Paieška Gal tik baudos „išgydytų“...

Gal tik baudos „išgydytų“...

Mindaugas BERŽANSKIS

Palangos V.Jurgučio vidurinės mokyklos  9a klasės mokinys

 

Dažnai sakome: „Gamta - mūsų namai“. Čia žmogus džiaugiasi, išlieja savo skausmą, mąsto, stebi, padeda „mažiesiems broliams“ - gyvūnams.

Bet yra nemažai tokių „ šeimininkų“, kurie vadovaujasi teiginiu: „Mes negalime laukti iš gamtos malonių, jas paimti iš jos - mūsų uždavinys“. Ko tada veržiasi į gamtą žmogus? Ne tik uogauti, grybauti, riešutauti, o ir kirsti medžius, šaudyti žvėris, gaudyti elektros įrenginiais žuvis, upelyje plauti automobilius, neleistinoje vietoje kurti laužus... Ypač stebina vaikų ir paauglių cinizmas: kankinami ir žudomi gyvūnai, deginami skruzdėlynai, teršiama aplinka, žalojama miško paklotė... Iš kur tas neatsakingumas ir žiaurumas? Gal per daug kalbama apie drąsą ir didvyriškumą, o per mažai apie sąžinę, gerumą ir pareigą - pareigą būti žmogumi.

Siekdamas naudos, tuščio didžiavimosi ar sportinio azarto žmogus naikina unikaliausius gyvosios gamtos kūrinius, kurie yra didžiausia žemės puošmena.

Statistika byloja, jog kasdien nyksta augalų ir gyvūnų rūšys. Nykimo priežastys yra įvairios, bet daugeliu atveju didžiausias kaltininkas yra žmogus.

Girdėjau, jog Europos Komisija ketina suvienodinti bausmes už ekologinius nusikaltimus visose ES šalyse. Už itin didelę taršą - kalėjimas ir milijonai eurų baudos. Gal tai privers susimąstyti žmogų? Vargu...

Gamta, kaip Motina, stengiasi atleisti, dovanoti piktavaliui, bet jos jėgos senka. Teko pabuvoti išdegintoje Kuršių nerijos dalyje. šiurpus reginys! Juoda, baugu, nyku. Atrodo, čia ne mano Žemė, o visai kita planeta.

Manau, turi keistis pats žmogus ir jo požiūris į gamtą. Tada gamta pasieks žmogaus širdį, nes, anot Justino Marcinkevičiaus, „...gamtoje yra daugiau, negu mes matom, girdim, jaučiam. Gamta visada yra daugiau, negu žmogus“.

 

Mindaugas BERŽANSKIS

Palangos V.Jurgučio vidurinės mokyklos  9a klasės mokinys

 

Žemė žiemą

 

Auksiniam šalčio rezginy

Balta ugnis į žemę žiūri

Ir tiesia spindulius jaukius,

Tirpina ledo rūmus.

Bet žemė žiemą miega ir...

Į tuščią laiko erdvę

Siunčia šaltą tylą ir ramybę.

Plasnoja vėjo sidabrinis paukštis,

Paliesdamas žvaigždžių žiedus

Ir atitolindamas žemės naktį.

Greit skleisis ryto purpurinės spalvos

Pavasario kvapu.

 

Artėjant pavasariui

 

Lašės pavasario lietus

Kvepėdamas žibuoklėm.

Virpantis nerimas ir

Laukimas palies širdį.

Žengsiu į žalią medžių tylą.

Prisiglausiu prie sula

Kvepiančio beržo.

Bus ramu ir gera.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"