Paieška Plūdininkų žiemos malonumai

Plūdininkų žiemos malonumai

Vacys PAULAUSKAS

Neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius

 

Pagaliau sulaukėme kalendorinio pavasario, tačiau per šalčius ženkliai pastorėjęs tvirtas ledas nepranašauja poledinės žūklės sezono pabaigos. Pavasarėjant žuvys suaktyvėja ir sočiau maitinasi, tad vis dažniau tarp sargelį virpinančių avižėlininkų ir ritmingai meškerykočiais mosikuojančių blizgiautojų sutinkami ramiai prie savo eketėlių per visą dieną sėdintys, niekur neskubantys ir nesiblaškantys plūdininkai.

 

Maloni žūklė

 

Plūdinė meškerė efektyvi antroje poledinio sezono pusėje ir turi daug privalumų. Ji populiari tarp garbaus amžiaus, atsargiai į žūklės naujoves žvelgiančių meškeriotojų. Aktyviai žuvaujant blizgute ar avižėle, tenka išgręžti daug ekečių, o esant storam ledui, tai nėra lengva. Pasirinkus plūdinukes ir išvirbinus dvi-tris šalia viena kitos eketėles, malonumo užtenka visai dienai. Jeigu naktimis temperatūra apie nulį, dažnas žūklautojas savo pamėgtoje vietoje meškerioja, kol galima ant ledo užlipti. Per atodrėkius meškerioti maloniau – eketėje neįšąla į ledą plūdė ir šiltų pirštinių nereikia. Plūdininkas ledo grąžtą visada turi po ranka, tačiau galima nesivarginti ir plūdinukes merkti savo senose eketėse. 

 

Kur prisėsti?

 

Plūdininko sėkmė garantuota tik gerai pažįstamuose vandens telkiniuose ir žinant vietas, kur laikosi žuvys. Atsidūrus ant nepažįstamo vandens telkinio ledo, orientuotis lengviau pagal jau žūklauti susirinkusius meškeriotojus. Jeigu pasuktume prie nelabai toli nuo kranto esančių, prie vienos eketėlės ilgai neužsibūnančių žvejų, garantuotai atsidurtume ieškančių žuvų avižėle draugėje. Neverta sekioti visą telkinį skubančių apeiti ir neturinčių laiko prie eketės prisėsti žvejų. Jie blizgute arba “velniuku” ieško stambesnių ešerių. Eikime ton pusėn, kur susėdę meškeriotojai nejuda iš vietos. Ten tikriausiai 8-15 metrų gelmė, kurioje maisto ieško kuojos, karšiai ir jų konkurentai plakiai. 

 

Kad eketė nenuviltų

 

Atsidūrus žuvingoje vietoje, dažnai aptinkamos senos, anksčiau žvejojusių meškeriotojų išgręžtos, eketės. Jų “produktyvumą” išduoda ryškūs jauko, masalo ir ant ledo gulėjusių žuvų pėdsakai. Gaila, tačiau, žvelgiant tiesai į akis, reikia pasakyti, kad “produktyvumą” dažnai parodo nemaloniai apšnerkštas ledas. Prie senų ekečių rasi visko: krūvas nuorūkų, skardinių, plastikinių ir stiklinių butelių nuo įvairiausių gėrimų, sudaužytų butelių šukių ir kitokių šiukšlių, kurias, „pabendravęs“ su gamta, meškeriotojas “užmiršo” susirinkti.  

Pagunda prisėsti prie jau naudotų svetimų ekečių sugundo dažną žveją, tačiau viltys pasiteisina ne visada. Gerai, jeigu eketėlėse žuvys buvo jaukintos saikingai ir ant dugno po jomis nėra sluoksnio prarūgusio jauko. Tokių vietų žuvys vengia ir geriausiais jaukais suvadinti jų į užraugintą vietą neįmanoma. Aptikus senas eketes, tikslinga išžvalgyti didesnį plotą ir, išsigręžus naujas eketes, įsikurti giliausioje vietoje arba ant skardžio nuolydžio. Pajaukinus žuvis ir sumerkus 2-3 plūdinukes, belieka laukti laimikio.

 

Pūkis – irgi žuvis 

 

Žūklė plūdine meškere nuo ledo įdomi ir savo specifika skiriasi nuo žūklės blizgute ar avižėle. Gaudydamas aktyviai žvejys pats ieško žuvų ir išžvalgo didelius plotus. Plūdine meškerėle žuvys gaudomos pasyviai, laukiama, kol pati žuvis aptiks masalą. Čia meškerykotis ir ritė ne tokie svarbūs. Jeigu ne technikos pažanga ir žūklės įrankių sparti evoliucija, išsiverstume su prieš šimtą metų naudotomis ir L.P.Sabanejevo aprašytomis meškerėlėmis. Nors jos be ričių, jomis Maskvos ir Pavolgio žvejai verslininkai gaudė pardavimui pūkius. Būtent kaip tik taip savo knygoje “Rusijos žuvys” žymus mokslininkas-ichtiologas ir meškeriotojas, pateikdamas įvairiose tautose naudojamus žuvų pavadinimus, lietuviškai vadina pūgžlį. Mūsų vandenyse pūgžliai – menkavertės žuvys. Anksčiau jie buvo naudojami pašarinių žuvų miltų gamybai, kuriais žuvininkystės ūkiai šerdavo antis. Dabar žvejai verslininkai pūgžlių nebežvejoja. Negerbia mažų pūgžliukų, dėl maisto konkuruojančių su karšiais, kuojomis bei ešeriais, ir meškeriotojai. Jų dažnai galima rasti primėtytų ant ledo. Kas kita perkopę 10-12 cm ilgį. Tokius jau verta išdoroti ir panaudoti verdant skanią žuvienę.

 

Svarbus elementas

 

Žūklaujant nuo ledo, plūdelė ant valo tvirtinama dvejopai. Pritvirtinus ją nejudamai, meškerykotis naudojamas tik žuviai pakirsti, o vėliau gija iš gelmės traukiama rankomis. Pasirinkus slankiojančią plūdę, traukiant žuvį valas suvyniojamas ant ritės. Tam labai patogus neinercine ritele “apginkluotas” spiningėlis.

Naudojant plūdinukę, svarbus elementas yra tinkamai paruošta iš plūdės svarelių ir kabliukų sistemėlė. Jų yra gana įvairių. Pasirinkta sistemėlė priklauso nuo žūklės pobūdžio ir komplektuojama atsižvelgiant į gaudomas žuvis, gylį, srovės buvimą ir gamtos sąlygas. štai per atlydį plūdelė svareliais išbalansuojama taip, kad jos antenėlė kyšotų iš vandens. Spaudžiant šaltukui ją geriau paskandinti po vandeniu. Meškeriojantys apie Vilnių dažnai naudoja sistemėlę, kur svarelis tvirtinamas įrangos gale, o virš jo įvairiame aukštyje ant trumpų pavadėlių užrišti trys kabliukai. Plūdelė prisegama ant slankiojančio valu sukučio su segtuku. Tada greitai įmanoma pakeisti plūdelę, o pasirenkant tinkamo dydžio svarelį ją išsverti ir prisitaikyti prie žūklės sąlygų.

 

Galimybė kurti

 

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog žieminė plūdinukė labai primityvi ir užkerta kelią sumanaus žvejo ieškojimams. Nieko panašaus! Sistemėlių įvairovė leidžia naudoti slankiojančius arba užspaudžiamus svarelius, keisti jų išdėstymą, vietoje kabliukų panaudoti avižėles. Kartais vietoje vienos plūdės sistemėlėse naudojama dviejų plūdžių įranga arba plūdė derinama su sargeliu. Galima visiškai atsisakyti plūdės ir vietoje jos naudoti ilgoką, truputį pariestą į viršų sargelį. Jį patogu išsipjauti iš plastikinio gėrimų butelio. Tad erdvės sumanumui ir kūrybai - į valias. Svarbu - pradžia ir noras šį žūklės būdą išbandyti.

 

Sunkus mokslas

 

Žūklė plūdine meškere neatsiejama nuo žuvų jaukinimo ir tinkamo masalų pasirinkimo. Nuo jauko sudėties ir teisingo jo pateikimo priklauso žūklės sėkmė. Žuvų jaukinimo teorija jau tapo savotišku mokslu, kurį plėtoja meškeriotojai sportininkai, o madas diktuoja žinomiausi pasaulinio garso sportinės žūklės meistrai. Svarų žodį taria jaukus ir jų priedus gaminančių firmų reklama. Eiliniam žvejui mėgėjui susigaudyti įvairių nuomonių raizgalynėje kartais sunku ir tenka pačiam, atsižvelgiant į žūklės pobūdį ir savo piniginės galimybes, spręsti, kaip geriau prisišaukti žuvis. Pasisukioję ant ledo tarp plūdininkų, ypač vyresnio amžiaus, įsitikinsite: visos naujausios teorijos jiems - nė motais. Po ranka ant ledo guli “šmotas” batono, kuris patrupintas į eketę įmirksta. Leidžiasi gilyn ir taip privilioja žuvis.

Pastaruoju metu mūsų žūklės parduotuvėse galima nusipirkti žieminei žūklei skirtų jaukų. Dėl efektyvumo patariama į juos įmaišyti smulkių trūklių, musių lervų ir lėliukių, kapotų sliekų ir kvapių priedų. Žieminiuose jaukuose neturi būti stiprių ir nenatūralių kvapų, kokie naudojami vasarą, nes žuvys neaktyvios - tokie kvapai gali jas atbaidyti.

Jaukinant žuvis didesnėje nei 3-4 metrų gelmėje, lėtai grimztančias jauko daleles gali išgaudyti smulkmė. Kad to neatsitiktų, patartina naudoti įvairias šėryklėles. Jos padeda paskleisti jauką reikalingame gylyje.

Jaukinant žiemą, geriau jauko įmesti per mažai, nei per daug, arba visai nejaukinti, negu jaukinti netinkamu jauku. Tokiais galime įvardinti sotinančius, daug biskvito, džiūvėsėlių, avižinių dribsnių ir įvairiausių košių turinčius jaukus. Jie greitai pasotina žuvis, o per dideli jų kiekiai rūgdami neigiamai veikia vandens kokybę ir ilgam iš tos vietos atbaido žuvis.

Masalai ant plūdinės meškerės kabliukų žiemą veriami įvairūs. Gaudant karšius patogu ant kabliukų ilgesniu koteliu suverti pundelį trūklių. Žvejojant kuojas, ant kabliuko trumpesniu koteliu užteks dviejų ar trijų trūkliukų. Kuojoms patinka kvietinė, paskaninta tarkuotu lydytu sūriu tešla. Į musės lervas arba “dzykus” nespjauna nei karšiai, nei kuojos. šioms žuvims  tinka “dzykelio” ir poros trūklių sumuštinis. Tikintis stambesnių laimikių, verta naudoti sliekus, o kuojoms nepamainomas skanėstas – kiečio kandies lervos. Taigi, masalų pasirinkimo spektras platus, tik reikia nepamiršti, jog masalus ir jaukus būtina naudoti neturinčius blogo kvapo. Tik švieži prievilai vilioja žuvis ir teikia meškeriotojui sėkmę.

*  *  *

šiuo rašiniu baigiame “Atabraduose” poledinės žūklės apžvalgą. Jos tikslas buvo parodyti “Žaliojo pasaulio” skaitytojams, kad poledinė žūklė savo žavumu prilygsta atviro vandens sezono malonumui ir yra lengvai pasiekiama kiekvienam, norinčiam artimiau pabendrauti su gamta žiemą. Už langų - kalendorinis pavasaris, tačiau ledas dar tvirtas, dar galima ant jo lipti ir patirti tai, dėl ko tūkstančiai meškeriotojų skuba poledinėn žūklėn. Paskubėkime! Tikrasis pavasaris - ne už kalnų. Nespėsime apsižvalgyti – patižęs ledas bus pavojingas. Ant tokio lipti nevalia. Naudokimės proga, kol jis dar laiko, kol pašėlusiai kimba žuvys.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"