Paieška Sostinės gamtos unikalumas ir grožis: Pavilniai, Verkiai...

Sostinės gamtos unikalumas ir grožis: Pavilniai, Verkiai...

Vytautas LEšČINSKAS

 

Yra Vilniaus mieste du regioniniai – Pavilnių ir Verkių – parkai, kuriais rūpinasi ta pati direkcija. Be to, abi šios saugomos teritorijos administruojamos ne Aplinkos ministerijos, kaip kiti Lietuvos regioniniai parkai, bet Vilniaus miesto savivaldybės. Tačiau anaiptol ne vien tuo šie parkai yra išskirtiniai. Tai teritorijos, unikalios ir gamtiniu, geomorfologiniu atžvilgiu. Ne veltui sakoma, jog Vilniaus miestui kraštovaizdžio įvairove, vaizdingumu ir natūralumu negali prilygti joks kitas Europos lygumų miestas. Vertingiausi sostinės gamtos kampeliai kaip tik priskirti Pavilnių bei Verkių regioniniams parkams.

 

Žygiai – ir žiemą, ir vasarą

 

Kiekvieną šių abiejų parkų kampelį puikiai pažįsta, visas jų įžymybes gali keliautojams parodyti bei apie jas įdomiai papasakoti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos vyriausioji specialistė Nijolė Balčiūnienė – geografė, baltų mitologijos, lietuvių senųjų papročių, apeigų, folkloro žinovė. Tad natūralu, kad į jos vedamus žygius pėsčiomis pačiais įdomiausiais abiejų regioninių parkų maršrutais susirenka daug įvairaus amžiaus suaugusių žmonių bei vaikų, paauglių.

“Tie  mūsų žygiai vyksta sekmadieniais, - pasakojo Nijolė Balčiūnienė. – keliauti kviečiu šešis mėnesius per metus. Žiemos sezono žygiai prasideda, kai pasninga, kai atsiranda tikras žiemos grožis, kuris labiausiai atsiskleidžia keliaujant pėsčiomis, nes tada nelieka nepastebėti visi gražios gamtos objektai. Tai dažniausiai būna vasarį–kovą, nes iki vasario mėnesio jau kelinti metai Vilniuje nebūdavo sniego. Taigi ir kovo mėnesį, iki pavasario lygiadienio, - iki dvidešimt pirmos šio mėnesio dienos mūsų žiemos žygiai ir vyksta. Paskui pakviečiame į Pavasario lygiadienio šventę, kuri rengiama prie Pūčkorių piliakalnio. Po to darome pertrauką, kol atsiranda pavasarinė šiluma ir tada jau, gegužės mėnesį, vėl keliaujame. Dažną sekmadieninį žygį mėginame susieti su kokiomis nors tradicijomis. Aišku, keliaudami vaikai ar suaugusieji įgyja įvairios informacijos, nes plačiai pasakoju apie tų vietovių, kuriomis keliaujame, jų apylinkių praeitį, istoriją, geografiją ir geomorfologiją: kaip ledynai suformavo reljefą, kokie procesai tada vyko, tad žmonės pažvelgia į aplinką visai kitomis akimis. Be to, siekiame priderinti tuos žygius ir prie mūsų senųjų tradicijų, švenčių, kurios visos vykdavo gamtoje. Tad gegužės mėnesį rengiame gegužines, nes tradiciškai iš senų laikų žmonės rinkdavosi gamtoje pasišokti, padainuoti. O Vilnius garsėjo savo gegužinėmis tikrai: yra išlikusių net prieš porą šimtų metų atsiradusių aprašymų, kaip ant Belmonto kalno, kuris kaip tik yra Pavilnių regioninio parko teritorijoje, tūkstančiai vilniečių eidavo į gegužines, mat ten ant aukšto kalno tinkama vieta ir miestas – čia pat. Palei Vilnią - natūralios teritorijos, pievos, šlaitai, kitoje upės pusėje ošė Markučių ąžuolynas. Taigi ant tokio gražaus, aukšto kalno, kuris buvo pavadintas Bella Monte – Gražiuoju Kalnu, rinkdavosi vilniečiai švęsti Gegužinių. Tai dabar taip ir planuoju gegužės mėnesį: vieną gegužinę - ant to kalno, kitą – Markučių parke, kuris ir šiandien vilioja puikiais ąžuolais. Birželio mėnesį taip pat keliaujame – iki Joninių–Rasų šventės. Praeina dar trys savaitgaliai, ir tada jau pakviečiame į pačią didžiausią, pačią gražiausią – Rasų – šventę. Ir iš tiesų, vilniečiai labai pamėgo Rasų šventę Verkiuose. Džiaugiuosi, kad pavyko  surengti blaivią šventę, nevartojant alkoholinių gėrimų. ši šventė būna tokia natūrali, su visomis senosiomis apeigomis, atsižvelgiant į seniausias žinomas tradicijas. Man labai malonu tai daryti, nes jau nuo studentiškų dienų, kai įstojau į universitetą, 1967 metais, dalyvavau pirmosiose Rasos šventėse Kernavėje. Aktyviai dalyvaudama žygeivystės, kraštotyros judėjime, folkloro klube sukaupiau patirtį apie mūsų bočių švenčių tradicijas, kurią panaudoju savo darbe šiandien.”

Vėliau – vasaros atostogos, tad ir žygių pertrauka prasideda. O rugsėjo mėnesį vėl atsinaujina Nijolės Balčiūnienės rengiamos kelionės pėsčiomis. Tada kiekvieną sekmadienį, iki Vėlinių, galima pamatyti šimtus žygeivių, trokštančių išvysti rudenėjančios gamtos grožybes. O per Vėlines keliautojai kviečiami per Rokantiškių pilies kalną nuvykti prie Rokantiškių pilkapynų. Ant tų pilkapynų degamos žvakelės, daromas vėlių stalelis ir giedamos senosios lietuviškos liaudies tradicinės giesmės. Tame renginyje dalyvauja  folkloro ansambliai, kurie keliautojams primena senąsias Vėlinių tradicijas.

Tuo Vėlinių renginiu vėl žygių metas pasibaigia, nes prasideda didieji rudens purvynai. Taigi užbaigiamas visas metų kelionių po miesto regioninius parkus ciklas. O šių renginių vadovei belieka džiaugtis, jog kasmet žygių dalyvių vis daugėja, jog tos kelionės pėsčiomis sekmadieniais daugeliui vilniečių tapo tikra atgaiva po sunkios darbo savaitės.

 

Menant istorinius baltiškuosius laikus

 

Pasak Nijolės Balčiūnienės, žmonėms patinka, kai jie pamato, sakysime, Kalnų rezervate išsaugotų daug vertingų natūralios gamtos kampelių. Yra įvairiausių gamtos vertybių  Pavilnių regioninio parko draustiniuose: Iškartų, Ancučių, Pūčkorių, Markučių, Ribiškių kraštovaizdžio; Lyglaukių, Tuputiškių geomorfologiniuose, Belmonto botaniniame zoologiniame, Antakalnio botaniniame. Lankytojus vilioja taip pat Verkių regioninio parko specialios saugomos teritorijos–draustiniai: Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio, Riešės hidrografinis, Turniškės kraštovaizdžio, Ežerėlių geomorfologinis, taip pat Kalvarijų memorialinis draustinis bei Verkių kraštovaizdžio architektūros draustinis.

O tiems, kurie ypač domisi mūsų tautos praeitimi, savomis tradicijomis, papročiais, apeigomis, tikėjimais ir apskritai etnine kultūra, žinoma, malonu susirinkti, sakysime prie kurio nors iš senuosius baltiškuosius laikus menančių mitologinių akmenų. Prie vieno iš tokių akmenų susitinka senųjų tradicijų puoselėtojai,  romuviečiai per pavasario ir rudens lygiadienius degina ugnelę. Plačiai apie senąsias šventvietes yra aprašęs mokslininkas Vykintas Vaitkevičius, daug mitologinių vietovių parodyti gali garsus geografas bei keliautojas Tadas šidiškis, kiti etninės kultūros specialistai. Suprantama, tos apeigos, giesmės yra ypač įdomios tiems, kurie supranta, kokių senovės kultūros vertybių atšvaitų galima įžvelgti to baltiškojo tikėjimo apraiškose, kuo tokie renginiai  yra svarbūs mūsų probočių dvasiniam pasauliui pažinti.

Neseniai, viename šių metų vasario mėnesio žygyje dalyvavo  garsusis lietuvių keliautojas, alpinistas Vladas Vitkauskas. Tad poros valandų kelionė raižyta vietove, kalnais nors buvo ne iš lengvųjų, bet dalyviams labai patiko.

Buvo surengtas ir specializuotas žygis į šikšnosparnių žiemojimo vietas. šie gyvūnai įsikūrė šilo gatvės aplinkoje esančiuose lenkų okupacijos metais įrengtuose požeminiuose bunkeriuose.

“Vasario mėnesio trečią sekmadienį susirinkome šilo gatvėje prie bunkerių, kurie yra vieni iš didžiausių lenkmečiu pastatyti Vilniaus gynybos įrenginiai, “įkišti” į Sapieginės kalną. Tai penki didžiuliai bunkeriai; kiekvienas turi po dvi angas. šiuose bunkeriuose dabar žiemoja šikšnosparniai. Toks žygis būna tik vieną kartą per metus, į vidų lankytojus vedėme mažomis grupėmis – po dešimt, kad nebūtų didesnio triukšmo ir neprižadintume iš žiemos miego šikšnosparnių. šikšnosparnių gyvenimo žinovas, specialistas Kazimieras Baranauskas daug ką įdomaus papasakojo keliautojams apie šių gyvūnų gyvenimo būdą, žiemojimo sąlygas. Po to (to paties žygio metu) patraukėme į Sapieginės kalnus, kur ir žiemą yra labai gražu. Ėjome per 202 m. virš jūros lygio iškilusią Sapieginės erozinio atragino keterą, nuo kurios atsiveria kalvoti toliai, Vilniaus miesto panorama. Visi, pamatę tuos vaizdus, džiaugėsi, kad tiek daug Vilniuje dar yra natūralios gamtos kampelių. Taigi tuose žygiuose žmonės iš tiesų nuostabių gamtos vertybių atranda. Viena vyresnio amžiaus keliautoja net sakė: būčiau numirusi ir nežinojusi, kad Vilnius yra toks gražus, kad jame tiek įdomių kalnų, tiek puikių gamtos kampelių, kad jis turi tokios įdomios architektūros, kad turi tokią turtingą praeitį…” – prisiminė to žygio detales jo vadovė.

 

Pūčkorių pažintiniu istoriniu taku. Ir pėsčiomis – į šveicariją

 

Vasario mėnesį pirmas žygis šiais metais vyko Pūčkorių pažintiniu istoriniu taku. Tame take įrengti stendai, suolai, laiptai, krypties nuorodos, kviečiančios prie didžiausių įžymybių. Takas vingiuoja nuo Pūčkorių geologinės atodangos, pagal Vilnios upę, kur žmonės mėgsta (ypač vasarą ) keliauti. Ten – ir buvusios patrankų liejyklos pamatai, ir senasis prancūziškas malūnas. Tačiau dažnai stendai nuniokojami. Pavyzdžiui, Tuputiškių botaninio draustinio stendas yra apgadintas, ištepliotas, tad juos vėl – jau ne pirmą kartą – reikės keisti.

...Turistai perėjo per Saulės slėnį, pasuko prie atodangos, praėjo pro senąjį Pūčkorių palivarką su dar išlikusiais statiniais. ši kelionė svarbiausiu Pavilnių regioniniame parke esančiu Pūčkorių pažintiniu taku visada būna įdomi – ar būtų žiema, ar vasara. Dabar regioninio parko direkcijos rūpesčiu šis takas yra atnaujintas, patogus lankytojams.  

“šiais metais baigėme įrengti antrą – Sapieginės – pažintinį taką. Jis prasideda nuo šilo gatvės, nuo tų bunkerių, kuriuose žiemoja šikšnosparniai, driekiasi Žolyno gatvės link, Saulės slėniu; tada kyla aukštyn per šveicarijos raguvyną, per Iškartų kraštovaizdžio draustinį ir vėl grįžta atgal į šilo gatvę – toks 7 kilometrų ratas išeina. Direkcijos rūpesčiu įrengti ir laiptai, ir stendai, ir krypčių rodyklės, suoleliai, ir tvirta danga užklota. Taigi ir šis takas visiškai pritaikytas lankytojams.

Pavilnių regioniniame parke jau yra du pažintiniai gamtos takai. O Verkių regioniniame parke – pritaikytas lankytojams yra Kalvarijų Kryžiaus Kelias, kuris taip pat turi visą infrastruktūrą – ir koplyčios atstatytos; pasirūpinta patogiais takais prieiti prie tų koplyčių, laipteliais, stendais, informacijos ženklais. Taip pat Verkių regioniniame parke įrengtas dviratininkų takas – nuo Santariškių transporto žiedo iki Balsio ežero. Tas dviračių takas irgi populiarus, ypač vasarą. Mes taip pat organizuojame pažintinius žygius dviračiais; dar turime ir rožinių dviračių. Tie žygiai rengiami nuo gegužės iki spalio mėnesio. Taigi propaguojame ir dviračių turizmą.  Kryžiaus Keliu kartais, ypač per Sekmines, eina maldininkai, bet daugiausia traukia turistai; sekmadieniais matyti ir iš Lenkijos atvykusių žmonių. Ten labai gražios vietos: šaltinėlis, Belmonto (Kedrono) upelio slėnis, vaizdingos kalvos. Tad jomis mėgsta vilniečiai vaikščioti tiesiog šeimomis, su vaikais. Vasarą, prieš Sekmines, rengiami turistų žygiai Kryžiaus Keliu. Labai įdomus yra šių vietų reljefas: ten driekiasi paskutinis labiausiai į Vakarus nutolęs Medininkų aukštumos moreninis gūbrys, 40 metrų iškilęs virš Neries vandens lygio. ši teritorija nepaprastai įdomi geomorfologiniu požiūriu. Keliautojus traukia įspūdingas Verkių kalnas, aukštai iškilęs virš upės.

O Pavilnių regioninio parko reljefas unikalus tuo, jog labai didelis jo aukščių skirtumas; driekiasi raguvynai, kuriuos maždaug prieš penkiolika tūkstančių metų suformavo ledynas. Atsirado keterų, gūbrių, ozų – visokių geomorfologinių formų darinių. Iš tiesų, be galo gražus reljefas. Kaip profesorius Česlovas Kudaba sakydavo, gamta pati apsisaugojo nuo per didelio užstatymo, nes visur yra vienoks ar kitoks nuolydis, šlaitai; lygių vietų beveik nėra”, - kalbėjo Nijolė Balčiūnienė.

Todėl suprantama, kad abiejų Vilniaus miesto regioninių parkų teritorijose mėgsta organizuoti įvairius renginius skautai, jaunieji turistai, slidininkai, orientacininkai ir pan. Kaip tik pernai balandžio mėnesį Pavilnių regioniniame parke skautai įsirengė trijų dienų stovyklą. Saulės  laikrodžio slėnyje jie ir šiemet balandžio mėnesį prašosi įkurti laikiną stovyklavietę. Skautai, stovyklaudami regioniniame parke, ne vien talkina (surenka šiukšles), o ir mokosi gražaus elgesio gamtoje, švenčia tradicines šventes. Per Verkius šiemet žiemą keliavo ir žiemos šventę surengė jaunųjų turistų grupės. Ir studentai dažnai abiejuose parkuose lankosi, atlieka įvairius stebėjimus, rašo kursinius, diplominius darbus, biologai, geografai, aplinkotyrininkai atlieka  mokslinius tyrimus. Taigi labai svarbūs šie regioniniai parkai vilniečiams. Ir ne tik jiems; svečių būna iš visos Lietuvos, o dažnai – ir iš užsienio.

...Yra tokia vietovė Antakalnio pabaigoje – šveicarija, kur labai kalvotas reljefas, tad žmonės todėl taip ir pavadino šią vietą. Tas šveicarijos erozinis atragis gana ilgas, beveik du kilometrus nusitęsęs aukštas gūbrys. Ir į dešinę, ir į kairę, einant ta kupra – prarajos beveik šimtą metrų gylio. Atrodo, jog esi kalnuose. Tad per žygius tenka kopti tarsi į tikrus kalnus, kad būtų galima pasigrožėti atsiveriančiomis įspūdingomis panoramomis. šveicarijos raguvynas atsiremia į Iškartų erozinį kalvyną, kuris primena vėduoklę. Keliautojai nustemba išvydę painius stačiasienių raguvų labirintus.

 

Užkuriama nauja metų ugnis

 

Pavasario lygiadienis – kai diena susilygina su naktimi – iš senų senovės lietuviams buvo svarbi šventė. Gamtoje per metus vyksta keturi tokie dideli virsmai: du lygiadieniai, pavasarį ir rudenį; vasarą – trumpiausios nakties, o žiemą – saulėgrįžos (ilgiausios nakties).

“Dabar pavasario lygiadienį Lietuvoje mažai kas švenčia, - apgailestavo Nijolė Balčiūnienė. – Tad  kilo idėja šią šventę atgaivinti. Bet viską reikėjo pradėti iš naujo. Juk tos tradicijos išnyko, ištrintos iš kultūrinės atminties. Mūsų protėviai daug dainuodavo - ne bet ką dainavo. Dainuodavo tas dainas, kurios vienu ar kitu metų laiku buvo tinkamos, reikalingos. Ir darbus dirbo ir dainas dainavo pagal saulės ratą danguje. Pavasario šventėse buvo pagerbiamas vanduo: žmonės lankydavo šaltinius, upelius, juose prausdavosi. Netgi labindavosi su vandeniu. Mes taip ir darome: nueiname prie šaltinio ir ten laistomės, prausiamės  – vadinasi, taip senoviškai pasilabinam, pasisveikinam vandeniu. šaltinius mūsų protėviai puošdavo žilvičių šakelėmis, apkaišydavo kačiukais, berželiais. Ir mes taip darome; pakviečiame folkloro ansamblį – dažniausiai tai būna „Kūlgrinda“, mat jo nariai išmano apeigas, dainuoja senąsias dainas. Ir skamba senovinės dainos žodžiai: „Pavasaris pavandenis, plovė vanduo kalnus, klonis...“ Taigi prie to šaltinio pasilabiname ir kylame ant piliakalnio, kur užkuriame naują pavasario ugnį, nes pavasarį, per lygiadienį, bočiai užgesindavo seną žiemos ugnį ir įkurdavo naują, švarią pavasario ugnį. Ją vadindavo Perkūno ugnimi. Tada tos ugnies senovėje parsinešdavo į namus ir toliau ją kūrendavo. Taigi ir mes pagal tradiciją užkuriame naują pavasario ugnelę bei atliekame senovines apeigas. Ir labai gražių dainų, sutartinių, dainuojame. Būna tokia gera nuotaika - bundanti gamta, bendra daina ir aukuro ugnis suartina šventės dalyvius. O kad galėtume nuo kalno nusileisti, būtinai verčiamės per galvą ar bent per šiek tiek pakeltą pagalį kulversčia persiritame. Tai labai sena tradicija. Mat protėviai tuo būdu žadindavo nusilpusią žemę, įkvėpdavo jai jėgos, gaivindavo, nes po šalčių ji dar sustingusi. Mūsų protėviai nieko nedarydavo be reikalo; visos apeigos –  pagrįstos, prasmingos, per tūkstančius metų prie mūsų gyvenimo būdo ir aplinkos  priderintos... Nusileidę nuo kalno, supamės, mat tai taip pat padeda greičiau pavasariui įsigalėti, žemei geresnį derlių subrandinti. Mergelės anksčiau per pavasario lygiadienį stengdavosi kuo aukščiau sūpuoklėse pakilti, kad jų lineliai ilgesni užaugtų. Besisupdami ir sūpuoklių dainas dainuojame: „Supkit, meskit mani jaunų, kad ažvysčiau aukštų kalnų...“. Dar senovinių pavasarinių žaidimų atradome: vyksta tam tikros rungtynės, grumtynės, mat senuose pavasario papročiuose galima atsekti dviejų besivaržančių pradų gerbimą, Lygės ženklas – tai Dvynių ženklas. Kadaise grumdavosi du raitelių būriai, siekdami parodyti savo jėgą. O mes darome taip: vienas vaikas užsilipa ant kito, ir tie, esantys viršuje – „raiteliai“ – grumiasi, stengdamiesi vienas kitą pargriauti, nuversti nuo „žirgo“. Paskui prie laužo, su armonika – visokių dainų, šokių padainuojame, pašokame“.

šie  Žemės budinimo papročiai atėję iš gilios praeities, juk visi nekantriai laukiame gamtos pabudimo, pirmos pavasario žalumos, pirmo pavasarinio griausmo.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"