Paieška Kovai ir ledonešis...

Kovai ir ledonešis...

Arba - kas sužadina kūrybines mintis

Vytautas BAšKYS

 

Regėdami dailininkės nutapytus paukščius jaučiame, jog pavasaris kovo mėnesyje mūsų krašte - dar tik vizija. Kovai ir varnos pilko rūko abstrakčioje aplinkoje perteikia emocinę pajautą, lyg perspėja, jog perėjimui į kitą būseną, į pavasario šilumą, dar teks palaukti. Nors kovas Lietuvoje - kalendorinis pavasaris, bet viskas dar jautru, galima tikėtis žiemos speigo protrūkio ar gaivaus pavasarinio vėjo. Padvelkęs pavasarinis sulaužo upių ledus, sužadina ledonešį ir pakviečia į Lietuvą grįžti toliuose žiemojusius paukščius. O iš netolimo užsienio sugrįžę ar peržiemoję kovai prikimę kranksi „kraa“, „krio“. Su šio paukščio vardu siejamas mėnesio pavadinimas, nors kiti mano, jog tai nuo senovės lietuvių karo dievo Kovaičio, kurio vardu Saulės mūšyje lietuviai skandavę: Jok kove, jok Kovaiti!“ Senųjų amžių atgarsis primena, jog lietuviai gindami savo kraštą buvo tapę tikra karių tauta.

...Pavasario lauktuvių mėnuo su šiuolaikinėmis ir archaiškomis šventėmis.

Kovo 11-oji. Lietuva švenčia Nepriklausomybės atkūrimą. Suplevėsuoja mūsų garbės ir orumo trispalvė vėliava. Greta jos iškeliama ir latvių bei estų valstybinės vėliavos. Beje, Latvijos vėliava yra ir baltų vienybės vėliava. XIII a. Lietuva. Valdant Traideniui, žiemgalių kunigaikštis Nameisis baltų vienybės kovose su Livonija susijungė su lietuviais ir vadovavo bendram žygiui prūsams vaduoti. Į istorinius tautos laimėjimus atsigręžiame kaip į Saulę, kuri iki kovo 14 dienos būna Vandenio žvaigždyne, po to pereina į Žuvis.

Astronominė pavasario pradžia - apie kovo 21 d. Pavasario lygiadienyje Saulė pateka tiksliai rytuose, dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas. Žemė savo kasmetinėje kelionėje apie saulę tada pasiekia pavasario ekvinokcijos tašką. Pradeda atgimti augmenija, prasideda naujas gyvybės ratas.

Kovo 16-ąją minima Knygnešio diena. Tądien prie Pamūšio mokyklos pastatyto stogastulpio su pelėdos įvaizdžiu, kuris simbolizuoja šviesą ir  išmintį, ta proga verta perskaitysi pačių mokinių sukurtą legendą apie Saulės mūšį.

Kovo 22 d. prie Mūšos galime švęsti ir Pasaulinę vandens dieną. šiuo metu mūsų upės paprastai jau būna išsivadavusios nuo ledų (rečiau - vasario ar balandžio mėn.). Ledonešio reginiai būna vaizdingi. Žvelgi, lyg ieškotum ant lyčių atplaukiančio pavasario ir tikiesi, jog ledonešis kartu su ledais iš po žiemos kasdienybės nuneš į tolius žiemos rūpesčius. Ledonešis sužadina naujas viltis, o iš apledėjusių krantų atsivėrusi gaivi upės juosta skelbia pavasario šventę.

...Poetas Robertas Keturakis taria: „Taip paukščio atspindys per ledą slysta, / nežemiškai lakus, / ir dingsta pakrašty, kur žvanga viksvos, / įrėminę krantus“. O žymaus latvių modernisto Janio Spalvinio akvarelėse ir tapybos darbuose „Vandens svajonės" dailininkas teigia, jog jis kalbasi ir ginčijasi su vandeniu.

Cituodami poetą Robertą Keturakį atkreipiame dėmesį, jog kovo 3 d. yra tarptautinė rašytojų diena, o kovo 21 d. - pasaulinė poezijos diena. Roberto kūryba įdomi tuo, jog gamtos įvaizdžius jautriai susieja su žmogaus dvasios plazdėjimu. Jis prisipažįsta: esu solidarumą su negyva ir gyva gamta teigiantis žmogus“. Iš tiesų - taip. Tačiau tai tik konstatuojantis momentas, kurio esmė glūdi giliau. Jo kūryboje gamta tiesiog įaugusi į žmogaus pasaulėjautą, aplinkos įvaizdžiai skleidžiasi kartu su gyvenimo būties niuansais. Kūrybinė mintis tuo suteikia polėkį, tarsi pakylėja ir netikėtu minties posūkiu sugrąžina į mielą upės pakrantę, kurioje, tarsi po galingo ledonešio „pavymui išeinančio Nemuno”, jis taria: „Aš atsisėdau ant akmenėlio ir atsidusau”. Tas atodūsis - tai mūsų visų rūpestis gamtos būkle, kuri neatsiejama nuo mūsų jausminio pasaulėvaizdžio. Būtent tuo jo kūryba originaliai papildo gamtos tema rašančiųjų ratą.

...Kovo 20 d. pažymima Pasaulinė Žemės diena, prie Seimo rūmų iškeliama Žemės vėliava, kad žmogus jaustų atsakomybę už savo veiklos pasekmes. Poetas tokią nuotaiką perteikia hiperbole: „Sklendžia varnas, sunkus ir aptingęs,/ nusileis ir akis mums išles“. Įtaigus žodis, kiekvienas perspėjamas ir priverstas asmeniškai pagalvoti: ką aš galiu padaryti mūsų vienintelės Žemės gyvybingumui, jos išsaugojimui. Vaizdinė gyvenimo realybė iš pasąmonė atveria gelmę, kurioje yra dar prasminga viltis: „Atitolę krantai, kur debesų perspektyvoj / kažką žada erdvė – už žvaigždynais kraštuotų dausų“.

...Realusis gamtos pasaulis, pilkėjanti aplinkos apsauga negali atitrūkti nuo romantikos, nuo aukštųjų gamtos pajautos dėmenų. Todėl poeto mintys, atveriančios dvasinę aplinkos pajautą, ne tik praturtina mūsų jausmų gamą, bet ir tvirtina moralines nuostatas, be kurių aplinka ir jos apsauga būtų atsieta nuo gyvybiškų žmogaus dvasios poreikių. Plastiška vandens svajonė susisieja su pavasariniu minties polėkiu: „Tiek daug pradingo / tamsoj, kurios viršūnėj ritasi blausi / šviesos vilnis”.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"