Paieška Pavasaris kiekvienam ateina savaip

Pavasaris kiekvienam ateina savaip

Henrikas GUDAVIČIUS

Liškiava

 

...Vasario 15-osios naktį sustojo Nemunas, o šeškas papjovė Kuliešiaus gaidį. Ar čia esama kokio ryšio? Gali būti: gal tas šeškas Liškiavon pirmuoju ledu atėjo iš Vieciūnų? Nemuno užšalimas - dėsningas reiškinys: reikia maždaug dešimt parų po dešimt laipsnių šalčio.

O dėl to šeško, tai dar ne viskas aišku. Kuliešius sako, kad ola išrausta visai siaura, tokia kaip kurmio, ar galėjo šeškas tilpti? Ne, sakau, negalėjo, gal ten buvo žebenkštis ar šermuonėlis... Gaidys buvo gražus ir karingas, svetimus vaikus puldavo ir šunims nenusileisdavo. Bet keturkojis plėšrūnas, įlindęs kurmio urvu, buvo stipresnis. O gal vis dėlto ten buvo šeškas iš Vieciūnų arba kiaunė iš Neravų, gal ne visus vištidės plyšius pats Kuliešius žino? Tie maži naktiniai „bildukai“ kartais atsiranda labai paslaptingai. Ir šiaip, kai pamatai šiokių tokių pavasario ženklų, tik ir lauk kokio mažo stebuklo.

Anądien ūžtelėjo nuo skardinio priemenės stogo šlapias sniegas, didžiulė kaugė. Mes kieme su Lapsiniu lesinom paukštelius, tai net išsigandom. Staiga Lapsinis pribėgo prie to sniego, pauostė pauostė ir pasiuto kasti - greitai ir įnirtingai. Aš žiūriu ir nesuprantu, kas čia darosi, o šunelio galva jau sniego tunelyje, dirba kaip kurmis, bet štai išlenda visas šlapias, o dantyse - kaulas. Ir koks laimingas, akys kaip žiburėliai, ir eina išdidžiai pro pat tupintį Agatą Antrąjį, rodo jam savo laimikį. Stebuklas - daugiau nieko. Geras kaulas - iš dangaus?.. Tiesą sakant, tą jau apgraužtą kaulelį aš pats ir užmečiau ant stogo, norėdamas sukelti sniego griūtį, bet nepavyko. Ir, žinoma, pamiršau, o dabar Lapsinis gali pagalvoti, kad retkarčiais ir kaulais sninga. Žinoma, taip gali būti tik tada, kai ateina pavasaris.

O jis jau tikrai po truputį eina. Keistas tas ėjimas, galima sakyti - tingus. Antai kaip ilgai toje pačioje vietoje tupi Agatas Antrasis. Susirado šilčiausią vietą ir tupi, geria saulės šilumą. Ir iš kur jis žino, kad negalima nė kiek judėti - tik šitaip saulutė gerai įkaitins pilką tavo kailį. O Lapsinis pagrauš pagrauš tą savo kaulą ir paslėps sniege. Tada sugrįš, atsitūps ant laiptų ir žiūrės, ar neateina kokia „baisi žvėris“ prie to jo kaulo. Visi sėdėsim ir šildysimės, ir žiūrėsim, kokios gražios dabar geltonosios startos prie mūsų lesyklos.

...Taip ir ateina pavasaris, kiekvienam vis kitaip, bet ir tinginys jį pajunta. Antai, kaip rašė dvarininkas Aleksandras Engelgardtas: “...Sėdžiu su veltiniais verandoje, geriu arbatą, įsipilu trauktinės, saulutė jau šildo neskustą žandą... Gerai, ai kaip gerai!...“

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"