Paieška Kai gamta buvo pasaka…

Kai gamta buvo pasaka…

Mindaugas BUTAUTAS

Akmenės raj. Ventos vidurinės mokyklos jaunųjų žurnalistų būrelio narys (vadovė mokytoja Birutė Butautienė)

 

Mano senelis pasakodavo, kad seniau žuvies upėje buvo “gyvas galas”. Jis iš žvejybos grįždavo su pilnu maišu žuvies arba su keliais krepšiais vėžių. Vasarą važiuodavo dviračiais žvejoti kiekvieną dieną. Jis brisdavo į Virvytės upę ir rankomis iš po akmenų traukdavo įvairią žuvį ir vėžius. Mano seneliui žvejyba buvo visas gyvenimas.

Dabar vėžį upėje, manau, sunku būtų pagauti. Žmonės žudo žuvis kaip tik moka: tinklais, elektra, teršia upes…

Senelis sakydavo, kad žvejui žuvį reikia pajusti, ją nuspėti ir tada žuvis kibs. Senelis sakydavo – svarbiausia masalas, mat, kiekviena žuvis turi savo mėgstamiausią ėdalą. Ešeriui patinka sliekas, raudei – žiogas, šapalui – laumžirgis, lydekai – karosiukas, na, o karpiui – visa, kas minkšta. Senelis dažnai sakydavo: neturėsi masalo, nebus žuvies.

Labai mėgstu žvejoti. Gimiau, ko gero, panašus į senelį. Bet šiais laikais nėra taip, kad galėtum tik užmesti jauką ir turėti žuvį.

Menu, senelis pasakojo juokingą įvykį. Kai jis žvejojo vėžius, prie akmens padėjo savo kelnaites ir plaukė kelias minutes. Ogi žiūri: du vėžiai tose kelnaitėse!.. Seniau vėžį galėjo pagauti ir mažas vaikas, o dabar, nors ir visą dieną mirktum upėje, maža tikimybė jį pagauti.

štai kokia mūsų gamta. Seniau gamta buvo tikra pasaka, o dabar iš tos pasakos lieka tik trupiniai, o ir trupinių vis mažiau. Manau, verta susimąstyti… 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"