Paieška Suopiui – vėl laisvė!

Suopiui – vėl laisvė!

„Pavargęs paukštis“, „Žaliasis pasaulis“, Nr.10, 2007 03 08.

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

...Mano suopis pagarsėjo. Jo nuotraukos buvo išspausdintos „Žaliajame pasaulyje“, apie jį papasakota radijo laidoje „Gamta - visų namai“, Henrikas Vaitiekūnas parodė televizijos laidoje „Būna ir geriau...“

Iš tikrųjų būna.

Trumpai priminsiu istoriją. Pasivaikščioti prie Neries išėjęs vilnietis aptiko bejėgį, kaip vėliau paaiškėjo, - alkio nukamuotą paukštį. Jis pakliuvo pas mane. Silpnas, pats nenorėjo nei lesti, nei gerti. Teko pražiodyti snapą ir atsargiai maitinti. Taip prižiūrimas, po kelių dienų atsigavo, ir įstiklinta spintelė, kurioje iki tol laikiau, jam pasidarė labai ankšta.

Lietuvos gyvūnų globos draugijos pirmininkas Benas Noreikis iš Kauno atvežė puikų erdvų narvą. Paukštis iškėlė galvą aukštyn, plačiai išskleidė sparnus, net ėmė klykauti, nors iki tol jokio balselio nerodė. Nudžiugau pamatęs, kad jis labai panašus į mus, žmones: jei galima gauti ką nors skaniau, tai ir reikalauti ne nuodėmė. Iš pradžių tiko vištų kepenėlės, bet kai padaviau kiaulių širdžių-kepenėlių atsisakė. Kai kiaulių širdis pakeičiau vištų širdelėmis - tik jas ir telesė. Dubenėlyje guli kepenėlės, kiaulių širdžių gabalėliai, o jis tupi ant šakos ir gana įžūliai žiūri man į akis - o kur vištų širdelės? Ir išprievartaudavo, nusileisdavau...

Žinoma, jei ne ta jo nelaimė, šitaip nebūčiau lepinęs - lesk, broleli, ką duodu, nes tai iš tikrųjų geras maistas. Tačiau šiuo atveju veikė ligoniuko sindromas - duoti tai, kas labiausiai patinka.

...Paukštis sulig kiekviena diena tvirtėjo, vis smarkiau purtė narvą, verždamasis į laisvę, kuri sklido pro šviesų langą. Pradėjau bijoti, kad įsikibęs nagais į groteles ir plakdamas sparnais nesusižeistų. Pakilojau - svėrė tikrai kaip normalus suopis, tai yra apie 600-800 gramų.

...„Žaliojo pasaulio“ redaktoriui Augustui Uktveriui sutikus, sėdome į jo automobilį ir kartu su paukščiu nuvažiavome toliau už miesto, kur driekėsi lygūs laukai su tolumoje dunksančiais miškeliais. Tarp krūmų, medžių paleisti buvo rizikinga - gal dar silpnas, tolėliau paskristi negali? Pakils aukštyn, nutūps ant neprieinamų šakų viršūnėse, ir žinok, kad gudrus - tik tiek paskristi tegalėjo ar toliau skristi nenorėjo? O plyname lauke, reikalui esant, ir pasivyti galima, vėl parsivežti namo, dar palaikyti, kol visai sustiprės.

Suopis tik trumpą akimirką tupėjo ant rankos. Pajutęs vėjo gūsį, plačiai išskleidė sparnus ir nuplasnojo. Skrydis buvo patikimas, tvirtas, drąsus. širdyje buvo šventiška!

Kaip suopiai atrodo, kaip gyvena? Juos dažnai matome ant pakelės stulpų, ramiai tupinčius ir žiūrinčius, kur žolėje sukrutės koks grobis. Nugara, sparnų viršus būna įvairaus rudumo atspalvių. Apačia - raiba su tamsiomis ir šviesiomis juostomis. Gana paplitę Europoje ir Azijoje, o Afrikon atskrenda tik žiemoti. Mat mūsų klimato sąlygomis, kai žiemos pasitaiko atšiaurios, jiems pramisti sunkoka. Tačiau kai kurie suopiai surizikuoja ir pasilieka.

Lizdus suka aukštuose medžiuose, dažniausiai netoli miško pakraščių, laukymių. Deda 2-4 kiaušinius, suopiukai lizde išbūna daugiau kaip 40 dienų. Suopiai - polifagai, bet didžiausią jų grobio dalį sudaro peliniai graužikai ir kiti smulkūs žinduoliai - kurmiai, kirstukai, net maži kiškiukai. Gaudo jaunus paukštukus, driežus, žalčius, varles, o žiemą, bado prispirti, minta ir kritusiais gyvūnais.

Nuo senų laikų suopiai buvo laikomi naudingais paukščiais. Mat anksčiau vanagai ar paukštvanagiai būdavo persekiojami kaip žalingi. Dabar, žinoma, pažiūros pasikeitusios, geri visi, bet suopiai vis dėlto išlaikė ūkininkų draugų vardą. Kur neišlaikys - šitiek pelių pagauna!

...Maniškis suopis įsitikino - iš tikrųjų būna ir geriau. Namuose ir šilta, ir sotu, bet štai laisvės - nėr. O kas gali būti geriau nei laisvė? Ypač paukščiui?     

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"