Paieška Ar visada žiemą miške žydės žibutės?

Ar visada žiemą miške žydės žibutės?

Kam skambina tausojančios visuomenės varpai?

Dalia Marija BRAZAUSKIENĖ

 

Kalėdinių eglučių spindesys nenumaldė sniego ilgesio. Jei piktoji pamotė šią žiemą išsiųstų našlaitėlę į mišką ieškoti žibučių, vargšelė negrįžtų tuščiomis... Gal dar atrastų nemiegančius žalčius, o dar baisiau – gal sutiktų ir žiemos miegu neįmigusią mešką... Besisukiojantys ir vis stiprėjantys šiaurės vakarų ar pietvakarių vėjai baugina savo jėga: lūžta medžiai, skraido stogų dangos, pajūrio upėse kyla vandens lygis. Mūsų pajūris ir Žemaitijos miškai jau beveik išsigydė 1999 m. gruodžio mėnesį siautusio uragano „Anatolijaus“ padarytas žaizdas. Po to – 2005 metų sausį Lietuvoje siautėjo gal kiek mažiau piktas „Ervinas“. Dabar - „Kirilas“, Vakarų Europoje įnirtingai siausdamas, jau pasiglemžė keletą dešimčių gyvybių, sutrikdė daugelio gyvenimo ritmą. Kiek jo įniršio liks, kai kita koks „kirilas“ pasieks Lietuvą? Pranašaujama, kad ateityje uraganai dažnės ir stiprės. Atrodo, kad gamta rimtai supyko už beatodairišką žmogaus veiklą... Jau visuotinai pripažįstamas globalinis klimato atšilimas sukeltas šiltnamio efekto ir su tuo susiję klimato kaitos reiškiniai.

Pravartu dar kartą pažvelgti, kas padaryta ir, svarbiausia, ką dar reikia padaryti, kad žmogaus veikla nekenktų gamtai ir jam pačiam. Pereito šimtmečio antrojoje pusėje, kai dar nebuvo toks akivaizdus mūsų klimato keitimasis, aštriai diskutuota: ar kylanti vidutinė Žemės temperatūra yra žmogaus veiklos padarinys, ar dėsningas, periodiškai pasikartojantis atšilimas. Nors jau buvo fiksuojamas pastovus anglies dvideginio, lemiančio šiltnamio efektą, koncentracijos didėjimas atmosferoje. Buvo susirūpinta: 1992 m. Rio de Žaneire vykusioje Jungtinių Tautų konferencijoje (prasmingai pavadintoje „Žemės pasitarimas“) viena iš penkių deklaracijų buvo Klimato kaitos deklaracija. JT bendroji Klimato kaitos konvencija įsigaliojo 1994 m., LR Seimas ją ratifikavo 1995 m.

Ypač reikšminga buvo 1997-iems baigiantis Japonijoje, Kioto mieste dėl klimato kaitos įvykusi JT konferencija. Išsivysčiusių pasaulio šalių atstovai iškėlė konkretų tikslą: 2008-2012 sumažinti vadinamų šiltnamio dujų (šD) išmetimą vidutiniškai 5,2 proc., lyginant su 1990 metų lygiu. šios dujos, kurias išvardinsiu kiek vėliau, patekę į viršutinius atmosferos sluoksnius, sudaro tarsi gaubtą, kuris sulaiko Žemės šiluminį spinduliavimą į kosmosą. Tai ir vadinama šiltnamio efektu.

Kiekviena šalis, pasirašiusi Kioto protokolą, įsipareigojo sumažinti šD išmetimą tam tikru dydžiu. LR Seimas šį protokolą ratifikavo 2002 metų rudenį ir įsipareigojo šD išmetimą sumažinti 8 proc. Kioto protokolas įsigaliojo 2005 m. vasario 16 d., kai jį ratifikavo 55 išsivysčiusios šalys, kuriose šD emisija 1990 m. sudarė daugiau nei 55 proc. visų išsivysčiusių šalių emisijos. Antras Kioto protokolo įsipareigojimų vykdymo etapas turėtų būti 2013–2017 m., kai šD išmetimus reikės sumažinti apie 60 proc.

Teigiama, kad šiltnamio efekto sukėlimui turi įtakos šiluminė energetika (50 proc.), chemijos pramonė (20 proc.), žemės ūkis (15 proc.) bei tropinių miškų naikinimas ir jų gaisrai (15 proc.). Įvairūs cheminiai junginiai, patekę į atmosferą, skirtingai įtakoja šiltnamio efektą (Kioto protokole jų įvardinti šeši). Tai gausiausiai patenkantis anglies dvideginis (CO2), kurį tiekia šiluminė energetika, kiti degimo procesai, karbonatų skilimas ir kt. Toliau - metanas (CH4), išsiskiriantis gyvulininkystės ir paukštininkystės kompleksuose, stambiose skerdyklose, sąvartynuose, net kokso krosnyse. Jei anglies dvideginio įtaką prilyginsime vienetui, tai metano poveikis 21 kartą stipresnis. Dar daugiau, net 310 kartų labiau už CO2 šiltnamio efektą įtakoja vienas iš azoto oksidų (N2O). šios dujos išsiskiria dideliuose paukštininkystės, kiaulininkystės kompleksuose, iš kai kurių kurą deginančių įrenginių bei chemijos pramonėje, gaminančioje azoto organinius junginius. Tačiau ypač pavojingi dar trys junginiai, savo sudėtyje turintys fluoro: tai hidrofluorangliavandeniliai (sudaryti iš anglies, vandenilio ir fluoro, turintys iki 6 anglies atomų),    perfluorangliavandeniliai (iš fluoro ir iki 6 anglies atomų) ir sieros heksafluoridas (SF6). Kai kurie iš jų net 23 900 kartų kenksmingesni už CO2 ir atmosferoje išlieka net iki 50 000 metų. šie junginiai naudojami gesintuvuose, priešgaisrinėse sistemose, oro kondicionieriuose, aerozoliniuose balionėliuose, šaldytuvuose, chemijos pramonėje, kai kurių elastingų putplasčių gamyboje, netgi spalvotoje metalurgijoje. Jei Kioto protokole minimų dujų CO2, CH4 ir N2O emisijų lygis pastaruoju metu Europoje tik nežymiai didėja, tai fluorintų angliavandenilių - didėja labai sparčiai. Tarptautiniu mastu siekiama ne tik apriboti jų naudojimą, bet ir pereiti prie ekologiškų alternatyvų bei technologijų. Jau sukurti šių junginių pakaitalai.

Negalima tikėtis, kad jau įsigaliojęs Kioto protokolas, ribojantis šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus, greitai duos bent kiek apčiuopiamus rezultatus. Turbūt prireiks ne vieno dešimtmečio, kad atmosferoje sumažėjusi anglies dvideginio ir kitų šD koncentracija pradėtų teigiamai įtakoti klimato kaitą, mažinti globalinį atšilimą. Juk dar šiuo metu didžiausias pasauly aplinkos teršėjas JAV, į atmosferą išmetančios 36,1 proc. teršalų, įtakojančių šį pražūtingą efektą, dar vis neratifikavo šio gyvybiškai svarbaus Kioto protokolo. Neratifikavo jo ir sparčiai besivystanti Kinija, esanti antroje vietoje pagal išmetimų mastus (po JAV). Sutikti mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus, reiškia pertvarkyti, ekologizuoti gamybos technologijas, kurti alternatyvius energijos gavimo šaltinius, sutikti mažinti gamybos, reikalaujančios didelių energijos sąnaudų, apimtis, o tai reikalauja investicijų didėjimo, gresia  pelnų mažėjimu, galimu išsikovotų pozicijų praradimu pasaulio rinkoje.

Kas galėtų sustabdyti globalinį atšilimą? Teigiama, kad siekiant šio tikslo 40 proc. atsakomybės tenka politikams, kurie privalo griežtinti reikalavimus pramonininkams, energetikams. Politinės valios trūkumą akcentavo savo ataskaitoje 2002 m. Johanesburge vykusioje Jungtinių Tautų konferencijoje to meto JT generalinis sekretorius Kofi Ananas, aptardamas nesklandžiai vykstantį darnaus vystymosi plano diegimą. 40 proc. atsakomybės dėl šiltnamio efekto turi tekti pramonininkams, kurie turėtų remti mokslininkus ir diegti jų kuriamas naujas, ekologiškas gamybos technologijas. Likusieji 20 proc. esą tenka eiliniams piliečiams, vartotojams.

Taigi ir pasvarstykim, kiek, kaip ir kada galime mes, eiliniai piliečiai, įtakoti šią klimato šiltėjimo grėsmę. Pirmiausia, ko gero, reikia suvokti globaliosios problemos reikšmę ir svarbą. Čia iškyla didelė formalaus ir neformalaus ekologinio/aplinkosauginio švietimo reikšmė. Kiekvienas pilietis turi suprasti jau akivaizdų pavojų, iškilusį visai mūsų Žemei. Tada gal nebus sunku dažniau atsisakyti individualaus transporto ir tuo mažinti oro taršą, racionaliai planuoti ir apriboti asmeninį vartojimą, pirmenybę teikti ekologiškoms prekėms ir t.t. Būtina giliau suvokti tausojimo prasmę: tausoti visą mus supantį pasaulį - augaliją, gyvūniją, dirvožemį, vandenį, įvairias iškasenas, energiją, kraštovaizdį, o tuo pačiu savo ir būsimų kartų sveikatą. Tausoti ir žmogaus dvasinius turtus. Tausojimo būtinybės suvokimas ir nuostatų formavimas turi keisti žmogaus vartotojišką požiūrį į gamtą. Ar tai realu, ar įmanoma dabartinei perdėm pragmatiškai visuomenei? Kol kas atsakymas kažin ar gali būti vienareikšmiškai teigiamas, bet to siekti būtina.

Reikia stiprinti nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklą aplinkosauginio švietimo srityje. Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA), jau keletą metų bendradarbiaudama su LR Aplinkos ministerija, vykdė aplinkosauginio švietimo projektus. Pereitų metų pabaigoje baigtas vykdyti projektas „Aplinkos kokybė ir sveikata“. Devyniose organizacijose perskaityta 23 paskaitos, išleistas ir išplatintas lankstinukas „Saugokime aplinką nuo taršos – būsime sveikesni“, pabendrauta su organizacijų nariais. Daug gražių įspūdžių sukaupė LUMA lektorės pabuvoję Marijampolėje, Elektrėnuose, Palangoje, Alantoje, Dauguose, Klaipėdoje, susitikę su Kauno, Vilniaus NVO nariais. Tačiau šį darbą reikia plėsti, žadinti platesnį visuomenės požiūrį į dabartines ekologines problemas, žadinti žmonių aktyvumą įtakojant savivaldybes, Vyriausybę, Seimą priimti palankius aplinkai sprendimus.

Baigiant vykdyti minėtą projektą, 2006 m. lapkričio 25 d. LUMA suorganizavo konferenciją „Aplinkosauginio švietimo problemos“, kur pranešimus padarė LR Seimo narė Dalia Teišerskytė („Dvasios ekologija“), akademikas Leonardas Kairiūkštis („šiandieninės aplinkos problemos“) ir šių eilučių autorė („LUMA ryšiai su Lietuvos moterų NVO“). Buvo gyvos diskusijos, pasisakymai apie aplinkosaugines problemas, esamas ir būsimas iniciatyvas. Konferencija priėmė kreipimąsi į Lietuvos NVO su viltimi: apjungus jėgas, gal pavyks priartėti prie to, kad pamažu sugrįžtų įprasta metų laikų kaita, kad žibutės miške žydėtų tik pavasarį.

 

LUMA kreipimasis į Lietuvos NVO

* Gyvenkime ir dirbkime vadovaudamiesi darniojo vystymosi principais.

* Saugokime ir tausokime gamtinę aplinką.

* Stiprinkime dvasinį ryšį su gamta.

* Stiprinkime aplinkosauginį ugdymą šeimoje.

* Ugdykime visuomenės pilietiškumą ir konsolidaciją aplinkosaugoje.

* Aplinkosaugos srityje plėskime, stiprinkime ir saugokime ryšius tarp NVO.

* Plėskime neformalųjį aplinkosauginį visuomenės švietimą.

* Aktyviai dalyvaukime svarstant ir priimant sprendimus aplinkosaugos klausimais.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"