Paieška Balandis nusidabruoja erdves

Balandis nusidabruoja erdves

Vytautas BAšKYS

 

...Dar kovą parskridęs dirvinis vieversys - laukų cyrulis - nuo ankstaus ryto kyla į padangę ir trrli – aidi visa palaukė. Tuo pakerėtas poetas Robertas Keturakis tarė: „...vyturio balsas nusidabruoja erdves, ir aidas skamba tauriu sidabru”.

...Balandžio 19 d. Saulė iš Žuvų žvaigždyno pereina į Avino. šiomis dienomis upių vanduo įšyla iki +10°C temperatūros, atgyja vandens augalija. Po žiemos negandų mūsų krašte yra naujo augmenijos ciklo pradžia, tai kaip Naujieji metai. Prasideda žemės gyvybinių galių kėlimasis, nuo ko balandžio mėnuo dar vadintas Sultekio mėnesiu. Žodžio sula kilmė, regis, nuo žodžio sulašėti, o žodis lašas yra protėvių atsineštas iš dausų.

Nors šiemet ne viskas taip, kaip kitais metais, bet ankstyvas pavasaris ir balandžio vėjas jau kvepia skylančiu pumpuru, o medžių šakos jau pradeda puoštis žalsvo šilko rūku. Tokiame rūke dailininkės Dalios Dokšaitės paveiksle pavaizduoti balandžiai dar lūkuriuoja. Bet balandžio mėnesio slėpiningas pakilimas perteikia pavasarinės gamtos pašlovinimo nuotaiką. Regisi ir vieversys iš balzgano rūko pakilo ligi Saulės. šie paukščių paveikslai sukurti tradicine japonų sumi-e tapyba tušu ant rankų darbo popieriaus. Tokią tapybą pamėgusi dailininkė dalyvavo Japonijoje vykusioje pasaulinėje EXPO-2005 parodoje „Gamtos išmintis“. Tokijuje buvo surengta jos tapybos darbų paroda. Ruošiant apie tai leidinį „Rūko šviesos regėjimai“ teko apžvelgti ir su gamtos išmintim susietą japonų pasaulėjautą, kuriai būdinga tikėjimas, jog netgi paprasčiausiuose dalykuose slypi savitas nepakartojamas grožis. „Tamsios miglos, bet jose yra regėjimas, tirštos ūkanos, bet jose yra tikrovė" (Laozi). Aiškinama, jog tai sudaro pasaulio harmonijos pagrindą. Nustebino, jog poeto R.Keturakio retorikoje apstu minčių, kurios nukelia į protėvynę, prie tos išminties ištakų: „Dangus Lietuvos ir mes - iš to ūbojo lauko“. Tapybos suvokimui Wang Wei taria „Kas žvelgia į paveikslą, – tai pirmiausia siekia įžvelgti dvasią“. Poetas tai perteikia atsargiu mūsų požiūriu: „Gal būtume jam pritarę, bet nemokėjome pažvelgti iš tolo ar iš šalies".

...Mūsų gamta balandyje savaip pajuokauja. Ypač mėnesio pirmoje pusėje iškritęs sniegas ar šlapdriba primena balandžio 1 d. pokštus. Juokų arba melagių diena kartais ir kitaip pašmaikštauja. Juk neretai gamtoje pastebime vis ką nors netikėto. Toks nutikimas buvo Pakruojo rajone prie Žvirblionių kaimo. Peizaže driekiasi šiaurės Lietuvos lyguma. Erdvu, o ties Žvirblioniais – netikėtas pakilimas, kalva ar piliakalnis. Žiemgalos krašte tokius supildavo didžių vadų atminimui. Čia regėjosi, jog tai didvyriškų laikų bastionas, protėvių supiltas Žvirblionių kunigaikščiui. Apžiūrėjus kalvą iš kitos pusės atsivėrė dar puikesnis vaizdas, greta pilkalnio telkšojo ežerėlis. Bet vietiniai gyventojai papasakojo: kalvą supylė ne protėviai, o buvęs kolūkis, kai kasė tvenkinį. Lyg balandžio 1-osios pokštas.

Piliakalniai... Modernios lietuvių tautinės savimonės reiškėjas Jonas Basanavičius yra taręs: „Ant šių kalnų, galiu drąsiai sakyti, susitvirtino mano lietuviškumas“. Iš tiesų, niekur kitur piliakalnių nėra tiek daug kaip Lietuvoje. 2004 m. išleisto „Lietuvos piliakalnių atlaso“ trijuose tomuose tarsi išgirsti amžių gausmą ir įsitikini, jog Lietuva – piliakalnių kraštas. Jame nurodyta, jog piliakalnių mūsų krašte priskaičiuojama beveik tūkstantis. Vieni jų buvo gynybiniai, kiti – šventvietės, alkai. Juos, kaip istorinės vilties spindesį, balandžio 27 d., Aušros vardadienyje, deja, galima apžvelgti poetine įžvalga: „Mus mokė užmiršti žynių kalbą / priartinančią Aušrinę / prie nepaklusnaus likimo“.

...O juk kiekvienas kraštas gali turėti reprezentacinį šių bei kitų gamtos ir kultūros paminklų apžvalgos kelią.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"