Paieška Apie avižėlę, “balalaiką” ir “svogūną”

Apie avižėlę, “balalaiką” ir “svogūną”

Vacys PAULAUSKAS

Neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius

 

Suvėlavo žiema, tačiau rodo savo nagelius... Ledo danga storėja, palengva mažėja vandenyje ištirpusio deguonies kiekis ir vis daugiau poledinės žūklės mėgėjų vietoje blizgučių naudoja avižėles.

 

Kibus masalas

 

Avižėlė – nepamainomas, smulkų vandens gyvį primenantis masalas, tinkantis žūklauti viduržiemį, kai visos žuvys tampa mažiau aktyvios. Atsirado jis pabandžius ant kabliuko kotelio uždėti svarelį. šio masalo dydis įvairus – nuo kelių gramų stambių avižų iki pačių smulkiausių, net už avižos grūdą mažesnių. šis masalas Lietuvoje žinomas nuo seno, tačiau turime pripažinti, jog žūklės būdą jomis ištobulino Rusijos meškeriotojai. Su jų patirtimi į Lietuvą buvo atkeliavęs ir šio masalo pavadinimas “mormiška”. Už lietuvišką, gražų ir lengvai mūsų kalboje prigijusį terminą “avižėlė” turime dėkoti mėgėjiškos ir sportinės žūklės veteranui, Garbės žvejui dr. Juozui Savickui ir toliau atkakliai siekiančiam, kad mūsų šalies meškeriotojų kalba būtų kuo mažiau užteršta svetimybėmis ir taisyklinga.

šiuo metu avižėlių gamybai naudojamas švinas, alavas, žalvaris, sidabras ir net auksas bei kitokios įvairios medžiagos. Labai paklausios yra avižėlės iš volframo. Būdamos sunkesnės už kitas, jos patogios naudoti pučiant stipriam vėjui ir gramzdinant masalą į didesnę gelmę. Dabar parduotuvėse avižėlių pasirinkimas milžiniškas, tačiau dar yra meškeriotojų, kurie avižėles gaminasi patys. štai dviejų knygų apie mėgėjišką žūklę autorius, daugkartinis įvairių varžybų nugalėtojas, Garbės žvejys Steponas Pučinskas visada naudoja tik savo darbo avižėles. Tarp mėgėjų, ir ypač sportininkų, labai populiarios žinomo poledinės žūklės meistro Arimanto Cironkos gaminamos avižėlės.

 

Rezultatyvus įrankis

 

Žūklaujant avižėle ne vien tik masalo spalva, svoris ir forma nulemia sėkmę. Daug kas priklauso nuo teisingo meškerėlės pasirinkimo ir meškeriotojo gebėjimų. Svarbu tarpusavyje suderinti gijos storį, meškerėlės sargelį ir meškerykotį. Tik tada galima išgauti labai tankius mažos amplitudės avižėlės virpesius, nuo kurių priklauso, ar ant avižėlės kabliuko užverta uodo trūklio lerva, sutrumpintai vadinama trūkliuku, gundys žuvis. Dar palyginti labai neseniai žūklaujant avižėle buvo naudojami meškerykočiai su ant jų pritvirtinta maža ritele valui suvynioti ir metalinis juostelės sargelis. Tokias meškerėles gaminosi patys žvejai. Jų buvo įmanoma nusipirkti turguje. Mėgėjiška žūklė šiais įrankiais buvo įmanoma, tačiau netenkino žvejų sportininkų interesų. Todėl Rusijos poledinės žūklės meistrai, diktuojantys gaudymo avižėle madas, sugalvojo labai patogų ir rezultatyvų įrankį. Jie ritelę su gija įmontavo į išplatintą rankeną. Į ją įstatė lankstų strypelį, metalinį sargelį pakeitė į labiau jautrų lavsaninį arba kitokio plastiko.

 

Avižėlė turi dirbti

 

Kai kurie eksperimentai tobulinant meškerėles baigėsi nesėkmingai. Jokie mechaniniai “pistoletai”, kurie spaudant gaiduką ritmiškai aukštyn–žemyn kilnojo avižėlę, ir bandymai tam pritaikyti sausus elektros elementus nepasiteisino. Prityrusio meškeriotojo ranka virpinama avižėlė tiesiog atgyja - jokia technika to negali pakeisti. Avižėle lengva vilioti ešerius ir kitas žuvis nuo labai mažo gylio iki 5–6 metrų gelmės. Ieškant žuvų gilesnėse vietose atsiranda papildomų rūpesčių, nes kuo avižėlė mažesnė, o gylis didesnis, tuo ilgiau ji grimzta iki dugno. Pakirtus užkibusią žuvį negilioje vietoje ji iškeliama ant ledo, meškerėlę laikant rankoje. Kitu atveju tenka įrankį numesti ant ledo, valą su užkibusiu laimikiu traukti rankomis. Būna dienų, kai žuvys labai aktyvios ir tada avižėlės forma, spalva ir dydis ne taip svarbu. Problemų atsiranda, kai žuvys pasyvios ir ignoruoja masalus. Tada kiekviena smulkmena bei meškeriotojo patirtis nulemia meškeriotojo sėkmę. šalia dažniausiai poledinėje žūklėje ant avižėlių kabliukų veriamų trūkliukų naudojamos musės lervos, šoniplaukos, o kuojoms vilioti tenka mažytės baltos lervutės, žiemą aptinkamos kviečių stiebuose. Tarp poledinės žūklės mėgėjų yra meistrų, kurie tobulai įvaldę avižėlės virpinimo techniką, ant avižėlės kabliuko jokio masalo nemauna ir pasiekia puikių rezultatų.

 

Varžybos ir smulkmė

 

Būtų neteisinga manyti, jog visų poledinės žūklės mėgėjų sugebėjimai žūklauti vienodi. Netoli vienas kito gali sėdėti du meškeriotojai - vieno rezultatas bus solidus, o kitas ir nuo katino neturės kuo „atsipirkti“. Meškeriotojų meistriškumas labiausiai atsiskleidžia žūklės varžybose. Ribotame sektoriaus plote besivaržantys poledinės žūklės meistrai per gana trumpą laiką (paprastai vienas turas trunka tris valandas) turi parodyti viską, ką išmano ir sugeba. Tenka pripažinti – per varžybas ieškoma kimbančios žuvies ir dažnai ji būna tiek smulki, kad save gerbiantis meškeriotojas tokios negaudytų ir ieškotų didesnių žuvų. Rungtyniaujant tenka smulkmę imti, o varžybų organizatoriams pasukti galvą, kur po laimikių svėrimo žuveles dėti. ši problema iš dalies aktuali ne tik poledinės žūklės varžyboms. Pirmieji ją sėkmingai pradėjo spręsti sportinių varžybų plūdine meškere organizatoriai ir karpininkai. Dabar varžybų dalyviai nebeneša teisėjams sverti žuvies, o teisėjai ateina į sektorių, greitai pasveria erdviuose tinkleliuose laikomas gyvas žuvis ir toliau jų likimą sprendžia meškeriotojas arba varžybų organizatoriai. Kaip išaiškinti nugalėtojus ir išsaugoti varžybų dalyviams nereikalingas žuvis, jau galvoja spiningautojai ir muselinės meškerės meistrai. Ypač daug kritikos iš meškeriotojų, propaguojančių principą “sugavai – paleisk”, sulaukia poledinės žūklės varžybų organizatoriai, tačiau čia šį taurų principą pritaikyti tikrai sunku.

 

Ar taps “Balalaika” “Svogūnu”?

 

Kadangi tinkamiausia meškerėlė žūklauti avižėle atkeliavo iš Rusijos ir Lietuvoje greitai paplito, ją imta vadinti rusų meškeriotojų sugalvotu pavadinimu “balalaika”. Aš pats, vaikystėje pūtęs skudučius, daug metų grojęs pučiamųjų orkestre ir dainavęs įvairiuose choruose ir ansambliuose, prieš šį tristygį rusų liaudies muzikos instrumentą neturiu nieko prieš. Taip, kaip mums brangus žodis “kanklės” ar “birbynė”, rusams – “balalaika”, todėl nenuostabu, kad Rusijos poledinės žūklės meškerėlei davė kaip tik tokį vardą. Tačiau niekas nedraudžia šiam labai sportiškam įrankiui sugalvoti lietuvišką pavadinimą. Visiškai neseniai tokį pasiūlymą teko išgirsti.

Prieš Naujuosius užsukau aplankyti savo veiklos rėmėjų Ryčio ir Giedriaus Mazgelių į UAB “Caputis”. Labai apsidžiaugiau ten sutikęs dar vieną savo ir mano vaikų bičiulį ir rėmėją Kęstutį Zanevičių. Pradėjus kalbėti apie pirmąjį ledą ir poledinės žūklės įrankius, buvo paminėta “balalaika”. Čia ir išgirdau knygų apie mėgėjišką žūklę autorių Kęstutį sakant: “Kodėl “balalaika”? Gal geriau “svogūnėlis”? Aš iš karto nieko nesupratau, tačiau kai Kęstutis parodė į geltonas kaip svogūnai meškerėles, akys atsivėrė ne tik man. Jų kontūrų panašumas į svogūnus buvo akivaizdus. Būtų visai neblogai svetimos kalbos žodį “balalaika” pakeisti lietuvišku terminu. Ar jis prigis ir koks “svogūnėlis”, “svogūniukas”, “svogūnas”, - nuspėti sunku, tačiau juk ir žodis “avižėlė” prigijo. Vis rečiau išgirstame vartojant žodį “motylius” ir žinome, jog tai uodo trūklio lervos, o musės lervą vadiname “dzyku” arba “dzykeliu”. Būtų gražu, kad ir K. Zanevičiaus “svogūnėlis” rastų savo vietą ir mūsų žūkladėžėse, ir kalboje.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"