Paieška Prie Nevėžio slėnių...

Prie Nevėžio slėnių...

Žvilgsniai į Krekenavos regioninį parką: ką įdomaus gali pamatyti šiame molingų lygumų krašte?

Juozas GIBAS

Krekenavos regioninio parko vyr. kraštotvarkininkas

 

Anksčiau ir aš taip save klausdavau. Pasidairius po apylinkes, įsigilinus į jų paleogeografiją supratau: tai labai įdomus ir net kiek mįslingas kraštas. Jau vien todėl, kad tik tarpukario metais prof. S.Kolupaila atrado tikrąsias Nevėžio versmes. Seniai aišku, jog Nevėžis teka pro Panevėžį, bet kur upės pati pradžia? O ją ilgai slėpė dideli, pelkėti Troškūnų miškai. Susidariau nuomonę, jog Lietuvoje nėra ir negali būti neįdomių vietų. Nedideliame mūsų krašte kiekvienas kraštovaizdžio tipas, koks jis bebūtų, yra vertybė. Nors kažkodėl Vidurio žemuma ir Sūduva priskiriamos prie rekreacijai menkaverčių teritorijų. Žinoma, dažnai tas įdomybes ir nepastebėsi, tik specialistas gali tai pamatyti ir įvertinti.

 

Kodėl reikia džiaugtis?

 

Prieš keletą metų, įvertinus regioninių parkų išsidėstymą Lietuvoje, teiravausi: kodėl Vidurio Lietuvoje tėra tik Krekenavos regioninis parkas? Sulaukiau gal ir netikėto atsakymo: reikia tik džiaugtis, jog yra nors šis. Iš tiesų, reikia padėkoti specialistams, rengusiems Lietuvos saugomų teritorijų koncepciją. šiuose dideliuose lygumų plotuose jis tėra tik vienas, todėl parko reikšmė tampa ypatingai svarbi. Tiesa, dideliame Sūduvos lygumų plote, manau, buvo galima atrasti vietą nors vienam regioniniam parkui, juk čia yra pakankamai tiek gamtiniu, tiek istoriniu požiūriu vertingų teritorijų.    

Su mūsų direkcijos darbuotojais teko diskutuoti dėl parko pavadinimo. Kodėl Krekenavos, o ne Upytės? Juk tai vienas iš Lietuvos istorinių centrų, juk didžiausia šio parko vertybė yra Nevėžio upės slėnis. (Tiesa Nevėžio kraštovaizdžio draustinis jo žemupyje jau yra.)

Manau, jog visuomenė dar per mažai žino apie Krekenavos regioninį parką. Žmones traukia kalvotos ežeringos vietos, pajūris, Dzūkija, o lygumos... Visi žino, aplanko vienintelį krašte stumbryną, Čičinsko kalnu vadinamą Upytės piliavietę, Linų muziejų... O apie Nevėžį daugelis, ko gero, pasakytų: lėčiausia Lietuvos upė, senovėje skyrusi aukštaičius nuo žemaičių. Tad šiuo metu Krekenava yra Žemaitijoje, o regioninio parko direkcija kitoje upės pusėje - Aukštaitijoje.

 

Užburiančiųjų upės kilpų slėpiniai

 

Didžiausia kraštovaizdžio vertybė parke yra ledyno tirpsmo vandenų išplautas Nevėžio senslėnis su gretimomis teritorijomis. Ypatingu raiškumu pasižymintis slėnis turi dvi viršsalpines terasas ir plačią, dviejų lygių, sudėtingo mikroreljefo salpą. Joje dėl vagos kilpų pertraukimų susidarė daugybė pasagos formos senvagių, taip pat netaisyklingo pavidalo ežerokšnių, protakų, užutekių bei vadaksnių, kurie telkšo žemesnėse vietose. Upė daro dideles ir plačias kilpas, kurios yra gyvos, keičia savo formą. Tuo akivaizdžiai galime įsitikinti palyginę dabartinius ir šimto metų senumo topografinius žemėlapius, upės vagos konfigūracija skiriasi. Meandruodama upė suformuoja dideles atskeltines senvagines salas. Būtent Nevėžio ir Jūros upėse tokio tipo salų šalyje yra daugiausia.

Nevėžio lygumoje beveik nėra tarpsluoksninių kvartero požeminių vandenų, todėl upynas beveik visiškai priklauso nuo kritulių. Be pavasario potvynio, upėje dažnai įvyksta vasaros, rudens ir netgi žiemos, kaip šiemet, poplūdžiai. Tuomet vanduo plačiai išsilieja slėnyje, sudarydamas tarytum ilgą seklų ežerą su daugybe salų, salelių ir apsemtų krūmų. Dumblingi upės nešmenys, nusėdę salpoje, sudaro sąlygas augti gana vešliai augmenijai. šiuose sąžalynuose gausu įvairių paukščių rūšių, ypač jų migracijos metu. Nevėžio slėnio šlaituose ir salpoje plyti gana natūralių pievų bendrijos. šiose svarbiose buveinėse auga retos augalų rūšys.

Tiesa yra ir neigiamų tendencijų. Anksčiau buvę šienaujamos bei ganomos pievos dabar apleidžiamos, kinta bendrijų struktūra, įsivyrauja menkaverčiai žolynai, plinta krūmai.     

Nevėžio ir jo intakų slėnius juosia moreninio priemolio lyguma, kai kur apklota smulkiagrūdžių smėlių lopiniais. Kaip tik tokiose vietose auga įspūdingi žaliašilių augimviečių pušynai - vaizdas toks, lyg būtum kur nors Dzūkijos šiluose. šiam kraštui būdingas bruožas: čia dar iki šiol išlikę gryni ąžuolynai. Gaila, kad pastaraisiais metais daug ąžuolų kai kur masiškai išdžiūvo. Daug šių medžių paskelbta gamtos paminklais. Lygumos vaizdą gražina žalių medžių salos-miškeliai, buvusių sodybų želdiniai, pavieniai medžiai pakelėse.

Lygumą raižantiems Nevėžio intakams (Upytei, Linkavai, Liaudei, Lokaušai, Vadakčiui ir kitiems) būdingos didelės išraiškingos kilpos, kai kurie jų turi tarpeklio pavidalo slėniukus su stačiais šlaitais. Galima tik džiaugtis, kad jų žemupiai išlikę natūralūs, nesudarkyti melioracijos. Reljefui įvairovės suteikia tankus, Nevėžio link orientuotų senovinių griovų tinklas. šias dabar jau negyvas, be upelių griovas poledynmetyje išgraužė kritulių vanduo.                 

...Norintys pamatyti vešlias užliejamas pievas, jų augaliją, pajusti plačiašakių ąžuolų vėsą, užuosti pakrančių ievynų ir tirpstančių pušų kvapą teatvyksta prie Nevėžio krantų!

 

Laikai, ar jūs sugrįšite?..

 

Regioniniame parke ir greta jo yra dar keletas akiai gal ir nelabai išvaizdžių, bet paleogeografiniu požiūriu labai vertingų vietų. Tai pro Upytės piliavietę besitęsiantis, ledyno tirpsmo vandenų išplautas, o dabar pavasarį aptvindomų, vešlių lankų užimamas, negilus Vešetos senslėnis. Jis prasideda nuo Upytės upės ir tęsiasi į šiaurę iki Nevėžio. šiuo senslėniu dar žalvario amžiuje Upytės vandenys plūsdavo į šiaurę. Tuo galima paaiškinti, kodėl pilis, stovinti už 5 km nuo tikrosios Upytės slėnio, pavadinta Upytės vardu. Ilgainiui nešmenys užpildė senslėnį, ir jis ėmė pelkėti. Istoriniais laikais tai buvo pažliugusi pelkė, kurios saloje stūksojo Upytės senoji pilis, ilgą laiką buvusi kaip šiaurės Lietuvos savotiškasis traukos centras. Per šią klampynę buvo galima persikelti tik valtimis ir kūlgrindomis. Piliavietė ypač gražiai atrodo šiuo metu, pasnigus, kai jos nedengia vešli augmenija. Sniego danga išryškina kalno kontūrus ir reljefą. Paminklotvarkininkas P.Juknevičius pasiūlė įdomų projektą atkurti buvusią situaciją. Tai būtų nesudėtinga, užtektų patvenkti Vešetos upelį - piliavietė vėl atsidurtų saloje. Deja, tai įgyvendinti neįmanoma - dėl lėkšto slėnio būtų užliejami dideli žemės ūkio naudmenų plotai.

Kita įdomi teritorija - tarp Krekenavos ir Ramygalos išsipleikusi (iš pietų į šiaurę) pelkių grandinė. Ledynui tirpstant šioje vietoje slūgsojo ledyno pirštas. Atitrūkdavę dideli ledo luistai nespėdavo ištirpti, tad poledynmety jų vietoje spinksojo ežerėlių virtinė. Dabar jie jau užpelkėję arba baigia pelkėti. Vieną iš pelkių užima parko teritorijoje esantis telmologinis draustinis. Žmonės tas vietas vadina balomis, liūnais. Senų žmonių pasakojimais tarp kelių dar likusių sekležerių anksčiau buvo galima praplaukti valtimis, dabar juos jau skiria žemės ruožas. Ryčiau - nemažai išnykusių kaimų. Turistui čia yra savotiškos egzotikos - išnykusių vienkiemių liekanos, senieji apleisti keliai, pylimai, apaugantys krūmais ir mišku, na, ir pelkės, su didele paukščių įvairove. Tikra velnynė.

 

Karsto zona prie Nevėžio?

 

Ir dar vienas netikėtumas - karstiniai reiškiniai. Visi žinome aktyvaus karsto zoną Biržų ir Pasvalio krašte. Ir štai vos 10 km į vakarus nuo Nevėžio taip pat vyksta karstiniai, tiesa ne tokie aktyvūs. Ten esantis Dauburaičių miškas nusėtas karstinėmis įgriuvomis, karstas čia tebevyksta ir dabar. Žemės gelmėse dugninė morena čia gana plona, ties Krekenava ir Vešetos slėnyje siekia kai kur vos 6 m. O po morena slypi devono dolomitinis sluoksnis, vietomis turintis tirpaus gipso tarpsluoksnius. (štai kodėl apylinkėse galima atrasti dolomito riedulių.) O juk nuo šios vietos iki aktyvaus karsto rajono - apie 90 km. štai kodėl galima patikėti padavimais apie prasmegusį Čičinsko dvarą.     

 

Nugrimzdo ir vienkiemiai...

 

Daugiausia žalos mūsų kaimiškajam kraštovaizdžiui padarė vienkiemių naikinimas sovietmečio kolektyvizacijos metu, daug kur neliko sodybų. Vienkiemių vietoje liko želdinių žaliosios kukšteros ar pavieniai medžiai. Tačiau reikia pasakyti, jog šiame regione dar išliko istoriškai susiklosčiusio kaimiškojo kraštovaizdžio komponentinių struktūrų. Čia yra išlikę saugotini valakinio kaimo kraštovaizdžio bruožai. Kaimų užstatymo struktūroje vyrauja buvę vienkieminiai kaimai ir gatvinių gyvenviečių liekanos. Pavyzdžiu galėtų būti ilgas gatvinis Užupės kaimas, nusidriekęs pagal Liaudės upę. Ir net šalia riogsantis sovietmečio palikimas (fermų kompleksas) nesugeba užgožti šio jau nykstančio kaimo grožio. Kaime dar išlikę keletas anksčiau čia gausiai stovėjusių mažosios architektūros paminklų. Panašių kaimų yra ir daugiau.

Visą 130 km ilgio Nevėžio slėnį (nuo Sanžilės kanalo iki upės žiočių) galima įvardinti kaip gamtinę ir istorinę vertę turintį arealą. Parko direkcija siūlo į parko teritoriją pietinėje dalyje įtraukti Nevėžio slėnio dalį (nors iki Panevėžio rajono ribos). Kaip tik čia yra tarpukario metais statyto ir, deja, vokiečių susprogdinto gražuolio tilto per Nevėžį liekanos. Jos ir dabar atrodo įspūdingai. šioje vietoje išlikęs labai patrauklus akiai kraštovaizdis su natūralių pievų bendrijomis. Priešingu atveju, visiškai tikėtina, jog ateityje tą grožį galime prarasti. Tokie pat puikūs vaizdai yra ir dar toliau į pietus, Kėdainių rajone. Tačiau čia Nevėžio slėnis teisiškai (iš dalies) apsaugotas - Kėdainių rajono savivaldybė yra įsteigusi šventybrasčio kraštovaizdžio-istorinį draustinį.

Beje, kiek apie savivaldybių draustinius. Viename didžiausių Panevėžio rajone yra tik vienas savivaldybės įsteigtas Sanžilės kraštovaizdžio draustinis (ir tai, kaip sužinojau, laimingo atsitiktinumo dėka). O kaimyniniame mažesniame Kėdainių rajone jų net 26. Faktas iškalbingas... Nors Panevėžio rajone yra ne mažiau saugotinų vertingų bei vaizdingų vietų.

Manau, jog norint pritraukti daugiau lankytojų ir turistų, reikia pateikti tai, ko, sakykime, nėra kitur, išryškinti šios vietovės ypatumus. Tarkime, nuo seno žaviuosi Pakruojo krašto vėjo malūnais (ir vėl - lygumos). Anykščiai nuo seno garsūs savo literatūrinėmis vietomis, siauruoju geležinkeliu ir vynu, Biržai - karstiniais reiškiniais ir... alumi.

Yra panašių vertybių ir Krekenavos regioniniame parke. Be jau minėtų čia gyvenančių stumbrų ir linininkystės tradicijų šis kraštas nuo seno garsėja knygnešystės tradicijomis ir knygnešių draugijomis. Apie tai galima sužinoti bene vieninteliame šalyje autentiškame Knygnešystės muziejuje.

Be to, kraštas žinomas kaip vienas iš liaudies skulptūros kūrimo centrų Lietuvoje. šiose vietose gyveno ir kūrė žymusis kryždirbys Vincas Svirskis, bendrame liaudies kūrybos fone išsiskyręs unikaliu monumentalumu ir liaudiško baroko bruožais. Per savo gyvenimą jis pastatė apie 200 kryžių, kurie stovėjo visuose aplinkiniuose kaimuose. Dabar jų išlikę tik vienetai, dalis sunyko, dalis išvogta, o didžiausia dalis, ačiū Dievui, surinkta ir saugoma daugelyje muziejų ir bažnyčių. Etnologė V.Vasiliauskaitė iškėlė įdomią idėją: įkurti Svirskio kryžių kelią. Išties, tai būtų įdomus projektas.

Dar vienas šio krašto ypatumas - daugybė dvarų ir dvarelių. šiame paribyje seniau telkėsi daug smulkiųjų bajorų, gyvenusių į pietus nuo Upytės. Atstumai čia tarp dvarų sodybų kai kur - vos keli kilometrai. Aš nežinau kitos tokios vietos Lietuvoje, kur būtų toks dvarų tankumas. Tiesa, daugumoje sodybviečių statinių jau nebėra, išlikę tik jų fragmentai, tačiau neatsiejamas kraštovaizdžio komponentas yra išlikę parkai ar kompaktiški želdinių masyvai. Egzotikos ieškotojai čia atras ūksmingas alėjas, šimtametes liepas ir ąžuolus, užakusius tvenkinius, po žeme išlikusius rūsius, įdomias reljefo formas. Yra dvaro sodybų, kurios dar gali prisikelti, tačiau jos laukia savo investuotojo.

 

Žolinė garsina ir Krekenavą

 

Visi žino garsiąją Paberžę su savo unikaliais istorijos ir kultūros paminklais bei muziejais, su nuostabaus grožio upelių kloniais, su garsiąja bažnytėle, kuri šiuo metu restauruojama. Paberžė seniai tapo žymiu lankytojų traukos centru. šiame kaimelyje daug savito grožio, liaudies meno kūrinių, jis susijęs su brangiais istoriniais vardais. ši vietovė buvo vienas iš 1863 m. sukilimo centrų Lietuvoje. Tai būtų dar vienas išskirtinis šio krašto bruožas. O nuo regioninio parko Paberžę skiria viso labo trys kilometrai. Labai svarbu rengiant parko tvarkymo planą šią vietovę įtraukti į regioninio parko sudėtį.  

Pagaliau - Žolinė, šventė, kai nuo seno visi šventina žolynus. Didžiausi Žolinės atlaidai Lietuvoje būna Punske, Pivašiūnuose, na, ir Krekenavoje. Tai didžiausia tradicinė šio krašto šventė, sutraukianti didelės šalies dalies gyventojus. Susiėjimo vieta tampa upės paslėnyje rymantis miestelis su savo ryškiausia dominante - bažnyčia. Tai turbūt ir būtų tos svarbiausios ypatybės, kuriomis šis kraštas išsiskiria iš kitų vietovių.

...Vietos gyventojai supranta (nepaisant pavienių atvejų)  regioninio parko reikšmę išsaugant kraštovaizdį ateities kartoms, netgi didžiuojasi čia gyvenantys. Parko direkcija taip pat turi daug minčių ir idėjų, susijusių su parko ateitimi. Kovo 7 dieną ji Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje rengia Krekenavos regioninio parko pristatymą regioninių parkų sistemos sukūrimo 15-mečio ir parko direkcijos įkūrimo 10-mečio proga.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"