Paieška Ar Žemei išties gresia neišvengiamos bėdos?

Ar Žemei išties gresia neišvengiamos bėdos?

 

Danų profesorius Bjernas Lomborgas išspausdino 500 puslapių veikalą, kuris sukėlė sprogusios bombos efektą tarp aplinkos apsaugos gynėjų. Jo knyga “Abejojantis ekologas” paneigia pesimistines išvadas ir prognozes, susijusias su mūsų planetos sveikata.

 

Danų profesoriaus veikalas – tiesiog balzamas žmonijos dvasinėms žaizdoms. Kiek nelaimių mums visiems pranašauta! Demografinės bėdos, kurios žadamos jau ne vieną dešimtį metų, aiškiai neištiks; nors pasaulyje gyventojų gausėja, badas atsitraukia; miškų būklė ne tokia jau ir prasta; biologinės pusiausvyros laukia mažesnė grėsmė negu apie tai kalbama; oro užterštumas palaipsniui mažėja. Ir, pagaliau, jeigu mūsų planeta truputėlį ir įšils, tai dar ne pasaulio pabaiga. Užuot kovojus prieš “šiltnamio efektą”, derėtų atkreipti dėmesį į tokias neatidėliotinas problemas, kaip padėtis su vandens resursais.

Savo teiginiams patvirtinti Bjernas Lomborgas pateikia gausybę statistinių duomenų (jis, beje, kaip tik yra statistikos profesorius), pasisemtų iš solidžių tarptautinių organizacijų pranešimų. O į “kryžiaus žygį” prieš buvusius draugus iš organizacijos “Greenpeace” jį paskatino atsitiktinai viename amerikiečių žurnale perskaitytas straipsnis. Jame žinomas ekonomistas Džuljanas Saimonas (dabar jau miręs) iš Merilendo universiteto rašė, jog dauguma mūsų žinių apie aplinką yra pagrįstos prietarais ir neparemtos statistika. Ekologinis katastrofizmas aiškiai perdėtas. Kad tuo įsitikintum, būtina pasiremti visais įmanomais duomenimis.

Lomborgas tuoj pat subūrė grupę iš savo pačių pažangiausių studentų ir iškėlė tikslą paneigti Saimono teiginius. Bet ilgainiui, net pats nepajuto, kaip ėmė rinkti įrodymus, kad mūsų planeta jaučiasi ne taip jau blogai ir netgi esama tendencijos, kad jos savijauta gerėja. Imkime, pavyzdžiui, teoriją, kuria remiantis, mes baigiame išsemti gamtinius planetos resursus. Išmislai! Tokie pat seni, kaip ir pats pasaulis: dar senovėje žmonės baiminosi, kad vario ir alavo rūdų atsargos išseks. Visai neseniai, 1970-aisiais, garsusis ekologų “Romos klubas” savo manifeste tikino, jog nuo 1981-ųjų metų išnyks auksas, nuo 1985-ųjų – sidabras ir švinas, o nuo 1990-ųjų – varis. Dar 1914 metais JAV Kalnakasybos biuras perspėjo, jog naftos atsargų žemėje telikę 10 metų. Tokių pranašysčių per XX amžių būta keleto.   

Džuljanas Saimonas 1980 metais sukritikavo šį katastrofizmą, kaip ekonomistas, paaiškindamas: jeigu naudingosios iškasenos senka, jų kainos turi šauti į viršų. Lažinuosi, sakė jis, kad gamtiniai resursai turtingi ir jų kainos kris. Ketvertas ekologijos mokslininkų iš Stenfordo universiteto priėmė iššūkį lažyboms ir išpranašavo, jog po dešimties metų pabrangs chromas, varis, nikelis, alavas ir volframas. Jie gėdingai pralaimėjo: kainos nukrito, beje, alavui net 74 procentais. Tai sakytina, pasak Lomborgo, ir apie visas prekes: naftą, medvilnę, cukrų, kavą, fosfatus.

Naftos trūkumas – ne rytojaus problema dėl vienos paprastos priežasties. Visai neseniai pradėti uždarinėti naftos gręžiniai, palikdami naftingajame sluoksnyje apie 60 procentų šios naudingosios iškasenos atsargų, todėl, kad dar neišmoko tinkamai šių iškasenų išgauti. šiuolaikinės technologijos leidžia, esant būtinybei, išpumpuoti pusę neišeksploatuotų atsargų. Automobiliai pradėjo naudoti mažiau degalų. Netgi amerikietiškos mašinos, sunaudodamos vieną litrą benzino, dabar nuvažiuoja daugiau kaip dukart ilgesnį atstumą negu prieš 20 metų. Tapo žymiai efektyvesnis pastatų apšildymas, ekonomiškesnės skalbimo mašinos. Per pastaruosius 20 metų sąnaudos elektros gamybai iš saulės ir vėjo energijos sumažėjo atitinkamai 94 ir 98 procentais. Užtenka 2,6 proc. Sacharos dykumos apstatyti įrenginiais Saulės energijos gamybai, ir žmonija gaus tą elektros energijos kiekį, kurį dabar suvartoja.

Grasinimai ekologine grėsme praeina tarsi tris etapus. Iš pradžių nerimą kelia ekologai, kurie daugiau dėmesio skiria įprastiems reikalams. Tai įstatymiškai ir protinga. Po to į veiksmą įsitraukia ekologinės organizacijos. Jos labai suinteresuotos išpūsti pavojaus grėsmę. Ir, pagaliau, į žaidimą įsitraukia masinės informacijos priemonės. Jose blogos naujienos vertinamos geriau negu geros. ši trijų etapų visuma galiausiai apjuodina mūsų ateities vaizdą.

Imkime bado problemą pasaulyje. Niekas neneigia, jog ši problema egzistuoja, sako Lomborgas, tačiau alkio aukų skaičius mažėja. JTO duomenimis, vidutinė gyvenimo trukmė mūsų planetoje per 20 amžių padidėjo nuo 30 iki 67 metų. Vargšų per praėjusius 50 metų sumažėjo daugiau negu per paskutiniuosius penkis amžius. Niūrusis pranašautojas Polis Erlichas 1968 metais patyrė abejotiną šlovę, savo knygoje “Demografinė bomba” paskelbęs, jog dėl laukiamo gyventojų skaičiaus augimo kova dėl žmonių aprūpinimo maistu yra iš anksto pralaimėta, ir, pradedant nuo 1970-ųjų metų, alkis nužudys šimtus milijonų žmonių. Faktai nepatvirtino šios niūrios perspektyvos. Kova dėl išgyvenimo dar nelaimėta, ypač kai kuriuose Afrikos regionuose, kuriuos drasko konfliktai. Bet JTO statistika rodo, jog planetos mastais statistika gerėja. Besivystančiose šalyse kasdieninis maisto racionas 1961 metais siekė 1932 kalorijas, 1998 metais pasiekė 2650 kalorijų ir, kaip manoma, 2030 metais viršys 3020 kalorijų.

Įrodymu to, kad maisto resursai didėja greičiau negu gyventojų prieauglis, pabrėžia Lomborgas, tarnauja Pasaulinio banko apskaičiuotas kainų maisto produktams kritimas. O jie per du amžius (nuo 1800 iki 2000 metų) sumažėjo 90 procentų. 2000-aisiais šių kainų lygis buvo pats žemiausias per visą žmonijos istoriją.

Dar pateikti pavyzdžių? Imkime oro ir vandens užterštumą, atliekų perdirbimą, tropinių miškų išsaugojimą, biologinę įvairovę: daug ką reikia nuveikti, bet daug kas jau padaryta. Ir situacija šiose srityse ne tokia jau prasta, kaip mano daugelis. Ne, Žemė nesirita į prarają. Reikia atsisakyti nuo ekologinių šūksnių, kurie tik stumia į fatalizmą.

Tai ką gi, negi viso pasaulio ekologai neteisūs? Atsakymas negali būti vienareikšmiškas. Viskas priklauso nuo to, apie kokius minėtosios knygos skyrius kalbama. Su tais iš jų, kuriuose dėstoma apie demografines ir bado problemas, sunkus nesutikti. Kiti skyriai – apie tropinių miškų būklę, biologinių rūšių įvairovę – sukelia aštrią garsių specialistų reakciją. Karšti ginčai tarp Lomborgo priešininkų ir šalininkų įsiplieskė internete. Pats prieštaringiausias Lomborgo knygos skyrius – apie būsimąjį klimatą Žemėje. Bjernas Lomborgas, skirtingai nuo daugelio, neatmeta atšilimo fakto. Tik jis abejoja dėl šio reiškinio grėsmės ir būtinybės kovoti prieš jį.

Kioto protokolo teiginių vykdymas (o šis protokolas, priminsime nustato dujų išmetimo į atmosferą normas, kad būtų išvengta šiltnamio efekto) kainuos labai brangiai - tūkstantį milijardų dolerių, sako Lomborgas. O rezultatas, jo žodžiais remiantis, bus menkas – vidutinė oro temperatūra planetoje 2010 metais viso labo sumažės 0,15 laipsnio pagal Celsijų. Už tokius pinigus galima aprūpinti visą pasaulį geriamuoju vandeniu ir išgelbėti milijonus gyvybių.

Bjerno Lomborgo šalininkų skaičius auga ir tai byloja, jog debatai dėl Žemės ateities, prasidėję prieš dešimt metų nuo Žemės Pasitarimo atidarymo Rio de Žaneiro mieste, dar anaiptol nepasibaigė.

 

Parengė Jonas VANAGAS

NUO REDAKCIJOS. Statistikos gerbėjai, beje, yra pateikė geram kompiuteriui apskaičiuoti, ką valgyti žmogui, norint būti sveikesniam. Atsakė kompiuteris: gerkite actą… Kompiuteris buvo niekuo nesuinteresuotas, tačiau aiškiausiai jaučiama, jog statistikos asai neretai tarnauja taipogi… actui. Tad publikuojame šį straipsnį vien vadovaujantis posakiu: “Žinojimas – jėga”.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"