Paieška Kur Žąsūgala rymo

Gyvename Varnių regioninio parko teritorijoje. Mūsų mokyklos mokiniai noriai lanko gamtininkų būrelio užsiėmimus, dalyvauja renginiuose. Rašo nuoširdžius rašinukus apie tai, ką mato, jaučia, patiria. Rašinėlių vietovardžių pavadinimai neišgalvoti, tikri. Gal kuris nors mūsų šeštokų darbelis ir Jums patiks.

Augenija  DUNGVECKIENĖ

Telšių rajono Kuršų pagrindinės mokyklos mokytoja

 

Metų laikrodis

Vytautas VIRKIETIS, šeštokas

 

...Sučirškia pavasario žadintuvas. Gamta atsibunda iš saldaus žiemos miego, iš šalto guolio. Paukšteliai nedrąsiai derina stygas, rimtiems koncertams ruošiasi. Net natų nereikia. Skruzdėlytėms prasideda pats darbo įkarštis: tvarko savo daugiabutį, vėdina. Juk piktas šiaurės vėjas per žiemą iškedeno suneštus šapelius, prišiukšlino kiemą.

Bunda, atgyja gėlės ir medžiai, atsidaro pumpurų durelės, žiedai ir lapeliai užmiegotas akeles trina, mėgina saulutei šypsotis, lietučiu praustis. Gamtoje visi sutvėrimai žino savo laiką. Matyt, laikrodžius turi.

...Apie vasarą man pirmoji praneša prie kūdros kvarksinti žalioji varlė. Nori ar nenori, privalai klausytis jos dainos. Solistė atsirado. Vasara, pasimirkiusi savo teptuką į žalius dažus, kasdien brūkšteli per medžius, pievas. Kasdien žaluma vis tirštesnė. Stoviu savo kieme, o akys krypsta į Makšnakalnio kalvą, į ugnies išdegintą plotą ir giliai atsidūstu: ilgai toje vietoje nebus vyturėlio lizdo, nešokinės varlytės, neropos maži vabaliukai,

...Mano gimtasis kaimas vadinasi Kalniškiai. Labai kalvota vieta. Kalniukai, pakalnės, iš žemės trykštantys šaltinėliai. Mane labai žavi gamtos kasdienybė ir šventės. Jei galvojate, kad gamta neturi švenčių, klystate. Sodų, pievų žydėjimas, jauniklių savarankiško gyvenimo pradžia, žemuogių pievelė… Argi tai ne šventė? Saulutė, aukštai pasilipėjusi, karštus spindulius meste meta į žemę. Oras nuo karščio tiesiog mirga.

...Gamtos laikrodžio rodyklė slenka į rudens pusę. Mums baigiasi atostogos, laukia mokykla. Vėsta, dienos pastebimai trumpėja, naktys vis šaltesnės. Gyvuliukai prašosi į tvartus. Saulė už storų ir tamsių debesų vis dažniau ir ilgiau užtrunka, o dažnai ir visai nepasirodo. Gamtoje vis tuščiau, vis tyliau. Tuščias gandro lizdas galynėjasi su rudens vėjais, šaltas ir liūdnas kregždžių gūžtelis, varnėnų inkilai. Vis sunkesnis kamanių skrydis, vis mažiau judėjimo gamtoj.

...Baltas žiemos laikrodis. Baltos valandos. Lapurvio miškelis dar nemiega. Straksi kiškučiai, kranksi varnos. Retsykiais į svečius užsuka gražuolis stirninas. Žemė ruošiasi ilsėtis. Kasdien vis giliau panyra į baltą miško pasaką.

 

 

Mano tvenkinys

Gintarė VARGALYTĖ, šeštokė

 

Prieš keletą metų mano tėtis iškasė didžiulį ir gilų tvenkinį. Dabar jo šeimininke vadinuosi aš, nes visąlaik gerai sutariu su tėčiu ir labai myliu gamtą. Mes abu rūpinomės, kad tvenkinyje apsigyventų karpiai, lynai, karosai. Vasarą tvenkinys atrodo pasakiškai: tarsi kokiame „vandeniniame mieste” juda, spurda, nardo mažos ir didelės žuvys, aplinkui žaliuoja pievelė, krūmų ir medelių šakose čirpsi paukštukai. Viename tvenkinio krante įsikūrė baltieji ir rausvieji dobiliukai, pavasariais mums savo puokšteles dovanoja mėlynžiedės žibutės, vasarą pasveikina baltaskruostės ramunės. Kitą tvenkinio krantą „globoja” toks gražus kalniukas. Mes su tėčiu ant jo pasodinom lapuočių medelių ir eglučių, kad žiemą vasarą kalnelis būtų pasipuošęs. Kiekvieną pavasarį į mūsų tvenkinį atskrenda pulkelis ančių. Tada iškart tvenkinys pagyvėja. Tėtis man yra pažadėjęs gimtadienio proga prie tvenkinio sukalti mažą medinį namelį. Aš tos dovanos labai laukiu. Tėvelis tikrai savo pažadą ištesės.

Kai ateina žiema, tvenkinys pasidengia šaltu ledo stogu. Apšerkšniję medžiai man atrodo lyg panirę į baltą ir gilią ramybės pasaką. Aš su kitais vaikais mėgstu čiuožinėti ir grožėtis trapiu pačios baltosios šeimininkės žiemos nutapytu paveikslu.

Aš labai myliu gyvūnėlius, jie man patinka. Žiemą juos globoju: morkų ir burokų nešu zuikeliams, grūdeliais vaišinu paukštukus. Mano globotiniai apsilanko ir prie tvenkinio, ir mano kieme. Atrodo, kad tai, kas yra mano, priklauso ir jiems.

Prieš Kalėdas aš visada  puošiu eglutę, kuri auga netoli tvenkinio. Tik jos šakeles padabinu ne žaislais, bet obuoliais ir daržovėmis. Eina koks žmogus pro šalį ir stabteli. Gal eglute pasigrožėti, o gal mane keistuole pavadina. Bet man nesvarbu.

Kai tik nubėgu prie tvenkinio, užlipu ant lieptelio, visada pagalvoju apie savo tėtį. šiuo metu jis gyvena ir dirba Airijoje. Mamytė ir mano mažasis broliukas taip pat tenai. Man jų visų labai labai trūksta, bet aš nenusimenu: lankau mokyklą, turiu draugų, - lyg ir neturiu kada liūdėti...

 

Kur Žąsūgala rymo

Brigita VARANAVIČIŪTĖ, šeštokė

 

Mano tėviškės puošmena – Žąsūgalos kalnas. Jis minimas ir M. Valančiaus apysakoje „Palangos Juzė” (tiesa, Žąsino vardu), ir mūsų mokyklos himne. „Į Žąsūgalos kalną” – tokie žodžiai išrašyti ant medinių stulpų, šalia stovi ir medinis žmogiukas, mediniu veideliu. Kiekvienas einantis ar važiuojantis pro šalį yra kviečiamas užkopti į kalną.

Pasakojama, kad seniau ant Žąsūgalos kalno buvo rengiamos įvairios šventės: Joninės, įvairių darbų pabaigtuvės. Buvo kūrenami laužai, vykdavo koncertai.

Dabar kalnas gyvena ramybės laikus. Užsiaugino daug medžių, krūmų. šventiniai renginiai vyksta kitose vietose.

šiuo metu Žąsūgala gražiau atrodo iš tolo. Ypač gražus kalnas pavasarį ir rudenį. Kadangi iš visų pusių supa miškai, saugo nuo vėjų, pavasariais čia aukščiausiai ant blindžių šakų šokinėja „kačiukai”, žydi lazdynai. Nieko negali būti gražiau už mėlynus žibučių ežerėlius, išsibarščiusius tarp medžių kamienų, pasislėpusius tarp krūmų. Tyvuliuoja tie ežerėliai, šypsosi broliukams, tik šie danguje gyvena ir vadinami debesėliais. Žydi, kvepia, mėlynuoja visa kalno papėdė. Galime sakyti, kad Žąsūgala mums prišaukia pavasarį. Čirva virva vieversiukai, medžiai velkasi žalius apsiaustus.

Įspūdingai kalnas atrodo ankstyvą rudenį, kai saulė ir vėjas numargina klevų lapus. Iš tolo žiūrėdamas gali suklysti: dega, liepsnoja Žąsūgala, palydi išskrendančius paukščius. Rudens vakarais mums atrodo, kad saulė leidžiasi čia pat, už Žąsūgalos kalno. Jeigu žiūri į tą pusę, matai nepakartojamą vaizdą: atrodo, saulutė jau nori užmigti, bet aukštai medžiai ją tarsi ant rankų vis dar laiko. Nori, kad diena dar ilgiau pabūtų. Gražiai kalnas atrodo ir žvaigždėtą naktį, per mėnulio pilnatį.

Kiek žiūrėtum, neatsižiūrėsi. Žąsūgala viena, bet kasdien vis kitokia.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"