Paieška Keistasis dvynių pasaulis

Keistasis dvynių pasaulis

 

Atrodytų, kas juose paslaptinga? Na, ir ne retenybė jie: pasaulyje esama nuo 70 iki 100 milijonų. Nesusigaudyti tokioje nesudėtingoje statistikoje? Bet štai problema – ta pati nenumaldoma statistika tarpais pakiša tokius duomenis, kad tyrinėtojai tik skėsteli rankomis. Pavyzdžiui, slėpiningi skaičiaus dėsningumai. Aptikta, kad 87 –iems „normaliems“ gimimams tenka vienas dvynių gimimas, 87 –iems dvynių gimimams tenka vieni tryniai, o 87 –iems trynukų atvejams tenka vienas ketvertukų gimimas ir t.t. Keistas ir stulbinantis dėsningumas. Toks pojūtis, kad pasaulį iš tikrųjų valdo skaičiai, kaip manė Pitagoras. Esama ir dar kai ko, kas netelpa į jokias materialistines koncepcijas. Tai nepaaiškinami sutapimai dvynių gyvenime. Tų pačių, kurie išsirutuliojo iš vienos kiaušialąstės ir kurie kaip du vandens lašai panašūs vienas į kitą...

 

štai tik keletas iš nedaugelio faktų.

Po dvidešimt šešerių metų susitiko dvi seserys dvynės, išskirtos išsyk po gimimo. Ir nors jos gyveno atskirose JAV valstijose ir viena apie kitą nieko nežinojo, pasirodė, jog abi dirbo kirpėjomis ir turėjo dukteris, pavadintas tuo pačiu – Kristinos – vardu. Bet ar maža pasaulyje sutapimų? štai kitas pavyzdys. Vaikystėje išskirtos dvynės Brigita ir Dora iš esmės naujai susipažino po keleto dešimtmečių. Ir, žinoma, buvo apstulbintos to, kad vienos sūnui duotas Ričardo Endriuso, o kitos – Endriuso Ričardo vardas.

O štai brolių dvynių, gimusių Ohajo valstijoje iš skirtingų šeimų, įsūnytų ankstyvojoje vaikystėje, istorijos. Po beveik keturiasdešimties metų jie vienas su kitu susitiko. Ir kaip nustebo, kai paaiškėjo, kad abu vadinami Džeimsais, abu juristai, mėgsta piešti, braižyti, meistrauti. Abu turi „ševroletus“, kurių spalva ir modelis – vienodi. Abu mėgsta poilsiauti toje pačioje Floridos vietoje. Abu buvo dukart vedę. Abiejų pirmąsias žmonas vadino Lindomis, o antrąsias – Betsėmis. Kiekvienam iš jų gimė po sūnų. Ir sūnus jie pavadino iš esmės vienodai – vienoje šeimoje – Džeimsu Alanu ( su viena „l“ ), o kitoje – Džeimsu Allanu ( su dviem „l“ ). Be to, kiekvienoje šeimoje gyveno šuo, vardu Tojus. Panašių „sutapimų“ tikimybė tokia menka, kad tai gal greičiau būtų netikimybių teorija. Tokių atvejų jau žinoma nemažai.

Jiems paaiškinti keliama įvairiausių hipotezių. Pavyzdžiui, daugelis mokslininkų mano, jog dvynių gyvenimo programos pamatai atsiranda dar motinos įsčiose. štai tos programos, užkoduotos genuose, ir nulemia būsimas žmogaus ypatybes: charakterio bruožus, gabumus, aistras (pavyzdžiui, polinkį į tam tikrus vardus, spalvas, negalavimus ir t.t.). Mokslininkai šią versiją grindžia vadinamuoju „dingstančio dvynio sindromu“. Mat, kaip neseniai nustatyta ultragarsine aparatūra, po apvaisinimo susidaro ne vienas, bet du (o kartais ir daugiau) embrionų–dvynių. Tiesa, dažniausiai lieka vis dėlto vienas. Antrasis išnyksta. Bet kartais pasaulį vis dėlto išvysta dvyniai. Ir jeigu jie kilę iš vienos kiaušialąstės, ateityje jų organizmų iš esmės laukia identiškos rutuliojimosi programos.

Jau vien pavadinimas „dvyniai“ rodo ypatingą šių žmonių susidvejinimą. Jie rutuliojasi sinchroniškai. Netgi abiejų dantys iškrenta tą pačią dieną. Beveik tuo pačiu metu jie suserga vienodomis ligomis. Visi kalba apie tai, kad egzistuoja kažkokia vieninga visiems dvyniams programa. Bet ar ji slypi genuose?

Labai abejotina. Pirma, kol kas nepavyko aptikti genetinio mechanizmo sutapimų, panašių į tuos, apie kuriuos jau kalbėta. Antra, šiai hipotezei trukdo dar paslaptingesni ryšio tarp dvynių faktai. Pavyzdžiui, gimdo viena iš seserų, Lota, o jos sesuo, solistė, nieko apie tai nežinodama, jaučia stipriausius gimdymo sąrėmius, nors ir nėra nėščia. Spektaklis vos nežlunga: užbaigusi savo partiją, Miuncheno operos teatro solistė Renata Elzner dėl pilvo skausmų tuoj netenka sąmonės. Kai viskas paaiškėja, moteris nei kiek nenustemba: seserys nuo vaikystės jautė ne tik viena kitos fizinį skausmą, bet ir dvasinę būseną. Netgi per didelį atstumą.

Gerai, kas gerai baigiasi. Deja, taip būna ne visada. Nedidelio provincijos miestelio siuvimo fabriko ceche tiesiog prie sukirpimo stalo mirė 48 –erių metų moteris, vardu Veronika. Paskutiniai žodžiai, kuriuos iš jos išgirdo bendradarbės, buvo: “Kaip baisu... aš krentu... mes tuoj užsimušime...“ Viskas paaiškėjo po keleto dienų: kaip tik tuo metu toli toli nuo šio Vengrijos miestelio nevaldomas krito žemėn lėktuvas. Drauge su kitais keleiviais katastrofoje žuvo Veronikos dvynė sesuo Ana.

Taigi programa, „įdėta“ į genus gimstant, šias situacijas paaiškinti sunku. Greičiau gal būtų galima kalbėti apie vadinamąjį distancinį tarpusavio poveikį – informacinį ryšį, bet kokiu atstumu palaikomą tarp dvynių organizmų. Bet kokia gi šio ryšio prigimtis?

 

Tiesiog telepatija ar šis tas daugiau?

 

Kai kurie mokslininkai (pavyzdžiui, amerikietis Luisas Keitas ir medicinos mokslų daktaras, gyvenantis Rusijoje, L. Sucharebskis) mano, jog ryšio pamatą sudaro biologinė ir telepatinė tarpusavio sąveika, atsirandanti tarp dvynių dar motinos įsčiose, todėl subtiliosios energijos bangas skleidžia vieno iš dvynių kūnas ir smegenys, nuolat priimamos kito dvynio. Turbūt tai visai įmanoma. Toks ryšys gali paaiškinti daugelį paslaptingų dalykų. Pavyzdžiui, įdomų atsitikimą, įvykusį JAV dviems dvynukėms – Ketei ir Karinai šnaider. Gyvendamos skirtinguose miestuose ir nieko nežinodamos apie viena kitos ketinimus, jos tą pačią dieną vykusio lošimo metu laimėjo daug pinigų, mat pasirinko vienodus numerius.

Telepatija? Galbūt. Tarp artimų žmonių, o dar ir giminaičių, tai retas dalykas. O jei dar giminaičiai – vienaląsčiai dvyniai, toks ryšys gali būti labai stiprus. Dvynių protai visą laiką būna susieti nematomomis, bet labai tvirtomis gijomis. Juk organizmai beveik identiški, vadinasi, jų bangų spinduliavimo ir priėmimo dažniai labai artimi. Telepatinis ryšys? Greičiausiai, taip. Bent jau tuo paaiškinama daugelis faktų, kurių nepagrindžia įgimtų genetinių programų hipotezė. Pavyzdžiui, tai, kad dvyniai, būdami per didelį atstumą vienas nuo kito, ima dainuoti tą pačią dainą, kartais regi tuos pačius sapnus, o sirgdami patiria vienodas haliucinacijas.

Bet nei paprasta telepatija, nei tuo labiau genų identiškumu neįmanoma paaiškinti situacijos, kai du broliai dvyniai, gyvenantys skirtingose vietose, tą pačią dieną susilaužo koją. O štai – viena iš realių istorijų. Nutiko ji broliams Ričardui ir Leonardui Olešekams, JAV Milvokio miesto gyventojams. Skirtumas buvo tik tas, kad Ričardas nukrito nuo kopėčių, o Leonardas paslydo ant ledo. Beveik analogiškas atvejis užregistruotas ir Rusijoje. Tolimųjų Rytų gyventojas I. Baščenka ilgai ieškojo per karą dingusio savo brolio dvynio. Ir štai pagaliau jie susitiko. Pirmas dalykas, kritęs visiems į akis: abu broliai šlubavo. Vienas buvo gavęs rimtą kairiojo kelio traumą, kitas – dešiniojo.

 

Viena siela – dviems?

 

Kad pamėgintume paaiškinti keistą dvynių likimų panašumą, pradėkime atskirdami dvynius, gimusius iš skirtingų kiaušialąsčių, nuo dvynių, gimusių iš vienos kiaušialąstės. Paprastai dvyniai gimsta iš skirtingų ląstelių, todėl yra skirtingi žmonės. Juk kiekvienoje apvaisintoje ląstelėje susidaro sava genų kombinacija, o ir DNR „nusiteikęs“ skirtingoms sieloms. Tai įvyksta dėl to, kad siela, prisijungusi prie apvaisintos ląstelės, suformuoja joje unikalią genų kombinaciją. Kitais žodžiais tariant, „nuteikia“ DNR molekules veikti savais „dažniais“.

Bet ypatingą mokslininkų susidomėjimą kelia „vienaląsčiai“ dvyniai. štai kur lobis mokslui! Juk jose dubliuojamas iš esmės tas pats chromosomų rinkinys. Vadinasi, abu „nustatyti“ tiems patiems „dažniams“. Nekeista, kad kaip tik tuo „nustatymu“ ir paaiškinami stulbinantys jų gyvenimo sutapimai.

Iš esmės visai sutampa vienaląsčių dvynių fizinis panašumas, protiniai sugebėjimai, gyvenimo būdas, profesijos, pomėgiai.

Bet ypač stebina dvynių poelgių identiškumas ir sinchroniškumas. Jų niekuo kitu nepaaiškinsi, tik hipnoze apie vieningą „dvasios esmę“: mūsų gyvenimui vadovauja ne tiek genai, kiek kur kas subtilesnė struktūra, į kurią nusitaiko mūsų DNR. štai kodėl vienaląsčiai dvyniai vykdo identiškas gyvenimo programas: jie turi vieną „valdymo centrą“, vieną dvasią! šio požiūrio dabar laikosi ir daugelis mokslininkų. Jie mano, jog tokie dvyniai – tai vieningo dvasinio–materialinio organizmo elementai, kurių veiksmų sinchroniškumas sukeliamas kaip tik šios vieningos „valdymo sistemos“ – dvasios.

Kyla klausimas: kiek žemiškųjų kūnų gali „išlaikyti“ viena siela, tiksliau vieningas žmogaus „valdymo centras“?

Juk jos galimybės tikriausiai ne beribės. Dabar daug kalbama apie organizmų klonavimą. Jei klonuosime žmogų, kieno sielą jis gaus? Ir ar jis apskritai tą sielą turės?

Ir dar vienas klausimas: kam Gamta kuria dvynius? Gal dvasia, turėdama žemėje du fizinius kūnus, sukaupia reikiamą patirtį?

Bet grįžkime prie brolių, kurie šlubavo vienas kaire, kitas – dešine koja. Ar tai atsitiktinumas? Pastebėta, jog daugelis dvynių  yra „veidrodiniai“: jei vienas kairiarankis, kitas – dešiniarankis. Net plaukai ant pakaušio sukasi į skirtingas puses. Vienam apgamas ant kairės kojos, kitam – ant dešinės.

Kam gi dvasiai šių fizinių kūnų „veidrodiškumas“? Ar priežastis ne ta, kad, nepaisant panašumo, kiekvienas turi savą pasaulio suvokimo būdą: vienas loginį (kairįjį), kitas emocinį (dešinįjį)? Ir ar ne su tuo susijęs dar vienas keistas dėsningumas – charakterių „veidrodiškumas“? Labai dažnai, nepaisant stulbinančio išvaizdos panašumo, dvyniai turi diametraliai priešingus charakterius. Pasaulio suvokimo „visapusiškumas“? O kodėl gi ne? Gal viena siela, pasitelkusi į pagalbą „veidrodinius dublerius“, geriau pažįsta pasaulį, vadinasi, greičiau evoliucionuoja?

Kyla ir kitų klausimų. Kodėl dvynių pasaulyje daugėja? Kodėl Žemėje esama vietų, kur jų gimsta gerokai daugiau negu kitur?

Keisti sutapimai verčia manyti, kad mūsų likimai nulemiami iš aukščiau. Jeigu sutiksime su šiuo fatalistiniu požiūriu, teks pripažinti, kad nesame visai laisvi savame gyvenime, kad viskas mumyse iš anksto nulemta – esame tik bevaliai pėstininkai nežinia kieno žaidime.

Bet taip pat nežinia kas verčia su šiuo požiūriu nesutikti. Ezoterikai kalba apie kosminį Valios laisvės dėsnį. Apie tai, kad, nepaisant standartinių evoliucijos scenarijų, visada išlieka pasirinkimo teisė. Ją turi visa kas Visatoje: ir galaktikos, ir žmonės, ir elektronai. Tik šios laisvės laipsnis nevienodas, viskas priklauso nuo evoliucijos.

 

Parengė Ramunė TOLVAIšYTĖ

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"