Paieška Įsikurkite po Laumės juosta, miškininkai!

Įsikurkite po Laumės juosta, miškininkai!

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pokalbis su VĮ „Vilniaus miškų urėdija“ urėdu Raimondu RIBAČIAUSKU.

 

Praėjusiame numeryje savaitraštis „Žaliasis pasaulis“ publikavo prof. Remigijaus Ozolinčiaus straipsnį apie klimato kaitą ir jo galimą poveikį Lietuvos miškams, to poveikio galimo minimizavimo galimybes.

Esate miškininkas profesionalas, tad Jums, ko gero, mieliau yra kalbėti apie ūkinius reikalus šią žiemą miškuose, nei prabilti apie klimato kaitos dalykus, saistant tai su artimiausiais miškininko darbais. Žinia, iki pusiaužiemio klimatas miškininkų darbams giriose nebuvo palankus. Tad kaip darbai klojėjasi miškuose anomaliosios žiemos sąlygomis?

 

Nebuvo įšalo nei pirmojoje žiemos pusėje, nėra jo ir dabar, nes, iškritus sniegui, tas baltasis patalas tiesiog užklojo gruntą - įšalas yra nežymus. Tad problemiška dirbti visose šlapiosiose biržėse - juodalksnynuose, pelkinėse augavietėse... Ten iki šiol nekertame. Neįmanoma įvažiuoti. Jei dar visa ateinanti vasara būtų drėgna, jei po to dar kokie trys metai būtų apniukę, tada urėdijos atsidurtų tikrai „įdomioje“ situacijoje: liktų nemažai biržių, kurias iškirsti suvis neįmanoma. Nėra technikos, technologijos, kurią pasitelkus galėtume iškirsti drėgnose vietose esančius juodalksnius. Reikia įšalo arba sausros.

Be abejo, nieko kito nebelieka, kaip kirsti vietose, kuriose gruntas nėra įmirkęs. Kertame eglynus prie gerų kelių, kertame pušynus, beržynus... Tad koreguojame sutartis: vietoje juodalksnių, drebulių nūnai pardavėme daugiau pušies. (Be abejo, atsiranda ir kankorėžių rinkimo problema. Reikia surinkti septynerių metų kankorėžių derlių. Beje, labai anksti pradėjo aižytis kankorėžiai.)

Kertame mišką ir esant nepalankioms sąlygoms, tad gadiname ir kelius, vieškelius, kuriuos pavasarį teks remontuoti. Čia jau – kita bėda, problema. Žmonės, gyvenantys palei miškus, jautriai reaguoja dėl sumaitotų kelių, tačiau nedirbti mes negalime... Ne vien mes suinteresuoti kirtimu, juk reikia žaliava aprūpinti ir pramonininkus, medienos perdirbėjus, baldų gamintojus...

 

Na, neseniai šaltukas buvo net 15-17 laipsnių, tad padėtis jau lyg ir pasitaisė?

 

Jei būtų 20 laipsnių šaltis, esant 30-40 cm sniego sluoksniui, tas šaltis turi tvyroti bent pusantros savaitės. Tada jau padėtis keistųsi... Kita vertus, esant panašiam šalčiui, daromi vadinamieji žiemos ledo keliai, kai šlapiose augavietėse klojamos valksmos, kuriomis tik retkarčiais pravažiuojama, kad atsirastų ledas. Beje, šia žiemą valėme nuo tų kelių, kuriais važinėjame, vien todėl, kad keliai įšaltų.

 

Tad kiek, pavasariui atėjus, reikės lėšų sumaitotiems keliukams, vieškeliams tvarkyti?

 

Kasmet kelių priežiūrai skiriame apie 200 tūkstančių Lt, neminint jau Kelių direkcijos skiriamų lėšų. Greideriuojame kelius bent tris kartus per metus, žiemą kaimuose valome ir sniegą. Tiesa, technikos keliams valyti neturime, skelbiame konkursus.

 

šiltoji žiemos pusė, ko gero, koreguos ir miško kenkėjų, ligų protrūkius?

 

Kai įšalo nėra, nusilpsta ir medžių šaknų sistema. Tad yra galimybė gausesnėms vėjovartoms, ypač eglynuose... O kenkėjai? Puls, kas tik netingi, nes medynai yra nusilpę. Bus ir įvairiausių ligų, nes sniegas užklojo neįšalusią žemę. Iššus ir vienmečiai daigai. Žodžiu, tokios klimato sąlygos miškams tikrai smogia. Tai pajaučia ir pramonininkai, kurie negauna produkcijos iš mūsų dėl ne nuo mūsų priklausančių veiksnių. T.y., veikia vadinamosios nenugalimosios jėgos.

 

Jei jau negalima pagrūmoti kokioms nenugalimoms jėgoms, gal galime kalbėtis apie tai, kas įveikiama... Taip įvardinčiau miškų ūkio valdymo aspektus, juk neseniai (2007 01 08) Aplinkos ministerijoje buvo aptariama Žemės ūkio universiteto mokslininkų parengtoji koncepcija dėl miškų ūkio valdymo (mokslinis ir taikomasis darbas „Valstybinių miškų kompleksinio ūkio plėtros iki 2010 metų strateginio plano projekto, numatančio priemones valstybinio miškų ūkio valdymo, organizavimo bei ekonominio reguliavimo sistemai tobulinti, parengimas“) Jaučiu, jog kaipo miškininkas praktikas turite ką pasakyti...

 

Sakyčiau, jog valstybė mums, miškininkams, yra delegavusi tris esmines funkcijas: miško apsauga (priešgaisrinė apsauga, kova su ligomis, kenkėjais ir t.t.), miško išteklių naudojimas, visuomeninis interesas miškams.

Buvau, kai prof. Romualdas Deltuvas pristatė mokslinę studiją dėl miškų valdymo. Turiu pripažinti, jog buvo paskelbta savita, įdomi medžiaga apie Europos, Skandinavijos šalių valstybių patirtį šioje srityje – privatūs, valstybiniai miškai, mokesčių sistemos, kirtimai ir t.t.

 

Tai galėtume vadinti ir statistika...

 

Kurią norėjosi sudėlioti į atitinkamą matematinį modelį. Tačiau ar galima ir tada daryti kokias rimtas išvadas, nes nėra net kokių dviejų identiškų valstybių, vienodų valdymo modelių. Gali būti tik viena aiški Europos ir Skandinavijos šalių kreivė: didėjant privačių miškų plotui kirtimas iš vieno ha didėja... Tendencija aiški. Ir visiškai negalima miško išteklių susieti net su mokesčiais, nes visur viskas skirtinga. Nors ir norėtųsi žinoti dvi tendencijas: kiek miškai naudingi valstybei ir kiek – jos žmonėms?.. Jei man šiandien kas pasakys (Romualdas Deltuvas, Antanas Juodvalkis, Remigijus Ozolinius ar...), jog vienas ar kitas valdymo modelis yra aiškiai perspektyvus, iš karto sakau: keičiame viską! Tačiau ar kas nors atsako nūnai už pasekmes? Tik patys miškininkai praktikai. O kai susirenkama vien diskutuoti, pamanau: esama žmonių, kuriuose – tik idėjų vakuumas. Dirba, dirba žmogus, o rezultatų nėra... Gal tada jam reikia ką nors sugriauti? Ir imam griauti?..

Imantis pertvarkos pagrindiniai kriterijai turi būti labai paprasti: ministerija turi nustatyti 1) minimalų rentabilumo lygmenį kiekvienai urėdijai; 2) minimalius atskirų darbuotojų kategorijų darbo užmokesčio lygmenis; 3) investicijų lygmenį kiekvienam miško ha. Tai labai paprasta, aišku kiekvienos urėdijos žmonėms. Jei tos paminėtosios sąlygos nevykdomos, auditoriai turi išsiaiškinti, dėl ko tai nevykdoma. Juk būta situacijų, kai viena ar kita urėdija tarsi ir bankrutavo, tačiau atėjo naujas vadovas – viskas sureguliuota... Tad kaltinti reikia ir vadovus.

Kai yra labai aiškios žaidimo taisyklės, tada aišku ir kada reikia (ar reikia) stambinti urėdijas. Tas procesas taptų savaiminiu.

 

Regis, atkreipėte dėmesį ir į vadovo darbo stilių, gal net ir į psichologinius darbo organizavimo elementus... Nes kiekvienas vadovas kolektyve – ir savotiškas psichologas. Tačiau ką gali pasakyti tas psichologas, kai sklando virš galvų nuoroda: „kapokite“ eigulius, reikia mažinti darbuotojų būrį...

 

Kai kalbama apie to būrio mažinimą, visada sakau: laikas peržiūrėti ir deleguotas funkcijas. Jei jos būtinos, reikia ir personalo joms vykdyti. Dabar atsižvelgiama į tai, kiek vienam dirbančiajam tenka miško ha ir į tai, kiek kietmetrių iškertama. Traukiamės ir mes: 2006 metais urėdijoje nebeliko 4 eigulių, šiais metais neliks 6 eigulių. Stambinsime girininkijas, ieškosime kitų efektyvesnės veiklos būdų... Nors miško apsaugai man žmonių, tų eigulių, tikrai reikia. Kaip girias apsaugoti, kai aplink Vilnių tiek kaimų, tiek kolektyvinių sodų, tiek interesų...

 

Regis, atsiduriate tarp kūjo ir priekalo?..

 

Taip. Be galo yra sunku, kai daugelis rodiklių “nuleidžiama“ visiškai neatsižvelgiant į esamą situaciją. Nes Vilniaus krašto miškai, jų valdymas kardinaliai skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų. Kiek tuose miškuose esama įtakingųjų asmenų sodybų, kiek gyventojų skundų: nekirskite ano miškelio, prie kurio įsikūrėme!.. Ir mes nekertame, nes privalome gerbti vietos gyventojus. Mes niekada nesiginčijame su vietos bendruomene, t.y. gerbiame ją.

O ar visada eigulys turi tik rašyti protokolą dėl pažeidimų. Manyčiau, jog eiguliui reikia matyti padėti. Dokumentus surašyti gali ir girininkas, jo pavaduotojas. Eigulys yra miško sargas, vadovauja želdymo darbams, turi daug kitokių įpareigojimų. Eigulys – girininkijos akys ir ausys. Tad kam tai nukapoti?

Darbuotojų mažinimas atves, galų gale, į savotišką nuošalę – imsime meluoti visuomenei apie padėtį miškuose, meluosime, nes tikrosios padėties ir nežinosime. Turėsime gražias ataskaitas, kuriose nebus duomenų apie savavališkus kirtimus, sukeltus gaisrus, želdynų būklę, nebus informacijos apie pasikeitimus biržėse...

 

...galėčiau sakyti, jog tai populistinės veiklos rezultatai, kurie, kaip votys, kažkada atsiveria.

 

Be abejo. Tačiau norėčiau čia pridurti, jog visko miškininkystės sferoje negalima tapatinti vien su ekonominiais rezultatais. Juk ir leidiniai visuomenei apie miškus yra, ekonominiu požiūriu, nenaudingi. Vien dėl to, jog atliekame ir socialinę-visuomeninę funkciją. Kita vertus, kai rūpinamės jauno žmogaus ugdymu, kai visuomenei atveriame gamtos vertybes, ar tai nėra reikalinga? Tik kas viso to imsis ateityje, jei jau galvojame, jog privatūs miškai yra visa ko panacėja? Privačių miškų savininkai labai retai susimąsto apie labdarą, greičiau – apie spartesnį miško iškirtimą. Bent kol kas Lietuvoje (o kaip rodo atitinkama kreivė – ir Europoje) tik taip ir yra...

 

O kas prašė valstybiniuose miškuose dirbančių miškininkų pasibalnoti visuomenei naudingos veiklos prievolę?

 

Manau, jog mes to ėmėmės jau seniai. Juk ir pačios Aplinkos ministerijos vadovybės rūpestis – ryšiai su visuomene. Žinoma, gal kai kas gali mus ir apkaltinti, tarkime, jog pernelyg daug leidinių, informacijos tai visuomenei skiriame... Juk niekas mūsų neprašė leisti knygas, kurti vaizdo juostas apie miškų teikiamą naudą visuomenei (ar visuomenės daromą žalą miškams). To imamės patys, niekieno neverčiami. Jei toji veikla teikia kai kuriuos rezultatus, tada ir kalbame apie abipusį ryšį tarp miškininkų ir visuomenės.

 

Pabandysiu būti čia ir skeptikas: atsiverčiu leidinį – gražu, spalvinga, blizga. Ateinu į mišką – niūrūs vaizdeliai: savavališki ar vien plyni kirtimai, nesutvarkytosios vėjovartos, jokios ūkininkavimo kultūros girioje...

 

Nereikėtų teigti, jog bet kurioje vietoje dirba ir rūpinasi valstybinių miškų miškininkai. Juk visi žinome, kiek jau esama Lietuvoje privačių miškų, koks yra privataus miško vidutinis plotas...

O leidiniai apie miškus turi būti švietėjiški, įdomūs. Miško lankytojui juk svarbu žinoti, kaip elgtis, kai girioje pasiklysti, neminint informacijos apie uogas, grybus, gyvates ir t.t. Leidinių gražiais viršeliai ir tik pūpsančių lentynose vardan knygų nugarėlių „įdegio“ leisti tikrai nereikia.

Beje, esame numatę išleisti Vilniaus krašto miškų kroniką. Gal tuo niekuo ir nenustebinsime, tačiau siekiame, kad tokiame leidinyje iš tikro būtų nesufalsifikuota informacija. Tad viską keletą kartų tikriname. Dirbama archyvuose (net Rusijoje ir Lenkijoje) jau ketverius metus. (Kroniką jau galėjome ir išleisti, tačiau pagretinus informaciją su G.Isoko „Lietuvos girių ir medžioklės istorija“, tenka pasakyti: duomenys nesutampa, mums reikia tikslinti, sėdėti bent porą mėnesių archyvuose...) Tad surinktoji medžiaga turės ir istorinę vertę.

 

Bandykime vėl grįžti prie pradžios. Prie to miškininkų ateities gyvenimo galimojo plano, rengtojo prof. Romualdo Deltuvo vadovaujamos darbo grupės. Ko buvo siekta, kas pasiekta, kokios tokio proceso kreivės ar tiesės yra realijos, kokios – utopijos?

 

Na, tarkime, „Mūsų giriose“ dr. Rimantas Prūsaitis samprotauja, jog reikia reorganizuoti apie 20 urėdijų. Kas tai?

O anas mokslinis darbas lyg ir nieko neįpareigoja, tik tarsi pateikia keturis pakankamai skirtingus scenarijus dėl miškų ūkio tvarkymo Lietuvoje – nuo vienos įmonės iki stambinimų... Tačiau tam tikras gruntas klojamas. Galų gale, miškų pavaldumo klausimai – tai jau politinis dalykas. Miškininkai tik įgyvendina sufokusuotąją politiką.

Beje, reikėtų nepamiršti, jog daugelis urėdijų rajonuose, savivaldybėse yra vieni iš esminių mokesčių mokėtojų. Faktas, jog savivaldybėse norima turėti vadinamąją savą urėdiją, t.y. savivaldybės vadovui patogu, jei urėdija „telpa“ vienoje savivaldybėje.

Kita vertus, kas galėtų nusakyti valstybinio miško situaciją, kai valstybiniai miškai teisiškai nėra niekaip įforminti... Nė viena urėdija nėra užregistravusi kokiame kadastro įmonėje savųjų miškų. Kaip tada su urėdijų dalijimu ar jungimu, kai yra tokia teisinė situacija?.. Žinoma, privalu valstybinius miškus užregistruoti, tačiau žemės grąžinimas kol kas – tarsi nepabaigiamoji kramtomoji guma, tad ir procesas nejuda... Manau, jog pasibaigus Žemės reformai valstybiniai miškai bus atitinkamai teisiškai įforminti, užregistruoti kadastro įmonėje. Kol kas mes, valstybiniai miškininkai, nė nežinome tiksliai ką valdome, ką valdysime... Vien Vilniaus rajone yra apie 10-11 tūkst. ha negrąžintų miškų. Tad kaip kompensuoti, pasak K.Prunskienės, už miestuose turėtąją žemę mišku, kai dar nėra baigta Žemės reforma, kai niekas neaišku. Visiems darbams turi būti atitinkama seka.

Žinau: žmonėms populizmas labai patinka... Politiko pagrindinis tikslas: kalbėki žmogui tai, ką tas žmogus ir norėtų išgirsti. O realybė...

 

Būtų gerai, jei žmonės nesusirgtų politikos narkomanų ar kokios tariamos pagarbos bosams-boseliams ligele. Ir tokiame kontekste norisi pasiteirauti: kur ves akys miškininkus, ar nepavilios juos kokia politinė motulė, kokia oskariškai subenderėjusi partija?

 

Būtų gerai, jei jie nežingsniuos niekada su kokia viena partija. Svarbu, kad miškininkai turėtų galimybę pasirinkti, kad nebūtų kokio diktato „iš viršaus“. Jei nužingsniuos vieningai su viena iš partijų, kone garantuotas miškininkų būrio išardymas. O juk miškininkai provincijoje turi itin didelį svorį - kiekviena partija tik ir taikosi...

 

Tad tegu šviečia virš miškininkų, dirbančių žmonėms ir medžiams, galvų vaivorykštės juostos, Laumės juostos!..

Dėkoju už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"