Paieška Sužaliavo medikų parkas

Sužaliavo medikų parkas

Alfonsas KAZITĖNAS

 

Biržų pietinėje dalyje kylantys medynai - miesto žaliųjų plotų pagrindas. Vien todėl, kad išsidriekę 33 ha plote, primena priemiesčio giraitę. Miestelėnai juos vadina paprastai ligoninės parku. Ji tarsi ligoninės nuosavybė arba neatsiejama jos dalis. Oficialus pavadinimas – Antano Dauguviečio parkas. Parko sodinimo istoriją geriausiai mena buvęs ilgametis ligoninės vyr. gydytojo pavaduotojas ūkio reikalams Juozas Gendvilas.

         

Prieš statybas pasirūpino aplinka

 

Juozas  atveda prie parko ištakų. Stabtelime ant Apaščios kranto, ties maudykla, kurią vasarą mėgsta šių mikrorajonų gyventojai. Seniau šią vietą biržiečiai vadino tiesiog „bliūdu“.

„Nebepamenu, kurie buvo metai, bet prasidėjęs gražus ruduo. Antanas Dauguvietis pasikvietė tuometinius rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojus Joną Karosą ir Algimantą Krikščiuką apžiūrėti sklypo, kur bus statoma nauja ligoninė. Po apžiūros kartu su svečiais susėdome prie upės. Vyr. gydytojas ištraukė iš mašinos buteliuką, atsirado užkandos. Oras saulėtas ir šiltas, nusimečiau viršutinius drabužius, įbridau į upę, pavarčiau dugno akmenis ir ištraukiau vėgėlę. Tolyn nuo miesto palei upę plytėjo dirbama žemė – miestelėnų sklypai. Vyr. gydytojas pareiškė  – man prie ligoninės nebus nei daržų, nei mėšlo krūvų!“, - pradeda prisiminimus.

Įžvalgaus būta to gydytojo Antano: ligoninės kompleksą dar tik projektavo, o jis jau sujudo rūpintis sveika besigydančiųjų aplinka. Kaip tarė, taip padarė - kitą pavasarį pradėjo sodinti medelius.

 

Į talką kibo ligoninės personalas

 

Parką pradėjo sodinti nuo kampo tarp Apaščios pakrantės ir kolektyvinių sodų. Sanitarinės epidemiologinės stoties vairuotojas Martynas Dagys atvežė iš Būginių girininkijos daigyno eglučių ir pušelių.

„Kaip šiandien menu, amžinatilsį chirurgas Jonas Kirdeikis su skyriaus personalu užsiėmė pirmąją liniją. švietė saulė, bet pūtė žvarbokas vėjas, o storulis gydytojas išsirengė iki pusės nuogas ir užgulė kastuvą. šalia terapinio skyriaus vedėjas Česlovas Kasparavičius su savo komanda. Sodino visi skyriai, visas ligoninės personalas, kas tik galėjo“, - tęsia prisiminimus parko gimimo liudytojas. Tarp eglės sodinukų buvo įsimaišę po kokį berželį, tad išėjo ne visai grynas eglynas. Tą patį pavasarį šalia eglaičių kitame sklype pasodino pušaites. Joms teko gerokai didesnis plotas. Gydytojas Antanas pušynėlio pakraščiuose prisodino raudonųjų ąžuolų. Vėliau Juozas atsivežė iš Joniškėlio kibirą paprastojo ąžuolo gilių, prikamšė tarp pušaičių. Bet ąžuoliukai kažkodėl nyko sunyko, kur ne kur liko pavieniai. Pušynėlio pakraštyje vėliau Juozas su darbininkais pasodino beržų gojelį, kuris labai dera prie spygliuočių.

Mano palydovas nužvelgia kitą upės krantą ir sako: „Kuomet ten sodinome eglaites, sodinukus ir žmones per upę keldavom valtimi. Miškininkai leido pasikasti iš medelyno peraugusių liepaičių. Traktoriumi-ekskavatoriumi rovėme, į iškastas duobes sodinome.  Planavome atsivežti peraugusių ąžuolo sodinukų, bet taip ir nesuspėjom...“

 

Užtaikė ant milicininkų daržų

 

Parko sodinimo pradžia nebuvo sklandi. „Atvažiavau kitą pavasarį pasižiūrėti, kaip prigijo mūsų sodinukai. Žiūriu – pušaitės vietomis išrautos ir susodintos nuošalėse ištisomis krūvomis. Išsiaiškinau, jog apsodinome milicininkų daržus, kurie nepagailėjo mūsų triūso. Informavau vyr. gydytoją, o jis – negi imsis už atlapų su milicija, ką nors sugalvok, Juozai. Retinau pušaičių krūvas, vežiau prie tuometinės ligoninės, kur dabar šv. Vincento Pauliečio senelių globos namai. Su ūkio dalies darbininkais užsodinome sodelį. Kitą dalį pasodinome prie dabartinės poliklinikos, dabar ošia gražus pušynas“, - toliau dalijasi prisiminimais parko sodintojas.

Iššūkį metė ne tik milicijos darbuotojai, priešinosi net pedagogai. šiais laikais daržo niekam neįsiūlysi, o sovietmečiu dėl dirvos pėdos ėjo peštynės. Pasipylė skundai į rajono vykdomąjį ir partijos komitetus. Antanas Dauguvietis varstė valdžios kabinetų duris ir nenusileido nė per žingsnį. „Apie gyventojų priešiškumą vaizdžiai pasakoja terapinio skyriaus vedėjas Česlovas Kasparavičius: „Mes sodiname, o gyventojai riša karves ir nugano sodmenis. Kartą taip supykome, surinkome karves su visomis grandinėmis ir nutempėme į miliciją. Sumanėme arti dirvą vagomis, sodinti sodinukus į vagas, tada nebegalėjo rišti gyvulius. Tik prigijo berželiai, einame pro šalį su gydytoju Kvedaravičiumi, senis jau prispjovęs šakų šluotoms. Sako: ką jūs man padarysit – nors primušk. Kiek medelių nupjovė įrankių kotams, kiek eglučių šventėms. Kai kas pasako, jog ką nors ne taip darėm, skaudu, dirbom, kaip išmanėm. Svarbiausia, kad tas mūsų kūrinys išliktų, nebūtų iškirstas ir užstatytas namais“. 

Kas pavasarį medikai tęsė sodinimo darbus, talkose dalyvaudavo po 30–40 ligoninės darbuotojų.  Toks jau buvo tas vyr. gydytojas: jei ką sumanydavo, degte degdavo, kol pasiekdavo tikslą.

 

Parku pavertė aerodromo laukus

 

Aerodromą prisimena daugelis vyresnių biržiečių. Tūpdavo dvisparniai, kadaise skraidinę keleivius į sostinę ir atgal. „Tačiau nedaug kas iš biržiečių žino, kad aerodromo teritorijoje veikė hipodromas. Suvažiuodavo kolūkių žirgininkai, vykdavo varžybos“, - primena ponas Juozas.

Nei aerodromo, nei hipodromo - nė žymės. Palydovas veda per eglyną, dar nori kažką parodyti. Tankmės prasiskiria, sustojame šviesesnėje properšoje „Aerodromo apsodinimą  Antanas Dauguvietis nusprendė pradėti dekoratyviniais želdiniais. Pasiuntė mane į Rokiškio miškų ūkio medelyną. Už porą šimtų rublių nupirkau klevų, pocūgių, juodųjų šermukšnių. Klevai skurdo ir džiūvo, pocūgėms nuo pažemės sausta šakos, šermukšniai prapuolė suvis. Tai – kas mums labiausiai nenusisekė“, - atsidūsta Juozas ir kviečia jau kitapus asfaltuoto keliuko, rodo egzotiškus karklus. “Vieną pavasarį vyr. gydytojas padavė man du paketus karklo kuoliukų. Sako, iš Olandijos, gerai siurbia drėgmę ir greit auga. Pasodinau pelkutėje, šalia vietinių karklų. Tačiau jų nenugalėjo.“

Nelengva buvo išplėšti aerodromo žemes. Vyr. gydytojui teko ilgai belstis į sovietinės respublikos valdžios institucijas. Gavus leidimą, prasidėjo masinės talkos. „Vieną pavasarį su šešiais darbininkais nuvažiavau į Panevėžį, prirovėm ir parvežėm 15 tūkstančių sodinukų“, - prisimena pašnekovas. Aerodromo lygius laukus pridengė žaliomis skaromis eglynai, pasikaišę berželiais, o slėnumose  - ir gluosniais. Jaunamiškiai į parką dar nepanašūs, juose nematyti ir rimtų poilsiautojų, tik rudenį šmirinėja grybautojai – ruduokių mėgėjai.

 

Patvankos gelbėjo žuvis nuo žūties

 

Apaščios krante ligoninė turėjo pasistačiusi pirtelę. Juozas vieną viduržiemį prakirto eketę upės vagoje ir nustėro – dugnas išvien nuklotas negyvomis žuvimis. Parodė vyr. gydytojui, kuris tuo metu buvo Medžiotojų ir žvejų draugijos rajono skyriaus pirmininkas. Sako, baisu – reikia daryti patvanką. Statybinių medžiagų neturėjo, suritino iš akmenų.

Vėliau Antanas Dauguvietis užsigeidė prie jau pastatytos ligoninės sutvarkyti išeksploatuotą smėlio karjerą. K. Požėlos kolūkio pirmininkas Algirdas Džiūvė paskolino ekskavatorių, vėliau įsijungė Kelių ruožas. Iškasė du po keliasdešimt arų tvenkinius, sutvarkė aplinką, supylė kalną vaikams slidinėti žiemą. Tvenkiniams reikėjo vandens, tuomet vyr. gydytojas suorganizavo statyti kitą, didesnę patvanką. Ūkio dalies darbininkai vežė akmenis ligoninės sunkvežimiu, riedulių pamėtėdavo kolūkiai, organizacijos  - brokuotų gelžbetonio plokščių.

Kai buvo iškasti tvenkiniai, Antanas Dauguvietis įdėjo naminio alaus ir pasiuntė savo ūkvedį į Žemaitiją sodinamosios medžiagos. Juozas parvežė kalninių ir kitokių pušaičių iš Darbėnų, Plungės ir su darbininkais apsodino jų pakrantes. Vyr. gydytojas gaudavo verslinių žuvų mailiaus. Į tvenkinius prileido amūrų, karpių, karosų, lydekų, lynų, seliavų, ungurių. Tvenkinius ilgainiui pamėgo meškeriotojai. Tačiau nūnai vandens saugyklos nusekusios, prižėlusios žolių. Verkiant reikia valyti – pražus.

 

Pasodino medikai už dyką

 

Anksčiausiai sodinto pušyno pakrašty priversta akmenų. Čia pastatyta rodyklė teigia, jog parkas pradėtas sodinti 1969 m., jo plotas – 33 ha. „Sodinti baigėme apie 1984–1985 metus, apvažiavome su Antanu Dauguviečiu automobiliu aplinkui, su įsiterpusiomis kitomis teritorijomis priskaičiavome per 80 hektarų. Tai štai koks tas mūsų parkas, sukurtas medikų rankomis, be jokių pinigų. Kai išvydo specialistai, sako – čia jūsų šveicarija“, - didžiuodamasis prasitaria ponas Juozas. Didelė, pasiaukojanti medikų dovana savo miestui ir jo žmonėms. Ligoninės parkas ateityje taps pagrindine poilsio vieta.

Visuomenė, pagerbdama ilgametį ligoninės vyr. gydytoją ir želdymo iniciatorių, parką pavadino Antano Dauguviečio vardu. Deja, nepelnytai pamirštami kiti, kurie ne mažiau prisidėjo, kad šis parkas žaliuotų. Ne mažiau dėkoti reikia mecenatui, Biržų miško pramonės ūkio vyr. miškininkui Stasiui Atraškevičiui, kuris be jokio atlygio parūpino šimtus tūkstančių medžių sodinukų. O ar daug kas prisimena patį ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoją ūkio reikalams Juozą Gendvilą, kuriam teko suvežioti tuos sodmenis, sodinti juos ir dirbti daugybę kitų juodų darbų būsimajame parke.

Jaučiu, su kokia meile rodo Juozas medžių grupeles ir ištisus plotus, kaip nuoširdžiai pergyvena dėl nenusisekusių pastangų. Tarsi tai būtų jo gyvenimo dalelė, bet juk taip ir yra.

 

Gražiausi sodai ligoninės kieme

 

Parko sodinimui dirigavo jaunystėje miškų technikumą baigęs, traumatologijos skyriaus vedėjas Olgertas Kvedaravičius. „Įsijungiau 1970-jų pavasarį ir teko iki pat sodinimo pabaigos. Visų akys krypo į mane, kaip miškininką laikė autoritetu. Medikai neturėjo jokios miško sodinimo patirties, spygliuočių sodinukams buvo labai svarbu išlaikyti reikiamą sodinimo gylį. Pamenu, sodinome pušaites, kartu ir žmona. Neturėjome kur palikti dukrelės, kuriai buvo pusantrų metukų. Atsinešėme į sodinimo talką, mes sodiname ir palei sodinimo plotą kaip pupų pėdelį kilnojame mergytę. Buvo taip linksma ir smagu. Mūsų Jurgita išsistiebė iki 1,8 metro ir gražūs medžiai išaugo“, - sako dabar jau medicinos mokslų daktaras Olgertas Kvedaravičius.

Ligoninę supa plačiai išskleidusios sijonus įspūdingos sidabrinės eglės. Sodinome kas tris metrus, kiti stebėjosi, kas čia bus, o štai kaip puikiai išėjo“, - pastebi Olgertas. Palei gatvę, takus išsirikiavusios kaštonų eilės. Kiemo pakraščiuose spiečiasi svyruoklių beržų guotai. „Matyt miškininko nuojauta, kai rinkome vietą beržams, įsivaizdavau, kaip žvelgsime į baltus jų kamienus, atsispindinčius vandenyje“, - tęsia ligoninės teritorijos apželdinimo architektas. Kieme matyti liepų, klevų, svyrančių gluosnių. Juozas Gendvilas primena jų istorijas. Tai ta pati liepa, kuri augo palei senąjį kelią Biržai–Vabalninkas, kai dar nebuvo ligoninės. Gluosnių guotus teko išretinti, nes jų šaknys užkimšo kanalizaciją. O visi dekoratyviniai želdiniai jo pagalba atkeliavo iš Rokiškio ir Ukmergės miškų ūkių medelynų.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"