Paieška „Lietuvos girių ir medžioklės istorija“

„Lietuvos girių ir medžioklės istorija“

Pažintinė knyga

Rimantas GRIKEVIČIUS

 

Tai rašytojo Gedimino Isoko beveik 500 puslapių parengtas leidinys, apimantis miškų augalijos ir gyvūnijos raidą Lietuvoje - nuo Devono (410 mln.) iki šių dienų. Anot rašytojo, šiam darbui jis sugaišęs per 20 metų ir jam neteko rasti panašaus turinio knygų kitų Europos valstybių kalbomis.

1982 metais, dirbdamas kartu su rašytoju Eksperimentiniame projektavimo konstravimo ir technologijos biure prie Miškų ūkio ministerijos, žinojau, kad Gediminas ruošiasi tokią knygą rašyti. Jau tada visas jo laisvalaikis – archyvų lankymas, kitaip tariant, „dulkėtas“ laisvalaikis. Vėliau tai turėjo poveikį jo plaučiams.

Knygos įžangoje autorius rašo: „Kai kuriems skaitytojams gal didžiulė sensacija bus teiginys, kad Lietuvoje drimblino dinozaurai, skraidė ropliai, augo palmės, sekvojos, kolamitai, lepidodendrai, graužė krūmokšnius gauruotieji raganosiai bei mamutai. Medžiais augo paparčiai, pataisai, asiūkliai, o taksodžiai turėjo aukštyn kylančias šaknis, kartais aukštesnes už patį medį“.

Knygoje daug vietos skirta atskiriems geologiniams periodams (devono, karbono, permo ir kt.), akmens, geležies ir kt. amžiams aprašyti. Autorius teigia, kad niekas neaprašė, nenupiešė, nenufotografavo to meto medžių ir miškų, tačiau poleobotanikos mokslas, ištyręs žemės gręžiniuose rastas žiedadulkes, sporas ir vaisius, gali pateikti žinių ne tik apie rūšinę sudėtį, bet ir jų tankumą. Įdomu tai, teigia autorius, kad tarpledynmečiu būta ir šiltųjų periodų, kai augo ir šilumamėgės rūšys, artimos dabartinei Kalifornijos florai. Ežerai, upės, pelkės ir kiti klodai ganėtinai gerai išsaugojo dendrofloros likučius, todėl augalijos spektras – patikimas būdas atkurti tų miškų ir kitos augalijos vaizdą. Kas gi Lietuvoje augo ne prieš kelis šimtus milijonų metų, o prieš kelis tūkstančius metų? Autorius pateikia pavyzdį iš Vilniaus rajono Vindžiūnų apylinkių. Pasak jo, vadovaujantis atliktais sumedėjusios augalijos likučių tyrimais (152,6-158,8 m gylyje) prieš kelis šimtus tūkstančių metų Vindžiūnų apylinkėse į dangų kilo maumedžiai (Lietuvos miškuose jų dabar nenorima veisti, nes manoma, jog tai ne vietinė medžių rūšis), kelios pušų rūšys, eglės, trake žaliavo kadagiai. Iš lapuočių buvo paplitę ąžuolas, guobos, liepos, skroblai, gluosniai, lazdynai, raudonus žiedus skleidė rododendrai, šlamėjo žagreniai, apie medžius vyniojosi ir vaisius nokino vynmedžiai, medum kvepėjo viržių žiedai, plačius lapus skleidė šertvės ir kitos paparčių rūšys, kilo varpeniai, miškuose ir pelkėse žydėjo osmundos. Žemėje ir ant substratų plito gausybė kerpių, samanų.

Aprašydamas viduriniojo (V-VIII a.) ir vėlyvojo (VIII-XII a.) geležies amžius, autorius pažymi, kad girios daug kur buvo nekertamos. Jas veikė daugybė veiksnių. Vienas jų, pasak autoriaus, tai audros. Vėjas vertė pačius aukščiausius, ištekinius medžius, palikdamas neūžaugas, keružius. Išguldytų, išlaužytų girių juostos, kuriomis praūžė viesulai ir audros, merdėjo. Girias naikino gaisrai. Anot autoriaus, niekas neskaičiavo, nepažino ir tų miško kenkėjų – vabalų ir drugių, kurių epidemijos audrų ir gaisrų nuniokotą ar nusilpusį mišką užpuldavo. Knibždėjo, vibždėjo jų milijonai, įsigraužę po žieve, raižė įmantriausius takus žievėje ir medienoje, jų lervos, užaugusios ir virtusios skraidančiais vabalais, plito toliau. Kaip koks maras, teigia autorius, plito drugiai, kurių vikšrai, žygiuodami ištisomis tūkstantinėmis armijomis, rijo pušų spyglius – medžių maitintojus. Žmonės meldė dievų, kad ta rykštė nekristų ant pasėlių ir gyvulių.

Bet epidemijas naikino kitos epidemijos, užkrėsdamos savo ligomis. Tad miškas pats gydėsi be žmogaus pagalbos. Vėlyvajame geležies amžiuje Lietuvos miškai buvo panašūs į dabartinius miškų rezervatus. Dar ir XV amžiuje Lietuva turtinga miškais. Autorius pateikia keliautojų, keliavusių per Lietuvą, pastebėjimus apie to meto miškus. Žiliberas de Lanera (1386-1462), Burgundijos riteris, flamandų keliautojas, aplankęs daugelį Europos ir Artimųjų Rytų kraštų, Lietuvoje buvo 1413, 1414 ir 1421 metais. Jo įspūdžiai iš pirmo apsilankymo (1413-1414 metais) tokie: „Išvykęs iš Livonijos miesto Daugpilio, per didžiulį tuščią mišką išvažiavau į Lietuvos Karalystę ir keliavau dvi dienas ir dvi naktis, neaplenkdamas jokios gyvenvietės, per septynis ar aštuonis didelius užšalusius ežerus, kol pasiekiau minėto Vytauto dvarą, vadinamą Karaliaus dvaru. Jis yra už penkiolikos mylių nuo Daugpilio. Iš Karaliaus dvaro keliavau per daugybę kaimų, didelių ežerų ir miškų. Paskui atvykau į Lietuvos sostinę Vilnių. Lietuva yra kraštas, kurio didžioji dalis yra negyvenama, pilna ežerų ir didelių miškų.“

1437 m. iš Maskvos per Lietuvą vykęs Juozafatas Bandera rašo, kad keliaujant į Trakus, kelias ėjęs ištisai per miškus, kraštas buvęs tuščias ir nykus. Tik kur ne kur matęs pakelėje prieš tai keliavusių laužus ir retai kaimelius. Ambrozijus Kontarinis (apie 1428-1500) keliaudamas į Persiją, vykęs ieškoti pagalbos prieš turkus, 1474 metais važiavo per pietinę Lietuvos dalį. 1487 m. savo kelionės užrašus atspausdino Venecijoje. Trumpi jo įspūdžiai iš Lietuvos: „Nuo 21 sausio, kai išvykome iš Maskvos, iki vasario 12, kai pasiekėme Lietuvos miestą Trakus, keliavome per nesibaigiančius miškus. Kraštas buvo labai lygus, menkos kalvelės. Dažniausiai nakvodavome miškuose, kartais apsistodavome mažose trobelėse. Pusryčiaudavome apie pusiaudienį, kai rasdavome ugnį, paliktą pirma mūsų praėjusių.“

XV amžiuje Lietuva dar garsėjo giriomis ir jos turtais, ypač žvėrimis, – teigia Gediminas Isokas. Vaizdžiai aprašęs Žalgirio mūšį poemoje „Prūsų karas“ Jonas Viscilietis (apie 1485-1520) užsimena apie to meto, kai vyko Žalgirio mūšis, Lietuvos miškus:

„Kraštas yra toksai, miškais apaugęs pavėsingais.

Driekiasi jis plačiai lig kitų laukų tolimų,

Žemėm derlingom garsus ir medum geltonu turtingas,

Čia gyvena tauta garsi ir kariauti įgudus.“

šešioliktame amžiuje, teigia autorius, kai miškų žvėrys jau neteikė didelės naudos, o Vakarų valstybės savo miškus jau buvo iškirtusios, mediena, ypač ąžuolo, laivams, gurguolėms, miestams ir dvarams, tampa brangia preke ir Nemunu plaukia Prūsijos link. Tobuli pjūklai, vėliau lentpjūvės, pasak autoriaus, pjaustė į lentas, nors dar ilgai, net iki XX amžiaus, lentas pjovė rankiniu būdu, tačiau vėliau tiek miške naudojami pjūklai, tiek vandeniu, gazoliu varoma technika, gebėjo labai daug miško medžių paversti lentomis, lentelėmis, o deginant – pelenais, potašu, medžio anglimi. XVI amžiuje (1529, 1566 ir 1588 m.) išleidžiami Lietuvos statutai, reguliavę girių naudojimą, medžioklę ir drevinę bitininkystę. 1599 m. Lietuvos-Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, susirūpinęs girių nauda ir geresne jų apsauga, pasiunčia girių revizorių Grigalių Valavičių surašyti valstybines girias, kurių dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo dešimt. šešioliktame amžiuje, rašo G. Isokas, norint kuo daugiau iš giriose apgyvendintų žmonių turėti naudos prievolių, duoklių, mokesčių pavidalu, Lietuvos valdovai ragino valstiečius apsigyventi giriose, jiems skiriami valakai. Suvalkija, XIV amžiuje buvusi miškingas kraštas, taip kolonizuojama, kad joje XVI-XVII amžiuje žaliuoja tik maži miškų ploteliai. Išlieka tik Kazlų Rūdos ir kiti miškai. Visos Lietuvos miškingumas jau tik 44 procentai. Baigus kirsti ąžuolus, pasak autoriaus, virsta eglės, pušys. Auga miesteliai, kaimai. Lietuvos valdovai XVI-XVII amžiuje išnuomoja užsienio pirkliams savo girias. Giriose iškyla medžio apdirbimo ir perdirbimo pastatai. Iš miško verslų iškyla turtuolių pastatytos Raudonės, Panemunės pilys.

1795 m. Lietuva patenka į carinės Rusijos sudėtį ir iki 1915 metų čia šeimininkauja Rusijos miškininkai. Miškų departamento, miškų skyrių darbuotojai – rusai, lenkai, vokiečiai. Girininkijose girininkai, padėjėjai ir konduktoriai taip pat kitataučiai. Tik eiguliai ir miškų sargai – vietiniai gyventojai. Knygoje autoriaus plačiai aptariamas šis laikotarpis. Jis teigia, kad dvarininkai, valdę apie du trečdalius Lietuvos miškų, taip pat carinė administracija taip išnaikino Lietuvos girias, kad XX amžiaus pradžioje jos dengė tik apie 24% krašto teritorijos. Pasak autoriaus, Nepriklausomos Lietuvos periodas (1918-1940) miškams irgi nebuvo palankus, nes dažnai valstybės biudžetą reikėjo papildyti lėšomis už eksportuojamą medieną. Nemažai miškų iškirsta per karą ir pokario metais. Vėliaus miškai pradėti atkurti, jais miškininkai rūpinosi ir šalies miškingumas didėjo: 1948 m. – 19,7%, 1976 m. – 23,9%, 1983 m. – 27,9%. Nemažai vietos knygoje skirta miškų tvarkymui po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.

Tai tiek trumpai apie šią labai turiningą knygą. Knygynuose ji kainuoja per 150 litų, todėl ne kiekvienas skaitytojas ją gali įsigyti.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"