Paieška Vis ratu

Vis ratu

Dovilė PASNOVAITĖ

Kuršėnų  Pavenčių vidurinė mokykla, 7b klasė

 

Išaušo labai ankstyvas rudens rytas. Seną šermukšnio krūmą aptraukė plonytis šilkinis voratinklis, pats pasidabinęs tviskančiais rasos lašeliais. Pasklido garsas - tarsi kažkieno stiprūs sparnai irkluoja per dangų. Tai buvo didžiulis pulkas gervių, bėgančių nuo šalčio į šiltus kraštus. Jos skriejo virš medžių, žiūrėdamos į gimtąją žemę, kiekviena, galbūt, tyliai mintyse atsisveikindama su ja.

Tyliai niūniuodami ramią rudens melodiją krito spalvoti lapai. Kai kur stūksojo skarotosios eglužės, išsiskiriančios iš visų savo žaliomis šakomis. Oras, šaltas ir be galo gaivus, kvepėjo drėgme.

... Praėjo daug laiko. Jau ne vienas gervių pulkas paliko gimtuosius kraštus. Įsivyravo ramybė. Tik kartais pralėkdama sukranksėdavo varna.

Danguje kažkas sušmėžavo. Pagaliau! Pagaliau pasirodė pirmoji snaigė. Ji buvo didelė, įstabios formos ir labai gražiai blizgėjo pamažu įsižiebiančių žibintų šviesoje. Paskui ją atskriejo dar šimtai tokių pat gražuolių snaigių. Pamažu jos užklojo žemę plona sniego skarele.

Atėjo žiema. Medžiai pasidabino mažučiais šerkšno spygliukais. šaltis langus išpuošė paveikslais. Galbūt dėl šalčio, o gal dėl vienatvės užšąlo upės, ežerai. Gamta sustingo neapsakomame žiemos grožyje. Atrodė, jog kiekviena šerkšnota medžio šakelė yra tokia gležnutė ir trapi; jei pajudinsi, ji subyrės į tūkstančius mažyčių spindinčių dulkelių.

Sušalę kiškučiai straksėjo po miškus, tarsi kažko ieškodami ir niekaip nerasdami. Galbūt jie ieškojo pavasario? Galbūt draugų, o gal tiesiog maisto? Niekas šito nežino. Sniege jie palikdavo daug mažų pėdučių, kurios priminė margą kilimo raštą.

... Netgi pati gražiausia pasaka negali tęstis amžinai. Amžinai nesitęsė ir žiema. Kaip netikėtai ji prasidėjo, taip netikėtai ir baigėsi. Netrukus saulė nedrąsiai pradėjo dairytis pro tankius debesis. Lauke vis šilo. Pamažu ėmė tirpti sniegas. Upeliai, pasitikdami pavasarį, džiaugsmingai gurgėjo, skubėdami žadinti visus, pramiegojusius pirmąją saulutę. Gamta prabudo po gilaus žiemos miego. Medžių šakos pasidabino pumpurėliais, kurie netrukus pradėjo skleistis. Žėlė žolytė, žydėjo ankstyvosios gėlės. Vienas po kito išsiilgę gimtųjų kraštų namo parlėkė paukščių pulkai. Gamta nenustygo vietoje. Augalėliai stengėsi kuo greičiau sužaliuoti. Kiti, pajutę pavasario dvelksmą, skubėjo išlįsti iš po žemių. Atėjo ilgai lauktas pavasaris.

Nežinau, kas man pasakė, kas pašnibždėjo, gal šiltas vėjelis atnešė žinią, bet aš supratau, jog galų gale atėjo vasara. Ir vėl visas pasaulis nušvito. Žydėjo gėlės, skraidė drugeliai. Pasaulis nusidažė vaivorykštės spalvomis. Marga vasaros melodija vėl pradėjo skambėti. Smuikeliais griežė žiogai, giedojo paukšteliai. Visi džiaugėsi. Medžiai pasidabino žaliomis vešlių lapų karūnomis. Dangus atgavo skaisčiai mėlyną spalvą. Saulė švietė ir dalino šilumą bei šviesą - su kaupu.

... Smagiai praėjo vasara. Vėl atėjo ruduo. Pasaulis nubluko ir neteko savo spalvos. Po kiek laiko gamtą suėmė žiovulys, ir ji vėl užmigo spindinčiu, sidabriniu žiemos miegu. Žiemą pakeitė pavasaris, o pavasarį – vasara. Po vasaros vėlei atskubėjo gelsvas ruduo...

Ir niekada nenustodamas sukasi stebuklingas ratas. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"