Paieška Pasaulinės Žemės dienos paminėjimas Lietuvos rašytojų sąjungoje

„Sveikinu žemę!

Pasaulinės Žemės dienos paminėjimas Lietuvos rašytojų sąjungoje

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

šiais Mykolaičio-Putino eilėraščio žodžiais pagal tradiciją prasideda Žemės dienos paminėjimas, kurį kasmet rengia Rašytojų sąjunga.

Tą eilėraštį padeklamuoja aktorius T. Vaisieta. Jis - dar ir Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko pavaduotojas.

O renginį organizuoja, jį veda rašytojas ir gamtininkas R. Sadauskas. Tai jau irgi tradicija.

šįsyk renginio, vykusio kovo 19-ąją, tema buvo ir labai įdomi, ir beveik paprasta: mūsų šalies žemės gelmių turtai. Ankstesniais metais kalbėta apie miškus, apie naujų hidroelektrinių ant Nemuno projektus, pernai - apie Vilniaus parkus, kitus želdynus. Paprastai būna lyg ir duetai - specialistų nuomonės, pastabos ir poetų eilėraščiai, labiausiai tinkantys vienai ar kitai temai. Bet tai - labai sąlyginis dalykas, nes nuoširdus poetinis žodis tinka galbūt visais atvejais, kai kalbame apie gimtinę, apie mūsų santykį su ja.

Profesorius L.Klimka panagrinėjo Žemės dienos senąsias ištakas, sujungęs jas su Pempės diena, kai būdavo pagerbiamos ir pašlovinamos moterys; geologas, habil. daktaras V.Baltrūnas atkreipė dėmesį į tam tikras Žemės psichines galias. Tai įdomus požiūris: Barstyčių akmuo juk gerokai didesnis už Puntuką, bet Puntukas - garsiausias. Juozapinės ar Aukštojo kalnai iškėlę kepures aukščiau Rambyno, bet paslaptingoji aura gaubia būtent jį. Žemės paviršiaus darinių, panašių į Raigardo slėnį, Lietuvoje rasime ne vieną, bet pašlovintas tik jis. Kodėl? Žmonės uždeda savo kultūrinį, dvasinį antspaudą, o tai labai susiję ir su meno kūrėjais, tokiu būdu ir įsitvirtina įvaizdis, kuris lieka amžiams.

Poeto A.Baltakio deklamuotas eilėraštis apie požeminę upę tarytum užvedė ant kelio kitą geologą - daktarą V.Narbutą, kuris nuo jaunų dienų tyrinėjo karsto reiškinius; susirinkusiems priminė nevykusiai parinktą Ignalinos AE vietą, iš kurios, ištikus katastrofai, radioaktyviomis medžiagomis būtų užteršti požeminiai vandenys, pagirdantys didelę dalį Lietuvos.

Įdomiai pokalbį pasuko filosofas R. Ozolas, kuris, kalbėdamas apie patriotizmą, pasvarstė dar ir taip: ar ne didžiausias, brangiausias mūsų turtas, kurį priglaudė žemė, - tai tėvai ir protėviai, paguldę galvas, kai gynė Lietuvos laisvę ir žemes.

Pavasariškos nuotaikos įliejo gamtininkas ir rašytojas S. Paltanavičius, tarsi pakviesdamas labiau atsisukti į jau laimėjusią Saulę, į atbundančią gamtą.

...Skambėjo teisingi, nuoširdūs žodžiai, bet pasakysiu tiesiai: jaučiausi kaip žydas Jeruzalėje prie Raudų sienos. Kodėl ten, Rašytojų sąjungoje, kalbant apie aplinkos apsaugą, visada susidaro pakasynų, graudulinių mišių nuotaikos, o renginių dalyviai virsta jų giedoriais? Valstybė kalta, Prezidentas išdavė aplinkosaugos idealus, valdžia viską išgrobstė ir tebegrobsto, nieko nebesaugo, visuomenė abejinga, apie vartojimą tegalvojanti...

Teisybė, patvirtinimų nemaža - poetas R.Graibus visa tai pailiustravo trumpu pavyzdėliu: pamatęs merginą, kuri gatvėje pardavinėjo pakalnutes. Prašė po vieną litą už puokštelę. Pasipiktinusiam poetui priminus, jog tos gėlytės - iš Lietuvos raudonosios knygos, mergina išsyk pakėlusi kainą - du litai!

Tai lyg ir rodytų visuomenės požiūrį, nuostatas.

O valdžios pozicija visus susirinkusius pašiurpino R. Sadauskas, pasakęs, jog į poetų apdainuotas, legendų apipintas Druskininkų Mergelių akis nuvesta pramoninė kanalizacija... Priminęs, jog į ežerėlį sumesti sovietų okupantų nukankintų laisvės gynėjų kūnai, parodė, jog šventvagystėms iš tikrųjų nebėr ribų.

Gal tikrai Lietuvoje, kur bepasisuksi, Raudų sienos ir - nė vieno vilties spindulėlio?..

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"