Paieška Mano šuo

Mano šuo

Gendrė TROFIMOVAITĖ

Anykščių Jono Biliūno gimnazijos 3c klasės mokinė (9 m.)

 

Turėjau šunelį, vardu Kopa. Tai aš sugalvojau šitą vardą. Kai su šeima poilsiavome Nidoje, ten buvo daug kopų, taigi man labai patiko šis vardas – Kopa.

Kopa – vilkinis šuo. Ji užaugo didelė, judri, nes aš ja rūpinausi.

Ketverius metus Kopa buvo mano geriausia draugė, mat čia, kur gyvenu, niekur arti nėra nė vieno vaiko. Kopa man neleisdavo liūdėti. Eidavome į mišką pasivaikščioti, ji mane tampydavo – žaisdavo. Nors mama ir sakė, kad Kopa nelabai gerai saugo namus, ji man buvo pati mieliausia.

Praėjusią vasarą atsitiko nelaimė.

Kaimynas tvarkė bičių namelius. Bičių jis turi gal keliolika šeimų. Išgirdęs, kad Kopa cypia, pasakė man ir paliepė šunelį paleisti. Greitai nubėgau prie aptvaro, atidariau, ir Kopa iš karto nubėgo į mamos dekoratyvinį baseinėlį, pasėdėjo ir išlipo. Tada nubėgo prie obels ir atsigulė. Ją dar gėlė bitės. O Kopos akys buvo pasruvusios krauju... Pasakiau mamai, kad greitai kviestų veterinarą, norėjau šunį išgelbėti. Per tą laiką su kaimynu apdengėme Kopą šlapiu audeklu. Ji labai drebėjo. Kai atvažiavo veterinaras, nunešėme į garažą. Veterinaras suleido dvi lašelines, bet... šuns akys tai raudonavo, tai juodavo, o visas kūnas tirtėjo. Gydytojas nieko negalėjo padaryti ir išvažiavo. Palikome šunelį garaže, kad pabūtų viena. Atėjau po valandos, o mano Kopa jau buvo nebegyva.

Kaimynas padėjo iškasti duobę, užbėrėme gelsvu smėliuku.    

Dabar ji ilsisi miške prie mano būstinės.                            
Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"