Paieška Žvelgiant iš Žaliosios girios

Žvelgiant iš Žaliosios girios

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Buvęs Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Kazimieras Giniūnas jau daugel metų įsikūręs Žaliojoje girioje, esančios netoli Maišiagalos. Nuošalus nuošaliausias kampelis, buvusi eigulio sodybėlė. Nemaža metų nugyvenęs medinis namukas, tvartukas, vištų būrelis, keli šuneliai, bitučių šeimos - štai ir visas turtas.

Ne, ne visas - namus iš visų pusių apstoję medžiai, giria.

Kazimierui Giniūnui joje jaukiausia, nes visas gyvenimas praleistas gamtoje ar šalia jos.

- Nenusibosta vienam? - klausiu apvaikščiojęs tą senove kvepiančią sodybėlę.

- Negali nusibosti. Žiūrėk, kiek gyvų, tave suprantančių sutvėrimų kiemelyje. O dar pridėk miško žvėrelius ir paukščius, kuriems čia visai nebaisu ir niekas nieko blogo nedaro. Ir nuo gyvenimo neatitrūkstu - radijukas šneka, televizorius rodo...

Na, reiktų patikslinti - televizorius pradėjo rodyti palyginti neseniai, kai į sodybą buvo atvesta elektra...

- Dabar esi tolokai nuo aktyvios gamtosaugos veiklos, gali lyg ir iš šono, turėdamas tiek patyrimo, vertinti tai, kas dedasi Lietuvoje.

Kazimieras Giniūnas ilgokai patylėjo ir pasakė:

- Juk dirbome kartu. Prisimeni, kiek daug dėmesio Viktoras Bergas skyrė visuomenei, jos švietimui, gamtosaugos propagandai? Kaip šiandien menu tą dieną, kai Pirmininkas sukvietė mus į savo kuklų kabinetą. Beje, kiek ten mūsų buvo - visus Gamtos apsaugos komiteto darbuotojus, dirbusius centre, galėjai ant dviejų rankų pirštų suskaičiuoti... Tai dabar dirba šimtai, ne tik Vilniuje, bet ir apskričių departamentuose... Žodžiu, sukvietė ir sako: „Galime džiaugtis. Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pirmininkas Jonas Januitis pažadėjo skirti laiko laidai apie gamtą. Visi privalote ką nors parašyti, ką nors pranešti laidos vedėjui Antanui Grigeliui.“

Ir laikraščiuose buvo pilna straipsnių apie gamtą, ir žurnaluose. Taip Juozas Sokas tapo rašytoju - išleido bene 10 knygelių vaikams ir suaugusiems apie gamtą. Ir Kęstutis Balevičius šalia botaniko specialybės dar įgijo puikių žurnalisto įgūdžių. Ir daug daug kitų gamtosaugos darbuotojų buvo įtraukta į labai aktyvią propagandą, švietimą.

Labai gaila, kad dabartinė žiniasklaida atmetė tokią gražią pradžią ir neblogą įdirbį. Kalbu apie įtakingiausią, didelę auditoriją turinčią žiniasklaidą. Suprantu, dabar - nauji reikalai, nauji dalykai, bet juk gamta liko ta pati. Ir tos blogybės, kurias dabar matome daromas gamtai, vyksta dar ir dėl to, kad žiniasklaida apleido gamtosaugą. Nebent kiltų kokie nors skandalai su valdžios žmonėmis.

Daugeliui žmonių gamtos tematika buvo tikras atokvėpis, širdies atgaiva. Juk nepaneigsime - vos ne visi vyresnės kartos žmonės užaugo su laida „Gamta - visų namai“, su žurnalu „Mūsų gamta“. Atsimenu, tėvukas specialiai keldavosi klausytis tos radijo laidos. Jis nugyveno beveik 100 metų ir visą laiką, kol galėjo, šalia lovos pasidėjęs radijuką vis klausydavosi laidos...

- Dažnokai girdžiu sakant - sumažėjo pagarba gamtai, jos vertybėms, viskas matuojama kišenės, materialinių galimybių matais. Nesutinku su tuo, juk daug kas daroma ir padaryta, bet tai - mano nuomonė. O kaip tau, Kazimierai, atrodo iš čia, iš Žaliosios girios?

- Negerai atrodo. Gamtą naikina ne eiliniai piliečiai. Ji naikinama per ūkinę sferą. Prisimenate tuos laikus, kai Maskva ir Leningradas spaudė - statykime Kuršių nerijoje poilsio namų kompleksus! Juk ji tuščia. Viktoras Bergas nuėjo kryžiaus kelius, kol apgynė neriją. Vienas iš argumentų buvo toks - mūsų poilsiavimo sezonas labai trumpas, tik trejetas mėnesių, tad ar ne protingiau tas milžiniškas poilsio namų investicijas pasukti šiltesnių kraštų link, kur nors prie Juodosios jūros? Tuo tarpu dabar nerija užstatoma. Ir man labai liūdna, kad mano bendramintis gamtos apsaugos srityje, šalies Prezidentas nesiima ryžtingų priemonių, kad nerija būtų kuo rūpestingiausiai saugoma. Tegul paaiškina žmonėms, kodėl tos statybos leidžiamos ne tik nerijoje, bet ir kitose saugomose teritorijose, draustiniuose, gražiausiose vietose, kurios turėtų tarnauti visiems žmonėms? Viktoras Bergas nenorėjo, kad net ežerai būtų priskiriami žvejų būreliams, tai yra savaip privatizuojami, o dabar gražiausiose pakrantėse - privačios valdos, tvoros, pikti šunys, nei prieisi, nei privažiuosi. Negaliu suprasti, kodėl taip vyksta tuo metu, kai šalies Prezidentas - gamtosaugininkas...O priešai, gamtosaugos priešai būtinai ta situacija pasinaudos. Aš suprantu, kad Prezidentas negali žinoti, kas kur ką daro, bet savanaudžiai žmonės šitą irgi žino, tuo naudojasi, piktnaudžiauja Prezidento vardu. O jis nuolaidžiauja.

Ne tik jis. Ir Vyriausybės Pirmininkas, ir Seimo Pirmininkas, ir Seimo Aplinkos apsaugos komitetas - ką jie veikia, kodėl nesidomi? Stovi nuošalyje ir žiūri, kaip grobstomas, naikinamas visuomenei priklausantis turtas. O žmonės kalba - ne veltui, ne veltui... Apsimoka nematyti... Dažnai klausiu savęs - kodėl dabar galima pirkti gamtą? Žemės sklypą - suprantu, bet oro - negalima, vandenų - negalima. Ir net už didžiausius pinigus terioti Lietuvos gamtą - tikrai negalima. Taip tvirtinu ir tvirtinsiu, nors jūs čia mane vietoje užmuškite. šitaip kartojau ir kartosiu.

...Palikdamas tą senove dvelkiančią Žaliosios girios eigulio sodybėlę ir pamojavęs prie vartukų stovinčiam Kazimierui Giniūnui pagalvojau - niekur žmogus nuo savęs pabėgti negali. Kas mums įsminga į širdį ir į protus, tas lydi kiekviename žingsnyje, nors ir tolimiausiame girios kampelyje gyventum... Nors atrodytų - aplink ramybė, tyla, vos ne rojaus kampelis nuošalumą mėgstančiam žmogui. O Kazimierui Giniūnui - dar vienas nerimasties kirminas: visą laiką prie sodybos ateidavo trys stirnos, o dabar pasirodo tik viena. Kur dvi dingo? Brakonieriai? Kas ten žino.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"