Paieška Laukinė gamta: tėvai ir vaikai

Laukinė gamta: tėvai ir vaikai

 

Kodėl liūtai geltoni, o liūtukai dėmėti? Kodėl mažyčius paukštyčius dengia pūkas, o ne plunksnos? Pasirodo, visa tai reikalinga, kad gyvūnai nežūtų.

 

Nepanašūs į tėvus

 

Žmonės yra įpratę manyti, kad vaikai yra visada panašūs arba į mamą, arba į tėtį. Kraštutiniu atveju – į kitus artimus giminaičius. Bet gyvūnų pasaulyje dažnai būna visai kitaip. Ilgą laiką žmonės šito nesuprato ir darė daugybę mokslinių klaidų. Pavyzdžiui, 1856 m. Italijos mokslininkas M.Kacci atrado naują žuvų rūšį. Žuvytės buvo nedidelės, plokščios ir tarsi peršviečiamos. Kacci jas pavadino leptocefalais. šių žuvų kūnas buvo toks keistas, kad zoologai jas priskyrė netgi atskiram būriui. Vėliau kitiems mokslininkams pavyko aptikti dar keletą leptocefalų rūšių. O 1879 metais kiti italų tyrinėtojai (Grassi ir Lakandručijo) nusprendė kruopščiai ištyrinėti leptocefalus ir įkurdino keletą jų akvariume stebėjimams. Po kurio laiko žuvytės pradėjo keistis. Jos paaugo, jų kūneliai suapvalėjo ir patamsėjo. Pasirodė, jog leptocefalai buvo ne kas kita, kaip ungurių mailius.

Suprantama, ne visų gyvūnų jaunikliai taip stipriai skiriasi nuo suaugusiųjų. Bet vis tiek šiokių tokių skirtumų beveik visada esama. Kodėl?

 

Įvairiaspalviai

 

Dažniausiai jaunikliai nuo suaugusiųjų skiriasi spalva. Pvz., šernų, tapyrų ir pumų jaunikliai išmarginti dryžiais, jauni elniukai ir liūtukai dėmėti. O suaugusieji šių rūšių gyvūnai juk vienspalviai. Jūrų kotikų naujagimių kailis blizgantis ir juodas, tačiau augdami jie tampa pilki arba rudi. Juodai rudas lapiuko kailis ilgainiui tampa “ryžas”.

Tokie spalviniai skirtumai, pasirodo, reikalingi maskuotei. Juk jaunikliai, skirtingai nuo suaugusių gyvūnų, yra visiškai bejėgiai prieš grobuonis. Todėl kailis turi padėti jiems užsimaskuoti. Be to, suaugusių žvėrių ir jų atžalų gyvenimo sąlygos dažnai skiriasi. Tai taip pat turi įtakos spalvai. Pavyzdžiui, ruoniai beveik visą laiką praleidžia vandenyje, todėl jiems apsauginė spalva nereikalinga. O štai maži ruoniukai, kol neišauga, gyvena ant kranto, tiesiai ant sniego. Todėl jų kailiukas ir baltas. Pavojaus akimirką jiems viso labo tereikia paslėpti snukelį su juodomis akytėmis ir nosyte į pusnį. Be to, prieš keletą metų paaiškėjo, kad baltas kailis ruoniukams dar reikalingas tam, kad jie neperkaistų. Juk žvėreliai ištisas dienas guli saulėje ir negali pasislėpti šešėlyje. Tiesa, apie tai mokslininkai sužinojo visai atsitiktinai. Prieš keletą metų ekologinės organizacijos “Greenpeace” nariai nusprendė išgelbėti ruonių jauniklių koloniją nuo medžiotojų. Tuo tikslu gyvūnėlių kailiukus išdažė žalia spalva – o dažai buvo nenuplaunami. Suprantama, medžiotojams sugadinti kailiukai nebuvo reikalingi. Tačiau po keleto dienų visi paženklinti jaunikliai vis vien žuvo. Dalį jų suėdė grobuonys, o dalis nudvėsė nuo perkaitimo.

Kartais žmogui gali pasirodyti, jog gyvūnų jauniklių kailis yra pernelyg ryškus. Tarkim, kam žaliajame miške gyvenantiems šerniukams ryškūs dryžiai, o elniukams – dėmės? Kad atsakytum į šį klausimą, reikia žinoti, kaip elgiasi tokie gyvūnai pavojaus akimirką. Paprastai jie priglunda prie žemės. štai čia jiems ir praverčia neįprasta kailio spalva. Dėl to, kad viršutinė kūno dalis paprastai būna tamsesnė už apatinę, gyvūnai atrodo plokšti. O chaotiškos dėmelės bei dryželiai susilieja su pernykščiais nukritusiais lapais, šakomis, akmenukais, saulės spinduliais ir medžių šešėliais. 

Bet pasitaiko ir taip, kad jaunikliai, atvirkščiai, gimsta vienspalviais, o laikui bėgant, įgauna charakteringą spalvą. Pavyzdžiui, šitaip būna su Siamo kačiukais. Pasaulį jie išvysta visai balti, o vėliau atitinkamos kailiuko dalys patamsėja. Mokslininkų nuomone, “siamukų” kailis tamsėja ten, kur odos aprūpinimas krauju silpnesnis, negu kitose vietose. Įrodyti šį faktą paprasta: užtenka pažvelgti į Siamo kates, gyvenančias lauke. Jų kailis turi ne tik tipiškas savo veislei tamsesnes vietas, bet ir apskritai yra tamsesnis už tų kačių, kurios gyvena namuose. Toks kailis išauga todėl, kad tamsias spalvas geriau įšildo saulė, ir gyvūnas mažiau šąla.

 

Sunki vaikystė

 

Paukščiukai visada skiriasi nuo savo tėvų tuo, kad neturi plunksnų. Vietoj jų kūnelis yra padengtas tankiais šiltais pūkais. Susiję tai su tuo, kad, po to, kai paukščiukai išsirita, tėvai juos palieka tupėti lizdeliuose. Jų pagrindinis uždavinys – parūpinti mažyliams kuo daugiau maisto. Bet paukščiukų organizmo termoreguliacija kol kas prasta, taigi, ištisas dienas sėdėdami, jie gali sušalti. Tad gamta juos ir padengė pūkeliais. Kai jaunikliai paauga, pūkai tampa nereikalingi ir iškrenta, o jų vietoje išauga plunksnelės.

 

Visai mažyčiai

 

Daugelis gyvūnų gimdo jauniklius, mažai prisitaikiusius prie gyvenimo sąlygų. Ilgą laiką jie esti visiškai bejėgiai. štai mes esame įpratę manyti, jog maži meškiukai – tai žavingi gauruoti sutvėrimai, panašūs į žaisliukus. Bet tikrovėje tokiais jie tampa tik praėjus dviems trims mėnesiais po atsiradimo pasaulyje. O tik ką gimę mažyliai sveria ne daugiau kaip 500 gramų ir vietoj kailio yra apaugę retais pūkeliais.

Taip yra su visais gyvūnais, kurie neilgai nešioja savo vaikus įsčiose. Per trumpą nėštumo laiką mažyliai tiesiog nespėja pilnutinai išsivystyti. Todėl jie gimsta akli ir kurti. O sterblinių gyvūnų jaunikliai apskritai labiau panašūs į embrionus negu į naujagimius. Pvz., kengūros jaunikliai gimsta visiškai pliki. Sveria jie mažiau kaip vieną gramą, jų kūno ilgis – apie centimetrą, ir apskritai jie panašūs į slieką. Kengūriukai netgi nemoka žįsti pieno. Motinai prisieina sutraukinėti spenelių raumenis ir švirkšti pieną jaunikliams į burnas. Tiktai penktąjį savo gyvenimo mėnesį kengūrų jaunikliai pasidengia kailiu, išdrįsta pažvelgti į gamtą iš sterblės ir pagaliau tampa panašūs į savo tėvus.

 

Parengė Kostas JANKUS  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"