Paieška Patvinusi žiemiškoji Venta

Patvinusi žiemiškoji Venta 

Andrius ALMANIS

Ventos regioninio parko vyr. specialistas informacijai

 

Venecija – skęstantis miestas, bet jos gyventojai dėl to visai nesijaudina. Plaukioja savo gondolomis ir dar itališkas dainas dainuoja... Viekšniškiai – kaip ir tie italai – nors Venta jau semia arčiausiai jos stovinčius trobesius – ramūs. Tiesa, nei gondolomis, nei valtimis dar neplaukioja, ir dainų (bent jau dieną) taip pat netraukia. Vis tik žiemą upė patvinsta rečiau, nei pavasarį ar vasarą, tad toks reiškinys turėtų rūpėti.

Gražiausia žemaičių upė – tykioji Venta – iš tikro ne visada tokia rami. Žmonės, gyvenantys palei ją nuo seno, atsimena pavasarinius potvynius, kuomet ledo lytys laužydavo pakrantėje augusius medžius ir grasindavosi net namus sugriauti. Ypač jos daužydavo prie pat vandens stovintį Viekšnių malūną, bet tvirti jo mūrai atlaikė ne vieną potvynį. Žmonės, gyvenantys prie malūno, pasakoja apie tokius potvynius, kuomet į jį pro duris jau nebūdavo galima įeiti. Reikėdavo, kaip ir Venecijoje, priplaukti valtimi ir vidun lįsti pro langus...

UAB“ Viekšnių malūnas" direktorius Kęstutis Stupuras tvirtina, kad tiek aukštai Ventos lygis, kaip dabar (net 80 cm virš užtvankos lygio), paskutinį sykį buvo pakilęs tik 2002 m. birželio 22 d.

Pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vyresniosios hidrologės Nijolės Juškienės, aukščiausiai vanduo buvo pakilęs Papilėje (ten yra artimiausia nuo Viekšnių vandens lygio matavimo stotis) 1956 m. balandžio mėnesį – net 2 metrais 30 cm aukščiau, negu dabar. Žiemos potvyniai, pasirodo, irgi ne toks retas reiškinys – ypač Vakarų Lietuvoje. Kadangi esame arčiau jūros, tai žiemos čia šiltesnės, ir polaidžiai dažniau pasitaiko. Tų pačių 1956 metų sausio mėnesį Venta buvo patvinusi net visu metru daugiau, negu šio potvynio metu.

„O... Anksčiau potvyniai būdavo ne tokie, kaip dabar – pasakoja prie pat upės gyvenantis viekšniškis. - Kelis pavasarius net lieptą, vietoje kurio dabar „beždžionių tiltas“ stovi, Venta nunešė. Vieną žiemą, pamenu, irgi buvo potvynis kaip reikiant. Po to staigiai pašalė, ledas gal metro storumo buvo. Po tuo ledu duburiuose vėgėlės plaukiojo – nebegalėdamos į vagą sugrįžti. Tai vaikai, prakirtę tą ledą, vėgėles tiesiog rankomis gaudė. Mano daržas prie pat upės – irgi dažnai apsemia. Nebeapsimoka jo net kasti, bulvės supūna, nebesodinsiu ten. O dabar Venta nebepakyla taip, kaip anksčiau. Kokias tris vasaras net šuliny vandens nebėra, einu pas kaimynus semti...“

Pastarasis Ventos potvynis, nors ir didžiausias per paskutinius penkerius metus, jau slūgsta. Baigėsi lietūs ir galų gale prasidėjo tikra žiema.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"