Paieška Vis dėlto - smėlis!

Vis dėlto - smėlis!

 

Iki šiol nebuvo aiškesnio atsakymo į visiems rūpimą klausimą - ką darysime su Baltijos krantais, jeigu audros juos ardys kaip iki šiol ar net dar smarkiau? Kas atsitiks su žaviaisiais paplūdimiais?

Ir štai išleista  knyga „Lietuvos pajūris ir kopos“, kurios autorius - Rimas Žaromskis. Ji parengta kaip papildoma projekto „Lietuvos Baltijos pajūrio juostos atkūrimas ir išsaugojimas“ dalis.

Spausdiname išvadinę knygos dalį (šiek tiek sutrumpintą). Knygoje ta dalis vadinama projektu.

 

Kritinė Lietuvos krantų būklė ypač išryškėjo 1999 metais, kai per gruodį siautusį uraganą „Anatolijus“ Palangoje buvo labai nuardytas apsauginis paplūdimio kopagūbris, o paplūdimys vietomis susiaurėjo iki 10 metrų. Negana to, ties Palangos promenadų tiltu krantas buvo taip nuardytas, kad tarp tilto pradžios ir kopagūbrio susidarė 12 m pločio tarpas.

Ties Palanga atlikti tyrimai parodė, kad labai susiaurėjo ne tik paplūdimiai, bet ir smėliu padengta priekrantės dugno juosta. Žinoma, daug smėlio povandeniniame kranto šlaite čia nebuvo ir anksčiau. Jis plytėjo tik iki 4-5 m gylio, o toliau nuo kranto dugne buvo riedulingas moreninis priemolis. Po uragano „Anatolijus“ smėlio juosta dar susiaurėjo ir jūroje buvo aptinkama tik iki 3-4 m gylio.

Stabilizuojant Palangoje jūros krantą po uragano „Anatolijus“, ties promenadų tiltu buvo atstatytas senosios prieplaukos fragmentas - buna. Užlenktas į šiaurę jos galas kartu tarnauja ir bangolaužiu, apsaugodamas nuo išplovimo už tilto esantį 50-60 m kranto ruožą. Suprantama, kad ši buna negali apsaugoti ilgos Palangos kranto atkarpos.

2003 m. Geologijos ir geografijos instituto parengtoje „Lietuvos Baltijos jūros žemyninio kranto krantotvarkos tikslinėje programoje“ buvo numatytas diferencijuotas krantosaugos priemonių taikymas priklausomai nuo kranto būklės bei pakrantės funkcijų. Ypač daug dėmesio skirta kopagūbrio tvirtinimui žabtvorėmis bei šakomis, laiptų ir takelių įrengimui rekreacinėse zonose, kopų apželdinimui, natūralių krantodaros procesų palaikymui. Suprantama, kopagūbrio tvirtinimas ir želdinimas prasmingas tik tada, kai krante yra pakankamai nešmenų. Todėl, kaip viena iš svarbiausių priemonių, buvo numatytas dirbtinis paplūdimių ir priekrantės papildymas smėliu.

Priėmus tokį sprendimą, reikėjo rasti smėlio, kurio dalelių skersmuo ir rūšiavimas būtų panašus į Palangos kranto smėlį. Pasaulio krantotvarkos teorija ir praktika rodo, kad, norint atvežtinį smėlį kuo ilgiau išlaikyti rekultivuojamame krante, smėlio dalelės turėtų būti bent kiek didesnės negu natūraliai susiklosčiusios tame kranto ruože.

Buvo apskaičiuota, kad vien Palangos krantui visiškai atkurti reikia apie 320 000 kub. m smėlio. Be to, jis turėtų būti paskleistas ne tik paplūdimyje, bet ir kranto povandeniniame šlaite. Kaip galimi smėlio šaltiniai buvo įvardyti smėlio karjerai sausumoje, Nemuno deltos rajonas Kuršių mariose ir jūros dugnas.

Paaiškėjo, kad paplūdimio smėlio granuliometriniai duomenys gana panašūs į Kunigiškių karjero smėlio.

2006 metų žiemą bei pavasarį automašinomis buvo atvežta 40 000 kub. m smėlio. Jis buvo paskleistas 800 m ilgio atkarpoje į pietus nuo promenadų tilto. Paplūdimys buvo platinamas iki 40 m ir paaukštintas taip, kad ties kopagūbriu būtų 2,5-2,8 virš jūros lygio.

Topografinė kranto nuotrauka ir 2006 m. rugpjūtį atlikti paplūdimio nuosėdų tūrio skaičiavimai parodė, kad minėtoje 800 m atkarpoje kiekviename kranto metre, skaičiuojant nuo jūros lygio iki 2,8 m aukščio, yra nuo 57 iki 82 kub. m smėlio. Tuo tarpu už rekultivuoto ruožo ribų šis kiekis sudaro tik nuo 31 iki 47 kub. m. Rekultivuotoje atkarpoje pakito ir kranto povandeninis šlaitas, nes dalis smėlio nugulė ir po vandeniu.

Kranto, esančio tarp Birutės kalno ir Palangos promenadų tilto, atkūrimui dar trūksta smėlio labiausiai paplautame kranto ruože ties Dariaus ir Girėno gatve bei piečiau jos, iki pat akmeningo kyšulio. Nešmenų netekčiai kompensuoti čia zonos kranto metrui dar reikėtų apie 200 kub. m smėlio. 2007 m. į šį kranto ruožą numatoma atvežti dar 120 000 kub. m smėlio.

Specialistai apskaičiavo, kad Lietuvos krantams bent iš dalies stabilizuoti reikėtų mažiausiai 1 mln. kub. m smėlio. Smėlio stokai sumažinti Melnragės-Girulių kranto ruože nutarta smėlio atsargas papildyti nuosėdomis, iškastomis valant Klaipėdos uosto įplaukos kanalą. šis eksperimentas jau duoda naudos. Tačiau Palangos kranto rekultivacijai šis smėlis šiek tiek per smulkus ir jo per mažai. Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institutas parengė specialią studiją „Smėlio panaudojimo galimybių ir hidrotechninių įrenginių taikymo tikslingumo kraštotvarkoje įvertinimas“. Rengiant šią studiją daug dėmesio buvo skiriama tinkamo smėlio paieškoms jūros dugne. Visų turimų duomenų analizės pagrindu buvo pasirinkti du perspektyvūs rajonai: Klaipėdos-Ventspilio plynaukštės pietrytiniame šlaite 25-30 m gylyje ir Kuršių-Sembos plynaukštėje 20-30 m gylyje. šių rajonų tyrimai buvo vykdomi bendradarbiaujant su didelę panašių darbų patirtį ir reikiamą įrangą turinčiais Lenkijos ščecino jūreivystės universiteto ir Gdansko jūrų instituto mokslininkais. Pasitelkus pagalbon mokslinio tyrimo laivus „Nawigator XXI“ ir „IMOR“ buvo atlikti platūs šiuolaikiniai distanciniai geologiniai kompleksiniai tyrimai, t.y. buvo tirta spinduliniu echolotu, šoninės apžvalgos lokatoriumi, sekliuoju seismografu; taip pat panaudota vibracinė gręžyba.

Pasirodė, kad netoli sienos su Latvija 27-31 metro gylyje, senosios jūrinės terasos šlaite yra apie 10 kv. km santalka. Tas smėlis puikiai tiktų Palangos krantui.

Antrajame rajone, kur dugno pakilumos 20-27 m gylyje, mažaug tarp Preilos ir Juodkrantės, perspektyvaus smėlio nuosėdų storis siekia apie 4 m, o jo paplitimo plotas-apie 8-10 kv. km. Prognozuojamos smėlio atsargos čia gali sudaryti 30-40 mln. kub. m. Jis taip pat panaudotinas, o iš jo suformuoti paplūdimiai galėtų būti gana stabilūs ir aukšti.

Minėtoje studijoje aptarti ir kiti galimi smėlio šaltiniai, tarp jų ir būsimo šventosios uosto akvatorijoje iškastas smėlis. Tačiau atidėliojant šventosios uosto statybos pradžią, senasis uosto molas gali baigti irti. Tada šis smėlis tiktų rekultivuoti netoli uosto esančiam krantui.

Tam tikrų problemų kranto rekultivavimui naudojant smėlį kyla ir dėl to, kad kai kuriose kranto zonos vietose yra saugotinos akvatorijos. Palangos rekreacinė zona įeina į talasologinio draustinio ribas. Jame susiformavo turtingas biotopas su natūraliais rifais, apaugusiais banguolio arba fuceliarijų sąžalynais. Be to, Baltijos priekrantė čia saugoma ir kaip NATURA 2000 teritorijų tinklo rajonas, svarbus paukščių ir buveinių apsaugai. Tai riboja tiek smėlio pylimo technologijas, tiek galimybes smėlį pilti giliau negu 3-4 m. Tačiau papildymas smėliu šiuo metu reikalingas tik Kuršių nerijoje prie uosto pietinio molo, Girulių ir Palangos kranto atkarpose.

Įrodyta, kad paplūdimio kopagūbrį prioritetiškai formuoja eoliniai procesai. Vėjo kuriamasis darbas šiuo atveju būna efektyvus tik tada, kai pakankamas paplūdimio plotis ir aukštis, nes žemas paplūdimys būna drėgnesnis ir smiltys labiau sukibusios. Be to, vėjas visada lengviau perneša smulkų ir vidutinio rupumo smėlį. Norint kad vėjas pustomą smėlį „pakeltų“ į kopagūbrį, jo įjūrinis šlaitas  turi būti nuožulnus. Po kiekvienos audros, jeigu nuardomas kopagūbris, jo vakarinį šlaitą reikia palėkštinti. Kopagūbrio papėdėje ir šlaite smėlis kaupiasi greičiau, kai padidinamas jo paviršiaus šiurkštumas. Tai pasiekiama šakų klojiniais bei žabtvorių pinučiais. šakų klojiniai labai pagreitina eolinio smėlio akumuliaciją, o žabtvorės kopagūbrio papėdėje sumažina bangų ardomąjį poveikį audrų metu. Žabtvorės ir šakų klojiniai, padidindami smėlio akumuliacijos galimybes, kartu mažina jo išpustymą, o substrato stabilumas palengvina psamofilinės augalijos įsitvirtinimą.

šakų klojimo, žabtvorių pynimo ir šlaito profiliavimo darbai iki šiol plačiau taikyti Kuršių nerijoje ir daug mažiau - krante šiauriau Klaipėdos. Projektas numatė žymiai išplėsti šiuos darbus žemyno krante. Kranto atkarpose, kuriose susiformavo išpustymo raguvos arba kurios aktyviai naudojamos rekreacijai, tenka tvirtinti ne tik kopagūbrio vakarinį šlaitą, bet ir visas kopas. Toks tvirtinimas turi ir daugiau teigiamų bruožų, susijusių su poilsiautojų srautų reguliavimu.

Palanga vasaros savaitgaliais sutraukia apie 250 000 poilsiautojų, kurie paplinta paplūdimyje bei kopose. šakų klojiniai bei augalija nėra patogi žmonių poilsiui, todėl ypač padeda reguliuoti intensyviausiai naudojamus plotus. Patirtis rodo, kad racionaliai suformuotas medinių takų tinklas poilsiautojus nukreipia mažiausiai pažeidžiamomis vietomis. Takų šonai dažniausiai apipinami žabtvorėmis. Kad nebūtų ardomas kopagūbrio vakarinis šlaitas, kiekvienas į paplūdimį vedantis takas baigiasi laiptais. Juos stengiamasi įrengti virš šakų klojinio, kad kuo mažiau veiktų eolinius procesus. Praktika parodė, kad kopagūbris beveik nepažeidžiamas, jeigu takai ir į paplūdimį vedantys laiptai pliažuose įrengiami kas 40-50 metrų. Projektas numatė nemažai takų į paplūdimį įrengti ir neįgaliems poilsiautojams. Kranto vietas, kur kopagūbris labai pažeistas, nutarta nuo poilsiautojų izoliuoti ir aptverti.           

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"