglė. Vien dėl jos negaila dėl ilgo plušėjimo, nes mes su vaikais šiame tvenkinyje šią žuvų rūšį aptinkame pirmą kartą.

 

Išsimaudė  

 

Pradėjus žvalgytis po upeliuką, vasarą dažnai matytų trispyglių dyglių nesimato. Tikriausiai stipri srovė jas nunešė į Baltiją. Siūlau vaikams nutraukti darbą, tačiau Dariui ir Vidmantui “varlinėti” labai patinka, ir jie prašosi patyrinėti upeliuką arčiau jūros. Paprašęs vaikų neužtrukti, pats pasilieku prie tvenkinio sutvarkyti samtelį masalinėms žuvims gaudyti. Netrukus šlapi iki juostos pasirodo mano jaunieji gamtos tyrinėtojai. Niekaip nesuprantu, kaip jie tokiame miniatiūriniame upeliuke rado vandens “išsimaudyti”. Vaikai tik juokiasi ir sako norį tęsti darbą, o aš siunčiu juos į gryčią persirengti ir, išgėrus arbatos, sušilti, nes juokai menki - gali tekti iš Klaipėdos kviesti greitąją pagalbą. Jos ir vaistų neprireikė. Nors už lango pilnatis ir nesitikim nieko gero, rytojaus žūklei ruošiame spiningus.

 

Sunku patikėti

 

Keliamės neskubėdami, papusryčiaujame. Mano vyrai su spiningais išskuba prie tvenkinio. Aš dar tvarkausi. Kur čia nupulsi, vis tiek nekimba. Vanduo drumstas, mėnulis blogas. Išvykos rezultatai lyg ir aiškūs.

Ant laiptų pasigirsta bildesys. Įvirtęs Darius praneša: “Edgaras sugavo lydeką ir negali jos nukabinti”. Paprašiau pasistengti ir pažadu netrukus ateiti. Skubėdamas pas vaikus, išgirstu, kad Edgarui užkibo antra lydeka. Abi lydekaitės gražios ir imamos. Užkibo ant žalvario spalvos “Kibs” blizgės “Cyclon”. Ant mano spiningo prikabintas šviesus guminukas. Pagalvoju, jeigu “kapoja” lydekaitės, derėtų užrišti pavadėlį, tačiau nesivarginu, pametėju masalą ir tuojau pat esu už tingėjimą baudžiamas.  Vos guminukui palietus vandenį, stiprokas smūgis ir… laisvas valas. Nesigailiu, kad žuvies neištraukiau, tik galvoju – kaip tam vargšui lydekiukui bus toliau. Jeigu valas nukąstas, tai visas masalas liko žabtuose. Ar jis išgyvens?

Klaidą ištaisau ir po kiek laiko viena lydekaitė, o po to ir kita atsiduria krante. Mažesniąją derėtų paleisti, tačiau masalas giliai įrytas ir po kabliuko išėmimo operacijos ji tikrai neišgyvens. Paskutinė aštriadantė ant gerųjų dėdžių iš UAB “Caputis” dovanoto guminuko užkimba Kęstučiui. Vaikai laimingi, o aš galvoju: kokia neteisybė. Per varžybas Balsio ežere Vilniuje, kai taip buvo reikalingas rezultatas, vaikams niekas neužkibo, o dabar, nieko gero nesitikint, yra žuvies, kurią verta skaniai paruošti.

 

Kulinarijos pamoka

 

Vasarą sugautas žuvis doroja vaikai. Jiems tas procesas patinka, tačiau užtrunka labai ilgai. šį kartą, kad viskas būtų greičiau ir mažiau reikėtų triūsti valant virtuvę, nutariu viską paaiškinti, parodyti ir žuvis darinėju pats. Iš apačios, spėjusios pasiilgti vaikinukų, pasirodo mergaičiukės, kurios apipila mane klausimais. Matau, kad skrodžiamą žuvį kai kurios mato pirmą kartą. Nors apie žmonių dauginimosi reikalus išmano, žuvų ikrų ir pienių paskirtį tenka paaiškinti ir papasakoti apie lydekų nerštą. Laikydamasis nuostatos, jog meškeriotojui privalu mokėti ne tik pasigauti laimikį, bei ir jį tinkamai išsaugoti ir paruošti, apspietusiems mane smalsuoliams primenu kai kurias kulinarijos tiesas.   

Maistingumo atžvilgiu žuvys prilygsta mėsai. Jų baltymus ir riebalus žmogaus organizmas gerai sunaudoja. Žuvų raumenys turi švelnius jungiamuosius audinius, kurie kepimo ir virimo metu greitai suminkštėja, todėl žuvys lengvai virškinamos. Be visaverčių baltymų, jos turi ir nevisaverčių baltymų, kurių yra kauluose ir kremzlėse. Virdami jie pereina į sultinį ir atšalę sudaro drebučius. Įvairios žuvų rūšys turi nevienodai riebalų, pavyzdžiui, ungurys yra riebi žuvis, turi apie 28 procentus riebalų, o lydeka – tik 0,4 procento. Neršto metu žuvys suliesėja, nes daug baltymų ir riebalų sunaudojama ikrams ir pieniams.

Skaniausios yra suaugusios žuvys, o jaunos ir senos ne taip skanios. Žuvų skanumas labai priklauso nuo jų riebumo. Kuo riebesnė žuvis, tuo ji skanesnė.

Žuvys turi daugiau vandens negu mėsa, todėl jos greičiau ir genda. Negyvoje žuvyje greitai vystosi puvimo bakterijos ir atsiranda nuodų, kurie pavojingi žmogaus organizmui.

 

Paruošiamieji darbai

 

Mūsų lydekaitės šviežut šviežutėlės ir maistui labai tinkamos. Patyrinėjus išimtus vidurius aptinkame, jog viena margašonė prieš užkibdama sudorojusi didoką kuoją, kita prarijusi kelias mažesnes. Kitų grobis jau suvirškintas ir jo kilmę nustatyti sunku.

Nutariame, jog mūsų žuvies užteks dviems patiekalams. Iš galvų, pašalinus žiaunas, nes jos suteikia viralui kartumo, uodegų ir pelekų išvirsime žuvienę, o likusią žuvį iškepsime. Dėdė Zigmas minėjo, kad virdamas žuvienę pašalina ir žuvų akis, nes kažkur skaitė, kad jos irgi suteikia kartumo. Tai vaikams pasakau, bet mes akis paliekame. Likusią žuvieną supjaustome dailiais gabaliukais. Kad jie nebūtų per daug stori, iš pradžių žuvis perpjauname išilgai pusiau. Mano spiningautojai tikisi “sumedžioti” žuvies ir rytoj, todėl patiekalų šiandien negaminsime, tik paruošime žuvieną. Čia susizgrimbame, kad neturime nei česnako, nei svogūnų. Pasirodo, česnaku gali sušelpti mergaitės, o svogūnus nusipirksime rytoj. Dabar svarbu panaudoti viską tinkamą, ką turime po ranka, kad rytoj vakare pirštelius laižytųsi ir tie, kurie sakosi nemėgstantys žuvies patiekalų.

Kiekvieną kepimui skirtą žuvies gabaliuką įtriname česnakėliu, apibarstome prieskoniais su druska ir, aptepę majonezu, sudedame į dubenį. Nepamirštame paskaninti ir “atliekų”, iš kurių virsime žuvienę. Abu uždengtus indus statome į šaldytuvą (tik ne į šaldymo kamerą) – tegu „pasnaudžia“ vieną parą...  

 

Užkibo ešerys

 

Kitą dieną lydekos neaktyvios – vos keli nesėkmingi kibimai, tačiau pagaliau laimė nusišypsojo Denisui. Jam ant guminuko užkimba ešerys. Tai jo pirmoji spiningu pagauta žuvis. Vaikas nedrąsiai klausia: “Dėde Vacy, ar galėsime valgyti ir mano ešerį”? “O kaipgi, išdorosim ir pridėsim prie kitų žuvų. Ešerys labai skanus ir pagerina žuvienės skonį.

Skrosdami ešerį aptinkame ką tik prarytą kartuolę. Gaila, akvariumui ji jau netinka.

 

Žuvienė ar sriuba?

 

Įvairiausių žuvienės receptų yra labai daug. Vieni žvejai pripažįsta, kad tikra žuvienė - tik žuvis, svogūnai, druska ir prieskoniai, o viralą, gautą žuvį verdant su įvairiomis daržovėmis, vadina ne žuviene, o žuvies sriuba. Kiti žuvienę vertina tik išvirtą gamtoje ant laužo, maišo ją apdegintu pagaliu, kitaip sakant nuodėguliu, ir būtinai “paskanina” linksmumo suteikiančiu “vaistu”.

Mūsų žuvienė paprasta. Sudedame į vandenį žuvų galvas, uodegas ir pelekus, įmetame nuluptą svogūno galvą, pagal skonį pridedame prieskonių ir druskos. Baigus virti, viralą paskaniname grietine.

 

Tikrai skanu!

 

Žuvies kepimo būdai labai įvairūs, visi jie suteikia patiekalui vienokį ar kitokį skonį. šį kartą pasirenku sudėtingesnį ir galvoju, kad tvenkinio dovanotos žuvys visiems patiks.

Pripilu į dubenėlį pieno, išplaku jame kiaušinį ir žiupsnelį miltų. Įdedu truputį druskos ir prieskonių. Toje skystoje tešloje išvolioju  kiekvieną žuvies gabaliuką ir kepu aliejuje, kol apatinė pusė gražiai paruduoja. Tada žuvies gabaliukus apverčiu ir kepu toliau.

Kadangi turime rūkytų lašinukų, o ir svogūnų nusipirkom, nutariu prie keptos žuvytės paruošti ir padažą. Keptuvėje pačirškinu kubeliais supjaustytus lašinukus. Jiems aptirpus sudedu smulkiai pjaustytus svogūnus. Juos apkepinęs įpilu gerą samtį išvirtos žuvienės. Vėl piene išplaku žiupsnelį miltų ir, supylęs į keptuvę, maišau, kol padažas pradeda tirštėti. Patikrinu, ar užtenka druskos bei prieskonių ir, jau išjungęs plytelę, įdedu kelis šaukštus grietinės.

Abu patiekalai labai skanūs. Man gera, jog ir tie, kurie iki šiol, žuvies patiekalus ignoravo, pakeitė savo nuomonę.

šį kartą sugautos žuvys buvo panaudotos maistui, tačiau tai nereiškia, kad ignoruojamas principas “sugavai – paleisk”. Neturint galimybių arba noro jas suvartoti, visos nesužalotos ir gyvybingos turi būti paleistos. Sumeškeriotas laimikis visada nusipelno pagarbos ir deramo elgesio su juo.

*  *  *

Nežiemiškos žiemos atostogos baigėsi. Vaikai liko patenkinti. Pats laimingiausias buvo paskutinis vakaras, kai dėdės Zigmo merginos ir mano gamtininkai suėjo krūvon ir vaidino darželinukus. Ilgai aidėjo jų juokas ir krečiamos smagios išdaigos...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"