Paieška Pavargęs paukštis

Pavargęs paukštis

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Ateinantis šeštadienis, kovo dešimtoji - 40 paukščių diena. Taip žymima gamtininkų kalendoriuje. Daug kas ją pagerbs keldami inkilus.

Seniau tai buvo visiems žinoma šventė. Mat apie tą laiką, jei žiema labai ilgai neužtrukdavo, jau būdavo sugrįžę tėviškėn maždaug tiek rūšių paukščių. šiaip žiūrint - ne toks jau didelis įvykis, todėl dabar galime tik spėlioti, kokios dar kitos priežastys žmones skatindavo tą dieną pažymėti. O juk pažymėdavo - Žemaitijoje šeimininkės iškepdavo 40 bandelių, kad javai gerai derėtų, būdavo priimta niekur neiti iš namų, savos sodybos, tai yra „būti gimtame lizde“.

Atsitiktinai tos šventės sulaukė ir didelis gražus paukštis - suopis. O juk galėjo ir pražūti. Apie tai - šis pasakojimas.

*  *  *

...Jis tupėjo ant aptirpusio sniego prie pat Neries, prisiglaudęs prie medžio, laukymėje, nuo kurios kilo aukštyn Karoliniškių šlaitai. Pamatęs artėjantį žmogų, išskleidė sparnus, bet nei gintis, nei pakilti neturėjo jėgų.

Tą pavargusį, alkio nualintą suopį man atnešęs vilnietis Ričardas Pašiūnas sakė: supratau, jog jis žūsta. Palikti likimo valiai širdis neleido. O kaip slaugyti - neišmanau.

Suopis buvo lengvas kaip plunksnelė, nors šiaip sveria ir 600 gramų, ir daugiau. Kambaryje paguldžiau ant kelių - taip ir liko gulėti, tarytum mudu jau šimtą metų kartu būtume gyvenę.

Plėšraus paukščio niekada nebuvau auginęs. Paskambinau profesoriui Ričardui Kazlauskui. Jis patarė: labai tinka kiaulių širdys. Tuokart jų nusipirkti žmona niekur nerado, bet iš parduotuvės atnešė vištų kepenėlių. Paukštį pražiodžius gabalėlius vieną po kito gerklėn teko stumti pirštu. Mat suopis buvo viskam abejingas, nors akys dar spindėjo, kaip ir dera tiems prakilniems paukščiams.

Dėl visa ko paskambinau ir Selemonui Paltanavičiui - gal tas auginęs suopį? Neauginęs, bet patarė nepersistengti - dėl virškinimo sistemos ypatumų plėšriesiems paukščiams didelis mėsos kiekis gali pakenkti.

Atrodo, jog antron dienon pavyko rasti aukso vidurį, nes trečią dieną, kai ėmiau iš įstiklintos spintelės palesinti, suopis jau tvojo nagais į pliką ranką, o lesinant dar ir snapu žiebė.

Apsidžiaugiau: vadinasi, atgavo jėgas ir vėl nori gyventi. Jei viskas gerai klostysis, palaikysiu bent porą savaitėlių, nes ties paukščio krūtinkauliu vis dar labai maža raumenų. O tada bus graži šventė - išnešime paupin ir nuo rankos mestelėsime erdvėn. Gal dar ir žiedelį uždėsime. Teisybė, be odinių pirštinių paimti į rankas jau pavojinga - vos ištiesus jis atsilošia ir aštriais ilgais nagais žaibiškai kerta skaudžius kirčius. Kuo jie skaudesni, tuo man geriau: vadinasi, eina stipryn!

šiaipjau dauguma suopių išskrenda žiemoti į Vakarų Europą ar net Afrikon, bet kai kurie lieka tėviškėje. Sunku pasakyti, iš kurios grupės maniškis. Žiema buvo trumpa, todėl pelių ir pelėnų galėjo pasimedžioti be didelio vargo. Gal dar jaunas, tik pernykštukas?

Tas suopis vėl priminė seną problemą: ką daryti su bėdon patekusiais laukiniais gyvūnais? Lietuvos gyvūnų globos draugija Kaune turi prieglaudą, bet sutikite: dėl vieno suopio ar kokio kito paukščio, gyvūnėlio varinėti automobilį į Vilnių ar kur kitur - vis dėlto brangoka. Ten, kur veikia jaunųjų gamtininkų centrai, ta problema - vos ne nelaimė: žmonės įsivaizduoja, jog tie centrai - ir gydyklos, ir prieglaudos, todėl neša ir veža rastus benamius kačiukus, šuniukus, kitus gyvūnėlius. Vilniaus krašto gyvūnų globos bendrija gelbsti kaip išmanydama, bet vėlgi - pamestinukus ar sužeistus priglaudžia pati bendrijos pirmininkė Danguolė Valentinaitė savo namuose.

štai ir Ričardas Pašiūnas, radęs ir atnešęs suopį, išsyk paskambino 118 ir pasiteiravo, kas galėtų suteikti pagalbą. Ir buvo atsakyta: galbūt jaunųjų gamtininkų centras, galbūt - Danguolė Valentinaitė... ši pranešė man (kadangi gyvenu arčiausiai „įvykio“ vietos), štai taip ir užsidarė ratas. Privatus ratas. Matyt, dar negreit turėsime patikimą sistemą, kurioje veiktų ir privatūs, ir valdiški gyvūnų globos segmentai.

O Lietuvos gyvūnų globos draugijos pirmininkas Benas Noreikis pažadėjo pakeleivingu automobiliu atvežti erdvų narvą, tinkantį stambiam paukščiui. Atvirai pasakysiu - gaila pinigų tokiam nepigiam pirkiniui, kuris bus reikalingas tik porą savaičių.

Suopius daugelis esame matę. Tai jie, tie rudi stambūs paukščiai, kantriai budi ant pakelės stulpų ar neskubėdami sklando virš laukų, pievų. Tupėdami, sklandydami skvarbiu žvilgsniu stebi, ar kur nors žolėje nesukrutės koks pelėnas, iš po žemių neiškiš nosies kurmis, gal, iš bėdos, pasitaikys varlė, driežas, o gal ir paukščių lizdelis su jaunikliais. Bet toks laimikis - retesnis. Vis dėlto suopio vardą išgirdę labiausiai krūpčioja pelėnai ir pelės.

...Rašau išdezinfekavęs ranką, kurios vėl nenusaugojau nuo lenkto snapo.

Suopis kerta vis stipriau.

Ai, kaip gerai!

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"