Paieška Žvilgsniai į sostinės žiedus (1)

Žvilgsniai į sostinės žiedus (1)

„Vilniaus aplinkosaugos forumas – 2007“

Augustas UKTVERIS

 

2007 01 30 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sveikatos ir aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Edmundo Jakubausko iniciatyva sostinės rotušėje buvo surengtas „Vilniaus aplinkosaugos forumas – 2007“. Be abejo, organizacinio darbo ėmėsi sostinės savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrius bei Vilniaus universiteto Ekologijos institutas. Stendiniais pranešimais (eksponuotais pirmame aukšte) rūpinosi ir Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras.  

šio forumo metu vyko ataskaitinė konferencija „Visuomenės informavimas ir ekologinis švietimas Vilniuje“ (kamerinėje salėje) bei seminaras „Naujovės aplinkosaugoje – oras, vanduo, atliekos, miesto želdynai“ (didžiojoje salėje).

„Noriu sveikinti visus tuos, kurių veikla talkina, kad sostinė būtų švaresnė, kad būtų patrauklesnė... Džiaugiuosi ir tuo, jog bus šiame renginyje daug įdomių pranešimų, kas, manau, pasitarnaus tolimesnei pažangai. Juk kolegos turi dalintis savo patyrimu, gražiomis idėjomis. Ir tikiu, jog toks renginys taps tradiciniu, tarsi apžvelgiančiu visa tai, kas buvo praėjusiais metais...“, - sakė atidarant „Vilniaus aplinkosaugos forumą – 2007“ sostinės mero pavaduotojas Algimantas Vakarinas.

„Mums svarbu kuo geriau žinoti: kokia padėtis yra Vilniaus mieste. Dirbome, tačiau svarbu pasidomėti: kas, kaip, ką darėme. Todėl ir susirinkome čia...“, - kalbėjo atidarant renginį Edmundas Jakubauskas.

Jo dalyvius sveikino bei forumo darbe dalyvavo ir Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rolandas Masilevičius, kartu padėkojęs sostinės savivaldybės aplinkosaugininkams už visus gerus darbus ir gražias idėjas.

Savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Violeta Ivinskienė, padėkojusi už dalyvių, rėmėjų indėlį į šį renginį, pakvietė atkreipti dėmesį į pačius mažuosius. Vaikų darželio „Vilnelė“ vaikeliai, vadovaujami V.Zaikovskienės ir L.Lazauskienės, savo scenine kompozicija „Mano pareiga, kad šypsotųsi gamta“ tarsi akino suaugėlius, jog švari aplinka – visų turtas.

...Po oficialiosios dalies, pasidairius po įvairių aplinkosauginių firmų bei švietėjiškuosius, informacinius stendus, visi kilo laiptais į sales, kuriose vyko konferencija ir seminaras. Forumo dalyviai tądien abiejose salėse galėjo išklausyti per 34 pranešimus. (Dar buvo ir 42 stendiniai pranešimai.) Be abejo, vienoje publikacijoje viso to, apie ką kalbėta, kas buvo demonstruota, detaliau apžvelgti vargu ar įmanoma... Tad šįkart pasirinkome vieną pranešimą iš konferencijos „Visuomenės informavimas ir ekologinis švietimas Vilniuje“.

 

Viešai pasižadėjus...

Upelių baseinų kraštovaizdžio ir gamtinės įvairovės tausojimas – išskirtinis bendruomenių uždavinys

Dr. Zigmas URBONAS

Vilniaus miesto sodininkų bendrijos „Rasa“ valdybos pirmininkas

 

Sovietmečių dėl maksimalios gamybos agrarinės politikos, be projektų gamtosauginio įvertinimo, numelioravus dalį paupių ir įrengus juose kultūrines pievas bei ganyklas, ženkliai pakito šių upių, upelių, kitų vandens telkinių hidrografiniai ištekliai, kraštovaizdis ir net zoobotaninė sistema.

Kitas ne mažiau stichiškas gamtinės aplinkos kitimas vyko dėl masinio kolektyvinių sodų steigimosi aplink didžiuosius miestus, paprastai jautriausiose kraštovaizdžio, smulkių kontūrų vietovėse. Dėl itin sutankintos žemėnaudos ir urbanizacijos, o daugelyje vietų ir dėl paprasčiausio gamtinės aplinkos kultūrinės vertės nesuvokimo buvo drastiškai pertvarkomas ir luošinamas natūralus kraštovaizdis, žeidžiama gamtinės įvairovės darna.

Ir itin paradoksalu, kad pastaruoju metu, keičiantis sodininkų kartai ir žemės sklypus įsigyjant verslininkams, o ypač jų ar susireikšminusių politikų atžaloms, ženkliai gausėja ir gamtinės aplinkos glemžimosi bei beatodairiškos jos pertvarkos, kraštovaizdį darkančių monstrų statybos atvejų!..

Aš, sodininkas mėgėjas, ilgametis nemažos Antakalnio seniūnijos sodininkų bendrijos „Rasa“ valdybos narys ir daugiau kaip dešimtmetį – pirmininkas. Todėl noriu pasidalinti patirtimi: nuosekliai ugdant bendrijos narius įmanomi ir artimo kraštovaizdžio bei gamtinės įvairovės tausojimo siekiai.

Prieš 26 metus įsigijęs sodo sklypą gražioje vingiuoto Kairėnės upelio pakrantėje (tarp Nemenčinės plento, ties Smėlyne, ir Vilniaus universiteto Botanikos sodo) netrukus susiradau gamtosaugos entuziastus – žinomą architektą Algimantą Umbrasą ir miškininką, žymų dendrologą Leoną Čibirą. Gamtinės aplinkos grožis tarsi rikiavo mums įvairiausius sodininkavimo veiksmus ir, svarbiausia, ne administravimą, o sodininkų sąmoningos agrokultūros ugdymą.

Tad įsteigėme sodininkavimo ir gamtinės aplinkos kultūros mokyklą: teikėme rekomendacijas žodžiu bei raštu skelbimų lentose, kvietėme seminarams mokslininkus, organizavome išvykas į Girionis – Lietuvos miškų institutą, Babtus – Sodininkystės ir daržininkystės institutą, lankėme žymaus gamtininko prof. Tado Ivanausko Obelinę ir kitas vietas. Atstatėme sugriuvusią Kairėnės upelio XIX a. vandens malūno kaskadinę užtvanką, vietoj buvusios upelio brastos įrengėme vandens pralaidą, sutvarkėme kelią... Įdiegėme reguliarią bendrijos miško gojelių ir valstybinio miško pakraščių priežiūrą, leidiminę paupio medynų retinimo ir kito būtino kirtimo sistemą, sodininkavimo ir buitinių atliekų išvežimą konteineriais.

Taikiai išsaugojome paupius, pievutes ir miško gojelius ir sklypų privatizavimo metu – 1992-1994 metais. Iš 17 ha sodininkų bendrijos teritorijos net trečdalį (per 5 ha) palikome bendrijos prižiūrimai gamtinei aplinkai.

Prieš penkerius metus, tarytum pasitikrinant savo gamtosaugines pažiūras, su sodininkais pasirašėme savitą, gal net ir unikalų bendruomenės sampratos ir atsakomybės už aplinkos tausojimą dokumentą – viešą susitarimą dėl Kairėnės upelio ir jo pakrančių priežiūros.

 

Sodininkų bendrijos „Rasa“ (Kairėnės paupio sklypų savininkų) viešas susitarimas: dėl Kairėnės upelio bei jo pakrančių apsaugos ir priežiūros

 

Kairėnės upelį, išilgai vinguriuojantį per visą bendrijos teritoriją, kaip reta išsaugojusį upėtakius bei kitas žuvis, bendrijos nariams teikiantį pakankamai švarų vandenį laistymui ir apsiprausimui, vertindami kaip kraštovaizdžio bei ichtiologiniam draustiniui prilygstantį objektą, viešai susitariame dėl jo vandens, pakrančių ir jų aplinkos apsaugos bei priežiūros:

* saugoti upelio vagą, jo vandenį, taip pat pakrantes bei jų aplinką nuo bet kokio buitinio teršimo, organinių bei mineralinių trąšų nuotėkų bei nuoplovų, herbicidų, fungicidų, insekticidų poveikio, automašinų degalų, tepalų ar ploviklių, įvairių dažų ir skiediklių bei kitokių cheminių medžiagų taršos;

* ugdomais, valdybos nustatyta tvarka atrankiniai kertamais, savaimingai atželiančiais ir sodinamais medžiais ir krūmais, ypač posūkiuose bei kilpose, ir akmenų sutvirtinimais ar priėjimui prie vandens laipteliais tausoti natūraliai vingiuoto, sraunaus upelio tėkmę bei jautrius jo krantus nuo erozijos ar neapgalvotos, neretai egoistinės veiklos padarinių;

* saugoti nuo brakonieriavimo upelio žuvis, globoti vandens bei kitų paukščių lizdavietes ir jų vadas, upelio bei sodų aplinkoje gausinti įvairių paukščių inkilų skaičių;

* upelio pakrančių takus, paprastai einančius ne asmeninės nuosavybės, o bendro naudojimo žeme, laikyti viešo praėjimo bei rekreacijos zona, todėl jų neužsodinti krūmais ar medžiais, neužkrauti ūkinėmis medžiagomis, tuo labiau buitinėmis – statybinėmis atliekomis ar komposto krūvomis; pakrantėse neįrenginėti laužaviečių.

Kreiptis į upelio baseino gretimųjų sodininkų bendrijų valdybas, kad ir jos paskatintų savo sodininkus dėmesingai saugoti šio unikalaus upelio vandenį, globoti ir turtinti jo aplinką.

 

Svarbiausia, jog šį viešą susitarimą vieningai pasirašė kone visi, beveik 150, bendrijos narių. Kaip vėliau įsitikinome, jis tapo vienijančia bendruomenės gamtinės aplinkos tausojimo, suvokimo ir atsakomybės išraiška!

Reikšminga, kad šiems mūsų bendrijos Kairėnės upelio ir jo aplinkos tausojimo siekiams pritarė dar septynių sodininkų bendrijų, įsikūrusių Kairėnės pakrantėse ar arti jų, valdybos bei VU Botanikos sodo vadovybė. Upelio aplinkos tausojimo darbai ir siekiai suvienijo viso Kairėnės upelio baseino bendruomenes į neformalų, veikiantį darinį. Gal apie tokį darinį vaizdžiai yra pasakęs poetas Justinas Marcinkevičius: „Gamta atveria dvasią...“

Tačiau, suvokdami, jog vienos sodininkų bendrijos ir Botanikos sodas nėra pajėgūs lemti viso upelio baseino (15 kv. km teritorija) aplinkosaugos problemų, nutarėme kreiptis į Aplinkos ministeriją ir sostinės Savivaldybę. Dėl paramos mūsų iniciatyvai ir darbams (tik bendrijų miško gojeliai ir gretimi valstybiniai miškai sudaro per 50 proc. teritorijos, o dar vietos kaimeliai, ežerai, pelkės, pievos, keliai).

Malonu, jog sostinės meras Artūras Zuokas dėmesingai įvertino mūsų bendrijos aplinkosaugos darbus, pritarė bendruomenių ryžtui išsaugoti Kairėnės upelio baseino natūralią aplinką, įtraukė jį į  programą „Žaliasis Vilnius“ ir skyrė lėšų moksliniam bei eksperimentiniam įvertinimui ir siūlymams parengti.

Baseino tausojimo problemų koordinavimui iš projekto iniciatorių, baseino juridinių asmenų ir suinteresuotų mokslininkų įkūrėme viešąją tarybą, kuri svarsto tyrimų medžiagą, formuoja baseino aplinkosaugos kryptis.

Parengėme baseino kraštovaizdžio ir gamtinės įvairovės kokybės tausojimo ir integravimo į miesto visuomenės kultūrą viziją ir būtinų sprendimų metmenis.

Pasisakoma, jog būtų tikslinga Kairėnės upelio baseinui suteikti Vilniaus savivaldybės kraštovaizdžio draustinio statusą. Tai dar labiau konsoliduotų baseino bendruomenių siekius, taipogi – ir Savivaldybės, kitų žinybų įvairiausių leidimų, veiksmų ir kontrolės motyvaciją. Juk turi pagaliau baigtis teisinis nihilizmas ir anarchija (pirma pastatomas namas, o po to ieškoma ir gaunamas leidimas statybai; iškertamos valstybinio gojelio pušys, o kabinetuose klaidžioja beveiksimai pažaidos aktai; sukanalizuojama net dalis upelio vien tam, kad virš upelio pasistatytų pirtį...).

Tikime, kad visų mūsų pastangomis Kairėnės upelio baseino tausojimas gali tapti daugelio bendruomenių iššūkiu ir metodiniu modeliu išsaugojant ir kitų šalies upelių, ežerėlių aplinkos kultūrą. Juk upeliai bei mažieji vandens telkiniai iš esmės ir sudaro šalies hidrografinį ir kraštovaizdžio pamatą.

*  *  *

Renginys „Vilniaus aplinkosaugos forumas – 2007“ vargu ar būtų įvykęs, jei nebūtų talkinę rėmėjai: VĮ „Vilniaus miškų urėdija“, bendrovės „Kuusakoski“, „Ecoservice“, „Grinda“, „Senovė“, „August ir KO“, „Elektroninių mašinų perdirbimas“ (EMP), „Biastra plius“, „Cleanaway“, „VSA Vilnius“, „Stebulė“, „Vilniaus vandenys“.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"