Paieška Prabudintos Žemės godos

Prabudintos Žemės godos

Vytautas LEšČINSKAS

 

„Tiesiog iš žmonijos senos patirties, gal jau ne tūkstantmetės, o milijonais metų skaičiuojamos, žmogus save suvokia kaip gamtos dalį. Todėl visada būdavo bėda netekus to sąlyčio su gamta, nes grėsdavo pavojus apskritai prarasti dvasinę savastį. Todėl ir pirmosios žmonių gyvenvietės vis tiek būdavo dalelė gamtos; žmogus nuo jos niekada neatsiskirdavo. Vadinasi, gamta mums iš prigimties yra labai reikalinga“, – sako etnologė Gražina KADŽYTĖ.

 

Pavasaris – tai mūsų vaikystė

 

„Daugelio tautų – ne tik mūsų, lietuvių – tikėjimuose buvo garbinama žemė. Ir šiandien tėvų, protėvių pavyzdžiu, žemę Žemynėle, motinėle kartais pavadiname. Žemė yra kaip motina, kuri mus pagimdė, tad ir būdavo labai gerbiama. Kaip žemė pavasarį žiedą iškelia; paskui, rudenį, subrandina vaisių, taip ir šeimoje žmogus gimsta, užauga, kuria savo šeimą, subrandina vaisių – savo palikuonį; dėl to žmogaus gyvenimas irgi tarsi skirstomas pagal metų laikus. Pavasaris – tai mūsų vaikystė; gal dėl to ir gandras, atnešantis vaikus, vienu iš šio metų laiko simbolių pasirinktas. Iš tiesų, tai metas, kai viskas pajuda; pavasaris visą gyvybę iš sąstingio prikelia ir prasideda tas naujas – gamtos ir žmogaus – gyvenimas. Todėl ir mūsų pasakose, mitologijoje tiek daug esama kuo glaudžiausios žmogaus ir gamtos sąsajos pavyzdžių. Žmogus juk buvo nuolat nuo jos priklausomas. štai, sakysim, pavasarį išdygo žolelė, prasiskleidė pumpurai – pirmasis vitaminų ir maisto šaltinis. Be to, pažinimo, atradimų metas. Vieną žolelę suvalgė tas gamtos vaikas – pajuto, jog akyse prašvinta, pasidarė jis žvalesnis, gal ir galvos skausmas praėjo, ar dar koks nors negalavimas ėmė nykti – jau ta žolelė įsimenama kaip vaistingasis augalas. Suvalgė kitą žolelę – paraitė pilvo diegliai – suprato, kad tai nevalgomas augalas, o jei dar smarkiau pasirgo – paaiškėjo, jog ta žolelė nuodinga, ypač, jei kuris iš genties narių nuo jos ir pasimirė. Taigi kitiems yra pamoka; tas augalas jau tarsi įtraukiamas į kitą registrą. Visa senoji vaistininkystė, ko gera, taip ir susidarė – kaip tik iš tiesioginės patirties“, - aiškino etnologė.

Didžioji pavasario šventė – Velykos – yra dar ir mūsų dienomis labai aiški to ypatingo žmogaus pavasarinio džiaugsmo, susijusio su atbundančia gamta, išraiška. Velykų svarbiausias simbolis – margutis.

„Kaip per Kūčias kalėdaitį laužia tėvas ar senelis, vyriausias šeimos vyras, taip per Velykas buvo mūsų tradicija: šventintą margutį, parneštą iš bažnyčios, motina ar močiutė, vyriausia šeimos moteris, padalija visiems šeimos nariams. Analogija: Kalėdos yra jau žemdirbių šventė, todėl dėmesys sutelkiamas į tėvelį, artojėlį, duonos rūpintojėlį – iš jo rankų visa šeima gauna duonos. O štai kol mūsų protėviai dar nebuvo žemdirbiai, kol neturėta aruoduose grūdų, kol nebuvo tvartuose gyvulių, tol iš tiesų maitinosi tuo, ką teikė gamta, tad reikia įsivaizduoti, kaip tie mūsų sentėviai gyveno visuomenės raidos pakopoje, esančioje tarp gamtos ir civilizacijos, kaip jie laukdavo pavasario! Juk žiema – tai buvo netgi ne alkis, o tiesiog ištisinis badas. Tad ir laukdavo, kad tik kuo greičiau pavasario šiluma nuneštų tą sniegą, kad pasirodytų žolelė. O gražiausia būdavo matyti parskrendančius paukščius. Tada, kai paukščių buvo tūkstančių tūkstančiai, o žmonių – menkos saujelės, jei motinos pereina per lizdus ir po vieną kitą kiaušinuką paima, paukščiams didelio nuostolio nėra. O štai motinos džiaugiasi, vaikus pamaitinusios; jie jau gavo galimybę sustiprėti, paaugti, – jau vis arčiau atsiduria prie to meto, kai patys taps naudingais bendruomenės nariais. Tai buvo toks svarbus gamtos virsmas, kad net dabar su Velykų papročiais mes jį ypatingai pažymime. Todėl ir kiaušinius imta marginti gamtos pavyzdžiu, kurioje įprasta, jog paukščių kiaušiniai – visokiais taškeliais, dėmelėmis nusėti, yra įvairiaspalviai, pamarginti, o kad naminių vištų kiaušiniai jau nėra margi, vadinasi, juos reikia analogiškai padabinti. Mat kiaušinis – tai gyvybės pradžia. Jis yra taip subalansuotas, kad turi ir baltymų, ir riebalų, kitų medžiagų, būtinų gyvybei. Net senovės romėnų pasakymas ab ovo – nuo kiaušinio, t.y. pradėkime kalbėti nuo pat pradžios, iš esmės, yra atsiradęs iš tos kiaušinio svarbos suvokimo. Tad galbūt galėtume suprasti ir vaikų, daugiausia berniukų, pasak Valančiaus, paukštvanagėlių, norą pamatyti, kokiame lizde kokie kiaušinukai padėti, nes genetinės atminties balsas šnibžda: ten dar neatskleista gyvybės paslaptis tebėra. Ar neįdomu pažiūrėti, kaip ji atrodo?“ – kalbėjo Gražina Kadžytė.

Pavasarį kai kurie medžiai – beržai, klevai - teikdavo sulos. Net iš senų laikų turime patarles: yra sulos – nėra duonos; yra duonos – nėra sulos. Tai liudija, jog sula būdavo svarbi atgaivos priemonė iki atsirandant kitų jėgų atgavimo, maisto šaltinių. Kai beržų sula pradeda bėgti, jau ima plikti ir žemė, pumpurai pasirodo. Tad, žmogus, duonos pristigęs, jau pradėdavo vartoti pavasario gamtos maistą.

 

Pagarba pirmajai žalumai

 

Taigi tas nuolatinis žmogaus buvimas su gamta ir išugdė supratimą, jog jis labai priklauso nuo gamtos. Tai, pasak etnologės, liudija ir toks, pavyzdžiui, dėmesingumo gamtai ugdymas, kai visą balandžio mėnesį vaikai, paaugliai ir netgi jaunuoliai žaisdavo vadinamąjį „gyvo – žalio“: randa ar žolės daigelį, ar prasprogusį lapelį ir nešiojasi kišenėje kol suvysta. Paskui kitą skina, nes kaimyną, pažįstamą susitiko – sveikinasi ne kitaip, o sako: gyvo – žalio ir rodo tai, ką gyva, žalia nešiojasi. šis – taip pat turi savąjį parodyti. Jei neturi – imamos visokios „baudos“, vadinamieji fantai ir pan. šio žaidimo esmė yra raginimas pastebėti, kur jau prasikalė žaluma, o pastebėtą ir kitam nepamiršti parodyti. Žaluma buvo gerbiama; net žolė turėjo būti graži, nekenkiama jai prispaudžiant nereikalingais padargais; lauke ir akmenis nurinkdavo. O balandžio mėnesį, ypač pirmą dieną, kaimo bernai pakvailiodavo: prikeldavo vežėčių, akėčių ant stogų. Ar tai tik iš dyko buvimo, be jokios priežasties? Pasirodo, ne. Jei per žiemą padargai būdavo sudėti gerai įrengtoje patalpoje, po stogu, užrakinti, niekas pro uždarytas duris nesilauždavo. Bet pasitaikydavo ir paliktų patvoriuose, palaukėse, po sniegu rūdijančių, tad bernai, pereidami per kaimą, elgiasi kaip savotiški tvarkdariai, siekdami atkreipti kaimo bendruomenės dėmesį į netvarką vieno ar kito gyventojo kieme, laukuose ir tuo priminti, jog kiekvienam šeimininkui dera būti tvarkingam.

Prieš Velykas svarbu buvo sutvarkyti visą plačią gyvenamąją aplinką: ir sode nuraišiodavo medžius, apgrėbstydavo, ir bityną nudengdavo, kad tvarkingas būtų. Merginos darželiuose – per Juozapines, jei tik pavasaris ankstyvas, per nauja lysveles sukasdavo. Privalėdavo visą kiemą nušluoti, sutvarkyti, tvoras pataisyti. Sutvarko visą aplinką, apsišvarina namus, tada ir ateina šventė. Nereikėdavo nei pagraudenimų, nei kokių visuomeninių talkų, per kurias žmogus jaučiasi atliekąs kažkokią biurokratų sugalvotą prievolę. Tiesiog ten, kur gyvenama, turi būti tinkama gyvenamoji aplinka. Be to, žmogus suprasdavo ir tai, jog nereikia persistengti. Pavyzdžiui, medžių lapų visiškai neišgrėbstydavo; dažniausiai sugrėbdavo arčiau medžių, arčiau krūmelių, nes lapai juk sutręšta, teikia augalams reikalingų medžiagų. Bet tokie daiktai, kurie negali sutręšti, nebūdavo be tvarkos mėtomi.

 

Baltiškosios tradicijos atgarsiai

 

Verbų sekmadienis, Velykų šventė – nūdienės krikščioniškos šventės – turi glaudžią sąsają su senaisiais lietuvių tikėjimais, baltiškaja tradicija. Juk krikščionybė į Lietuvą atėjo labai vėlai, vėliausiai iš visų Europos šalių, bet atėjo ne konfrontuodama su senąja lietuvių religija, o prie jos prisitaikydama. štai netoli to mūsų gamtos virsmo atskirties taško – pavasario lygiadienio, atsiduria Verbos su Velykomis. Velykos yra netgi priderintos prie pavasario lygiadienio: jos švenčiamos po pavasario lygiadienio  pirmą sekmadienį esant mėnulio pilnačiai. Ir matome, kad, pavyzdžiui, Verbose, yra labai svarbus senasis pavasario simbolis – kadagys. Tai amžinasis žaliavimas, o drauge su juo – gluosniai ir karklai – naujos gyvybės simboliai. štai ten amžinastis ir išmintis, prasiskleidusi nauja gyvybė ir energija, kurią mūsų senoliai laikė tokia galinga, jog net skyrė jai namų apsaugos nuo perkūnijos ir nuo visa pikta vaidmenį. Seniau gamta apskritai buvo žmogaus apsauga. Gamtoje gyvendamas, ją gerai pažindamas, žmogus pastebėjo, jog kadagys turi baktericidinių savybių. Iš to kilo įsitikinimas, kad ir pasmilkyti kadagiu taip pat yra naudinga; tai įvairiai padeda žmogui.

„Verba kaip tik tuo žaliavimu – pirmąja žaluma, teikia postūmį: jei gamta atbudo, atbusk ir tu, žmogau. Dėl to visa Didžioji savaitė nuo Verbų sekmadienio ir prasideda. Per tą savaitę reikia sutvarkyti visą aplinką, bent jau visa, kas tau priklauso: savo žemės plotelį, sodybą. Anksčiau kai gyvavo kaimų bendruomenės – ir kelius žvyru užpildavo, kur būdavo duobėta, tiltus sutaisydavo, kad iki Velykų viskas atrodytų tvarkingai. O kai Velykų metą žmonės, jau susitvarkę, išsirengia į bažnyčią, maloniai pasijunta, eidami per savo švarų kiemą, važiuodami išlygintais keliais, per sutaisytus tiltus. Tai labai padeda atsirasti ypatingai šventinei nuotaikai. Nuo Velykų žmonės jau išeina į atvirą erdvę. Iki Velykų iš esmės tik kokio darbo atlikti kiūtindavo į lauką, o šiaip lindėdavo troboje, nes būdavo šaltas metas. Pavasarį viskas pasikeičia. Todėl per Velykas ir dideli, ir maži išlenda iš trobų, sūpuokles visur kabina, supasi. Be to, žmonės turi vaikščioti vieni pas kitus. Vaikai krikšto tėvelius privalo lankyti. Eidami arba margutį nešdavosi dovanų, arba žalumynų, išsprogusią šakelę... Na, o Velykų stalą puošiantis margutis, yra senosios, iki žemdirbių laikų susidariusios bendruomenės simbolis. Bet kai kur, sakysim, ar margučius, ar velykinį avinėlį į pradaigintas avižas įdeda – tai jau naujesnės, žemdirbiškos tradicijos apraiška.

Po Velykų prasideda sėja, visi žemės darbai, ir tą patį margutį, ariant pirmą vagą, užaria gale dirvos, kad žemė būtų tokia turtinga, pilna, kaip tas kiaušinis, iš kurio pagal mitologiją net pasaulis prasidėjo. Išgena gyvulius per Jurgines – po tvartu margutį užkasa. Gyvuliai, peržengę per margutį, visada bus priganyti, bus sveiki ir riebūs. Kai anksčiau daužaudavo margutį prie Velykų stalo, žiūrėdavo kuris margutis tvirčiausias, ir to nesuvalgydavo. Arba tvirčiausią, arba gražiausią, bet būtinai išrinkdavo vieną margutį, kurį laikydavo namuose visus metus, iki kitų Velykų. Dabartiniai margučiai – tikras gražumas; neretai – tiesiog tautodailės kūriniai. Anksčiau būdavo paprasčiau daroma, tiesiog suteikdavo spalvą svogūnų lukštais ar kitomis gamtinėmis priemonėmis; marginimas vašku, dažais – tai ne tokie jau seni dalykai. Bet dar ir mūsų dienomis prisimenamos tos didelės sąsajos su senoviniais papročiais. Yra, pavyzdžiui, tokių tikėjimų atgarsių, kai sakoma: atsimink, su kuo pirmu Velykų rytą sudaužei margutį, tada nuėjęs į mišką grybauti, uogauti ar dar ko nors, niekada gyvatės nesusitiksi. Kituose kraštuose sakoma: jei pasiklysi, pasistenk prisiminti, su kuo sudaužei margutį – ir rasi kelią...  

Atvelykis – vaikų Velykėlės, kai vaikai pakartoja tai, ką suaugusieji per Velykas darė. Pavasario metą apskritai labai didelis dėmesys vaikams būdavo skiriamas. Juk pavasaris – gamtos ir žemės, beje, kaip ir žmonijos – vaikystė. Nuo Velykų iki Velykėlių krikštatėviai savo vaikams arba atsiųsdavo, arba vaikai ateidavo pasiimti jiems skirtų margučių bei kiškio pyrago. Tad pagalvojau, jog yra štai tokia seka: per Velykas ir per Atvelykį mes džiaugiamės margintais kiaušiniais. Per Jurgines – taip pat margučių dar turime, bet vaikinai jau ir arkliaganių kiaušinienę kepa. Taigi, dviguba šventė. Na, o per Sekmines jau visur kiaušinienės gausa – visa gyvybės galia vieša, sukupėjusi, išsilaisvinusi. Iš to matome, jog vyksta tam tikra pavasario, gero šiltojo meto įsigalėjimo tąsa, o jo švenčių jungiamoji simbolinė grandis vis tiek dar yra kiaušinis“, - pasakojo Gražina Kadžytė.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"