Paieška Pašaukimas ir gyvenimo būdas

Pašaukimas ir gyvenimo būdas

Į „Žaliojo pasaulio“ žurnalisto Vytauto LEšČINSKO klausimus atsako fotomenininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Stanislovas ŽVIRGŽDAS

 

-Kuo įdomi yra meninė peizažinė fotografija, koks jos poveikis? 

 

-Man regis, dabar gamtinėje, arba peizažinėje fotografijoje atsirado tam tikrų naujų tendencijų. O šiaip paprastai ji laikyta lengvu žanru: atseit, pasiėmei fotoaparatą, išėjai į gamtą ir spragsėk. Bet, pasirodo, meninei fotografijai reikia kai ko daugiau: sugebėti dar ir mąstyti, jausti šiek tiek daugiau negu norint padaryti, sakysim, reportažinę nuotrauką… Ta nauja tendencija reiškiasi tuo, jog kaip tik vėl didėja dėmesys gamtos, peizažinei fotografijai. Ir, pasirodo, kad ji veikia ne vien   fotografuojantįjį ar tuos imlius žiūrovus, kuriems patinka šis žanras, bet ir kitus žmones. Man teko skaityti, jog užsienyje geromis peizažinėmis fotografijomis netgi gydomi ligoniai. Jie, žiūrėdami į fotografijas, atsikrato depresijos, nes nustoja mąstyti  apie kasdienius reikalus, mintimis persikelia į kitą aplinką, taigi atitrūksta nuo kasdienybės. Todėl peizažinė arba gamtinė fotografija, žinoma, jei tik gerai padaryta, žmogų veikia palankiai.

 

- Kokia meninės gamtos fotografijos situacija yra Lietuvoje šiuo metu?

 

- Ir Lietuvoje, matau, dabar domimasi menine gamtos fotografija. Jau pradedamos leisti knygos, fotografijų albumai. štai ir aš esu išleidęs savo darbų albumą “Lietuviški peizažai”. Įdomus leidinys yra Algimanto Kunčiaus “Debesų knyga”.  Atrodo, ką gi galima tuose debesyse ypatinga rasti? Bet kai juos fotografuoja tikras menininkas, pasirodo, randama… Manau, jog ir daugiau įdomių leidinių bus. Galima tik apgailestauti, kad spaudoje dabar nelabai dažnai pasitaiko geros meninės fotografijos pavyzdžių. O juk žodžio ir vaizdo sąryšis yra be galo svarbus, nes  sustiprina teksto įspūdį, daro jį įtaigesnį.

 

- Ar seniai atsirado Jūsų polinkis į fotografiją?

 

- Matyt, kūrybiniai polinkiai atsiranda jau nuo gimimo, yra iš anksto užkoduoti, tik ne visada iš karto supranti, kokio kūrybinio darbo tau reikia imtis. Mano kelias į fotografiją prasidėjo tada, kai sovietmečiu, gana seniai, perskaičiau laikraštyje “Vakarinės naujienos” informaciją, jog yra reikalingi foto mokiniai. Tuo metu kaip tik neturėjau darbo, tad atrodė neblogai ir foto mokiniu tapti. Tai įvyko bene 1969 metais.

Pradėjau, žinoma, nuo reportažinės fotografijos, kaip tais laikais ir buvo įprasta. Paskui dar pasimokiau Maskvos liaudies meno universitete neakivaizdiniu būdu pora metų ir pradėjau fotografuoti – iš pradžių reportažines nuotraukas dariau; spaudoje teko šiek tiek bendradarbiauti. Bet nuolat traukė kažkokie kiti dalykai. Ir dabar nemėgstu būti didelėje minioje – mane tai vargina. Tad ir pasirinkau peizažą; jis viliojo, atrodė įdomu. Pamažu įgijau patirties ir paskui, kai atėjau į Lietuvos fotomeno draugiją, 1972 metais, jau ėmiau rimtai dirbti. Fotografijos parodose pradėjau dalyvauti bene 1973 metais. Pirmoji paroda, kurioje dalyvavau, pavadinta “Žmogus ir žemė”, buvo tradicinė, vykdavo kasmet. O jau labai intensyviai pradėjau dalyvauti parodose nuo 1979 metų; paskui, maždaug nuo 1980 metų – beveik kiekvienos foto parodos dalyvis buvau. Domėjausi, tiesa, taip pat montažine fotografija; esu sumontavęs apie šešiasdešimt siužetų. Bet maždaug nuo 1990 metų sutelkiau dėmesį tik į peizažinę, dažniausiai į panoraminę fotografiją.

 

- Gal prisiminkime Jūsų nūdienius, naujausius darbus?

 

- Vienas iš paskutinių mano fotografijų ciklų, tiesiog naujausias, baigtas praėjusiais metais tai – “Pasižvalgymas nuo trylikos Neries tiltų”. Pasirodo, Vilniuje Neries krantus jungia trylika tiltų. Taigi nusprendžiau nuo tilto pažvelgti į vieną, į kitą upės pusę per panoraminės fotokameros vaizdo ieškiklį. Ir pastebėjau labai keistą mūsų miesto fenomeną… Ne veltui dar kadaise, prieš karą, čia gyvenęs, dirbęs fotografas Janas Bulhakas yra sakęs, jog Vilnius – tai didelis kaimas, kuris tik stengiasi atrodyti didmiesčiu, bet nesėkmingai; gal viena kita gatvė centre ir panaši į kokią didmiesčio gatvę su gana išvaizdžiais namais, bet vos žengus keletą žingsnių į priemiestį prasideda vingiuotos gatvelės – kaip kaimo takeliai; anais laikais dar ir negrįstų buvo arba su lauko akmenų grindiniu… Bet aš įsitikinau, jog tas didelis kaimas neišnyko, o  ir dabar yra. Kai tiltus fotografavau, pradėjau nuo Valakampių tilto, o baigiau Gariūnų tiltu. Einant palei upę – vis medžiais, krūmais apaugę krantai, na, ir kai kur pasimato kažkokie keli Antakalnio, Žirmūnų namai. Ypač vasarą vos vieną kitą namą gali pastebėti. Ir tik artėjant į centrą, maždaug nuo Žirmūnų tilto, atsiranda jau daugiau pastatų. Na, centre, tai suprantama, dabar matyti iš viso jų daug: miesto vaizdai atsiveria nuo Žaliojo tilto ir kitų artimesnių tiltų: Mindaugo, Baltojo, Geležinio Vilko… Taip – iki pat Žvėryno tilto. O ten miestas vėl baigiasi. Toliau – Vingio tiltas, už jo - Lazdynų tiltas, kurio pakrantėje bent keletas namų matyti; dar  toliau – Bukčių tiltas ir Gariūnų – paskutinis. Ten jau taip pat jokių namų neregėti; vienas kitas tik kartais išlenda tarp medžių. O Gariūnuose jau išvis tuščia: užliejama pieva, Neris, kurios kitoje pusėje – ta garsioji Gariūnų kalva – ir viskas. Kai parodžiau šį fotografijų ciklą Lietuvos fotografijos istorijos tyrinėtojui Dainiui Junevičiui, jis ir sako: “Žiūrėk: kur tavo miestas? Nėra miesto…” Išskyrus centro daugiaaukščius, iš tiesų beveik ir nėra. Taigi šiose fotografijose išryškėjęs Vilniaus fenomenas susišaukia su visa kita mano peizažine fotografija. Kadangi anksčiau ilgą laiką gyvenau Naujojoje Vilnioje, kur buvo parankiau fotografuoti užmiesčio peizažą, mažiau žmogaus liestą, tai mane labiausiai domina ir dabar. Beje, kartą fotografijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis yra pasakęs, jog tuose peizažuose jis mato poledynmečio Lietuvą. Ir iš tiesų, beveik niekur nematyti  civilizacijos požymių: vengiu stulpų, elektros linijų, kitų aiškiai išreikštų civilizacijos ženklų: jie man visiškai nereikalingi. Užtenka, kad matyti kokių nors medžių, krūmų, blyksteli upės vingis, iškyla kalva, nusidriekia pieva. Ir iš tiesų, žiūrinėjant mano fotografijas gali pasirodyti, jog vos tik dabar ledynas bus ištirpęs.

 

- Bevaikščiojant laukais bei miškais turbūt tenka pamatyti ir visokių taršos židinių?

 

- Apskritai fotografuoti labai trukdo tas nuolatinis ir, sakyčiau, šiurkštus,  civilizacijos įsikišimas. Ne vien Kazokiškės, kur labai gražioje vietoje įrengiamas naujasis sąvartynas, netenka natūralios gamtinės aplinkos, bet žmonės iš viso yra apsišiukšlinę taip, kad sunku rasti vietą, tinkamą fotografuoti. Užuot išvertęs savo šiukšles į konteinerį, dažnas veža jas į mišką ir, kas svarbiausia, išmeta pačiose gražiausiose vietose, nes kaip tik į tokias važiuoja. Arba, sakykim, iškylaudami susėdo pavalgyti – atsikėlę taip ir palieka visa, kas nereikalinga. Taigi peizažą fotografuoti Lietuvoje labai trukdo tas apšiukšlinimas. Kliudo ir tai, jog vaizdingiausiose vietose nevykusių formų pastatus stato, sakysim, staiga kokį nors stiklinį kubą, kuris gamtoje yra kaip koks inkliuzas, sulipdo. Arba iškerta medžius, kurie visiškai netrukdo – mat kažkam vaizdą, girdi, gadina. Žvilgtelėkim, kas padaryta Vilnios pakrantėje, prie Užupio: visi medžiai nugenėti… Tas  civilizacijos per didelis kišimasis į gamtą yra nenaudingas. Jei šnekėsime apie Vilnių, dabar jau nuo Bekešo kalno ar nuo Trijų Kryžių kalno miesto beveik neįmanoma fotografuoti. Sakykim, anksčiau, žvelgiant nuo Bekešo kalno – ten esu ne vieną panoramą padaręs – Vilniaus centre dominuojantis statinys buvo šventojo Jono bažnyčios varpinė, iškylanti virš visų pastatų. Dabar – ne.

Atsirado Savanorių prospekto pradžioje toks aukštas pilkas pastatas, kuris iš ten žvelgiant susilieja su šv. Jono bažnyčios varpine ir, kaip sakoma, išmuša ją iš formos. Ar negalėtų architektai, kurie projektuoja tuos pastatus, pakilti į Vilniaus kalvas ir pažiūrėti į miestą? Lygiai tas pat dėl dangoraižių: nuo Subačiaus gatvės jau negalima fotografuoti, nes ten, priešais, – Konstitucijos prospekto aukštieji pastatai, kaip juos kartais vadina, išmušti Vilniaus dantys – kyšo. Mat kai prie artilerijos bastiono iškirto medžius, gal gerai, kad atsivėrė vaizdas, pasimatė Senamiesčio gražumas, bet fotografą trikdo tie dangoraižiai Konstitucijos prospekte. Kokį pusvalandį sukiojausi kol radau vietą, kur už vieno klevo galima “užkišti” tą aukščiausią pastatą, kad jo nebūtų matyti. Taip vis dėlto pavyko padaryti nesugadintą panoramą… Kuo toliau, tuo mažiau vietų, iš kurių būtų galima nufotografuoti Vilnių be vaizdui kenkiančių naujovių.

 

- Gal žodį kitą – apie tolesnius kūrybos planus?

 

- Jei kalbėsime apie peizažinę fotografiją, toliau taip pat darau Vilniaus panoramas – iš įvairiausių vietų. Tai tokia būtų tęstinė serija. Ir kita serija – “Mano krašto upės”. Tai yra fotografijos, pradedant nuo Nemuno, Neries; toliau – kitos, mažesnės, įvairiausios upelės. Yra ir Vilnia, ir Ūla, ir Merkys, ir kitų: kokios nors labai gražios vietos – ištisas panoraminių fotografijų ciklas. Kiek jų bus, nežinau; aplink Vilnių esančias upes jau beveik visas esu fotografavęs. Vis dviračiu važinėju gana plačiomis teritorijomis… Bet tai tokie ciklai, kuriems ir galo gali nebūti. Stengiuosi atskleisti kokius nors kiekvienai upei, upeliui būdingus bruožus, skirtumus, kad būtų įvairiau.

Be to, su Skirmantu Valiuliu dar ir knygas rašau; drauge tyrinėjame Lietuvos fotografijos istoriją. Išleidome dvi knygas: “Fotografijos slėpiniai” –  pirmą ir antrą tomą, taip pat skaitome paskaitas apie Lietuvos fotografijos istoriją

 

- Dėkojame už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"