Paieška Neįkainojami Vilniaus priemiesčio kraštovaizdžio lobiai

Neįkainojami Vilniaus priemiesčio kraštovaizdžio lobiai

Dr. Zigmas URBONAS, prof. Algimantas ČESNULEVIČIUS, dr. Romas PAKALNIS

 

Ne kartą žavėjęsi ir aptarinėję Vilniaus miesto sodininkų bendrijos “Rasa” ir gretimų bendrijų puoselėjamo, kaip gyvatėlė vingiuojančio ir upėtakiais gyvo Kairėnės upelio baseino kraštovaizdį ir visos aplinkos įvairovę, o vėliau atlikę mokslinius tyrimus (Botanikos institutas ir VU Geografijos ir kraštotvarkos katedra), įsitikinome, kad tai išties vertinga ir itin tausotina Vilniaus miesto gamtinė teritorija. Ji apima labai vaizdingą ir unikalią Vilniaus miesto šiaurrytinę dalį, kur mėlynąsias Antavilių rinos ežerėlių akis supa pušynai, o jų ošimą pagyvina Kairėnės, Veržuvos ir Antavilės upelių čiurlenimas.

Kairėnės upė – kairysis Neries upės intakas. Didesnė upelio tėkmės dalis prateka smėlėtais pušynais. Upės ilgis 5,3 km., tirtoji atkarpa apima 2,6 km, o baseino plotas 14,53 km². Kairysis Kairėnės intakas Dvarčia yra panašaus ilgio bei turi panašaus ploto baseiną.

Į žmogaus veiklos sukeltus procesus itin jautriai reagavo paviršiaus vandenys. Masinė melioracija pakeitė ne tik upių ir upelių baseinų nuotėkio sąlygas, tačiau transformavo ir visą hidrografinį tinklą. Pastarojo transformacija iš esmės paveikė vaginius hidromorfologinius procesus.

šiaurės rytinė Vilniaus dalis, kurioje yra Kairėnės baseinas įeina į miesto “žaliųjų plaučių” zoną. Tačiau ir čia vyksta gana intensyvūs urbanizacijos procesai. Jie prasidėjo buvusių agrarinių teritorijų transformavimu į kolektyvinius sodus, o XX amžiaus devintajame dešimtmetyje Kairėnės baseine pradėta ir intensyvi urbanizacija. Visa tai paveikė baseino kraštovaizdį ir padarė didelę įtaką Kairėnės būklei. Labai svarbu ir tai, kad fliuvioglacialiniuose dariniuose susiformavusios upės turi gana specifinį nuotėkio režimą. Čia nemažą nuotėkio dalį sudaro požeminis nuotėkis, kurį šeštajame dešimtmetyje iš esmės pakeitė melioracija. Taigi antropogenizacijos procesai paveikė vieną jautriausių kraštovaizdžio grandžių – hidrosistemą. 2004 ir 2006 metais atlikti Botanikos instituto tyrimai parodė, kad Kairėnės upės baseine tarpsta ir retos augalų rūšys, kad sodų bendrijose esama ir geros patirties tvarkant vandens apsaugos juostas bei zonas.

Labai svarbiu impulsu detalesniems Kairėnės upelio ir jo baseino tyrimams tapo 2004 metais 8 sodų bendrijų  pasirašytas susitarimas “Dėl Vilniaus miesto Kairėnės upelio baseino kraštovaizdžio ir gamtinės aplinkos tausojimo bei turtinimo viešosios tarybos steigimo”. Jis leido įtraukti į Kairėnės baseino apsaugą ir sutvarkymą ne tik atsakingąsias miesto institucijas, bet suinteresuotus žemės naudotojus – sodų bendrijas.

Mokslo institucijų atlikti tyrimai parodė vieną svarbiausių Kairėnės upės ir jos baseino bruožų – unikalumą. Kairėnės upės baseinas yra labai vienalytės kilmės. Didžioji jos baseino dalis yra fliuvioglacialinės kilmės reljefe ir tik pats žemupys – fliuvialiniame. Kita vertus Kairėnės upės vaga turi žymų nuolydį – 0,006 ‰. Upės nuolydis yra labai svarbus jos rodiklis, nuo kurio priklauso daugelis upių ypatybių. Upė kiekvienoje konkrečioje savo atkarpoje stengiasi pritaikyti nuolydį prie pratekančio vandens kiekio, prie pernešamų nešmenų kiekio ir dugno šiurkštumo. Kintant laiko bėgyje upės vandeningumui, pratekančių vaga nešmenų kiekiui bei upės dugno šiurkštumui, keičiasi ir upės nuolydžiai. Vandentėkmės pirminį nuolydį lemia baseino reljefas, tačiau upei vystantis pirminis nuolydis transformuojasi. šis transformavimasis yra išraiška savaiminio reguliavimosi procesų, kuris stebimas ir Kairėnės upėje. Be to, metiniam nuotėkio išlyginimui didelės įtakos turi ežerai. Kairėnės upės baseine yra vienas neturintis paviršinio nuotėkio Kairėnų ežeras bei pelkėjantis Dvarčionių ežerėlis.  

Kairėnės baseino unikalumą lemia smėlio nuogulų paplitimas. upės baseine. Krituliams laidūs stori smėlio klodai, labai padidina upės baseino vandens akumuliacinės galimybės. Todėl Kairėnės baseine sugeriama daug sniego tirpsmo vandens, kuris požemio keliu vėliau patenka į upės vagą. Didžioji Kairėnės baseino dalis apaugusi miškais (daugiau nei 50 %), kuriuose sniegas pradeda tirpti vėliau, todėl pavasario potvynis vėliau prasideda ir ilgiau trunka. Be to, miškų dirvožemių infiltracinės savybės yra didelės, ir dalis paviršinio nuotėkio virsta požeminiu. Tai skatina nuotėkio išsilyginimą ir pakankamai didelį sausojo periodo nuotėkį.

Dideli Lietuvos upių vaginių procesų pasikeitimai per paskutinius dešimtmečius siejami su daugelio mūsų krašto gamtinių komponentų pertvarkymu. Reguliuojant upių nuotėkį, melioruojant jų baseinus ir didinant ariamų laukų plotus, išariant salpas ir intensyvinant žemės ūkio gamybą, upių slėniuose iš esmės buvo pakeistos skystojo ir kietojo transporto iš baseinų sąlygos. Tai turėjo didelės įtakos vaginiams procesams. Kaupiantis nešmenims ir plečiantis stambioms akumuliacinėms formoms, upės seklėjo, mažėjo jų vagų pralaidumas. Upės buvo priverstos platinti savo vagas – ardyti pirmiausiai tuos krantus, kur buvo sunaikinta pakrančių augalija arba pažeista žolinių augalų šaknyno sudaryta velėninė danga. Tuo metu pradėjo keistis daugumos upių sraumens padėtis. Didesnių ir mažesnių upių krantuose atsirado daug erozijos židinių, pailgėjo eroduojamų krantų ruožai. Upių gabenami nešmenys pasipildydavo dar ir vietiniais krantų ardymo produktais.

Postmelioracinis laikotarpis lėmė, kad pasikeitė Kairėnės upės dugno nešmenys. Ties Vilniaus-Nemenčinės keliu upės vagos dugnas padengtas smėliu, ties Baniškių gyvenviete dugnu velkamas smėlis ir šiek tiek žvirgždo (1,0-10 mm), o aukštupyje ties Č. Kudabos gatve klostomas smėlis ir dumblas. Be to, 2006 metais ties Vilniaus–Nemenčinės keliu užfiksuoti Kairėnės krantų ardymo židiniai, o jos žemupyje – lėtas dugno įgilinimas.

Dėl žmogaus ūkinės veiklos nuo XX amžiaus vidurio įvyko ženklūs žemėnaudų struktūros, o kartu ir viso kraštovaizdžio pokyčiai. Kurį laiką daugėjo miškų (1987 metais - 60 %), kurių plotas XXI amžiuje sumažėjo (2001 metais - 52 %). Labai sumažėjo ariamos žemės plotai (2001 metais - 2 %), pelkių, tačiau padaugėjo kelių ir ypač urbanizuotų teritorijų (1965 metais - 15 %, o 2001 metais – 37 %). 

Gamtinių procesų suformuotą paviršių miesto gyventojai pradėjo performuoti jau viduramžiais, tačiau intensyviausios paviršiaus transformacijos prasidėjo XX amžiaus septintame dešimtmetyje ir tęsiasi iki šiol. Paviršiaus stabilumas – vienas svarbiausių viso kraštovaizdžio stabilumą lemiančių komponentų. Antropogeninė veikla paviršiaus performavimą veikia dviem būdais. Pirmasis – mechaninis natūralių reljefo formų naikinimas ir antropogeninių kūrimas, antrasis – gamtinių paviršių performuojančių procesų suaktyvinimas. Dažniausiai šie paviršių performuojantys būdai veikia kartu: net ir po statybų ar komunikacijų tiesimo “sutvarkius” paviršių išlieka labai didelė galimybė jo tolimesnei transformacijai. Radikalūs pertvarkymai lemia esminius ne tik paviršiaus, bet ir jį sudarančių nuogulų pokyčius.

Kairėnės baseino reljefo pokyčių vertinimui panaudoti tiesioginių matavimų ir kartometrinių tyrimų duomenys parodė, kad urbanizuojamų teritorijų erozijos intensyvumą lemia kelios faktorių grupės. Dalis jų (nuogulų medžiaginė sudėtis ir paviršius) yra inertiški ir mažai kaitūs. Jų natūrali kaita susijusi su ilgamečiais (100–10 000 metų) ciklais. Kitos faktorių grupės (klimato, augalijos ir žmogaus ūkinės veiklos) yra daug dinamiškesnės.  Įvertinus ne tik antropogeninius, bet ir biotinius erozijos faktorius, atlikta kompleksinė baseino teritorijos tipizacija paviršiaus apsaugotumo požiūriu. Išskirtos 4 reljefo apsaugotumo laipsnio kategorijos, grindžiamos teritorijos natūralumo ir antropogeninio performavimo santykiu.

Gerai apsaugotos teritorijos – tai miškai ir parkai. Ištisinė daugiaardė augalijos danga labai efektyviai slopina erozijos procesus, ypač paviršinę nuoplovą. Paviršiaus antropogenizacijos laipsnis čia neviršija 10 %. Apsaugotose teritorijose (pievos ir žaliosios vejos) paviršiaus antropogenizacijos laipsnis siekia 20 %, mažai apsaugotose teritorijose – 40 %, o neapsaugotose – net iki 90 %.

Vadovaujantis reljefo apsaugotumo laipsnio kategorijomis atliktas ir prognostinis dinaminis paviršiaus tipizavimas. Išskirti 4 dinaminiai reljefo tipai: rezervacinis, regeneracinis, urbodinaminis ir geodinaminis.

Rezervacinis tipas apima miškų masyvus, vandens telkinius ir vandensaugos zonas. Tai teritorijos, kuriose visiškai nevykdoma urbanistinė veikla. Erozinių ir defliacinių procesų intensyvumas jose neviršija 0,1 mm per metus. Galimi tik sedimentacijos procesai vandens telkiniuose ir šlapynėse (iki 10 mm per metus).

Regeneracinis tipas apima plokščiose ir banguotose lygumose intensyviai urbanizuojamus plotus, turinčius nedidelį erozinį reljefo potencialą – iki 1 mm/met. Reljefo performavimas apsiriboja statybos aikštelės išlyginimu, pamatų duobės suformavimu ir baigiamas statybvietės aplinkos sutvarkymu.

Urbodinaminis tipas apima raižytame paviršiuje urbanizuojamus plotus, turinčius didelį erozinį reljefo potencialą – 1–3 mm/met. Be to, tokiose teritorijose sukuriamos prielaidos vykti plokštuminei ir srūvinei erozijai, intensyviai performuojančioms paviršių.

Geodinaminis tipas apima neurbanizuotinas teritorijas, kuriose natūralūs erozijos procesai siekia virš 3 mm/met.

Gamtinių ir antropogeninių faktorių kompleksas lėmė, kad Kairėnės baseine vyrauja urbodinaminis reljefo tipas, reikalaujantis atitinkamų reljefo apsaugos priemonių. 

Atsižvelgiant į Vilniaus universiteto ir Botanikos instituto atliktų geografinių ir botaninių tyrimų rezultatus, pritariant Kairėnės baseine veikiančių sodo bendrijų narių iniciatyvai ir siekiant išsaugoti unikalias gamtines kraštovaizdžio ypatybes bei savitų teritorijos naudojimo ir taikytinų ekologinio atkūrimo būdų įvairovę, siūlome Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu įsteigti Kairėnės kraštovaizdžio draustinį. Kairėnės baseinas unikalus keliais požiūriais: geomorfologiniu (plati įvairiakilmių reljefo formų įvairovė), hidrologiniu (savitas nuotėkio režimas), biologiniu (paplitusios retos ir saugomos augalų rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, o urbanizuotose vietovėse gausu dekoratyvinių augalų). Tačiau svarbiausias dalykas – Kairėnės baseino unikalumas, sukuriantis kompleksinę (estetinę ir pažintinę) kraštovaizdžio įvairovę. Manytume, kad ir steigiama saugoma teritorija turėtų apimti visą unikalių saugotinų komponentų ir elementų kompleksą. Toks draustinis ne tik padėtų apsaugoti pažintines ir estetines vertybes, leistų plėtoti tik saikingą urbanizaciją, imtis ekologinio atkūrimo darbų pažeistose vietovėse, bet ir, be abejo, taptų svarbiu impulsu, skatinančiu gamtos turtų saugojimą bei darnaus vystymosi idėjų įgyvendinimą ir kituose Lietuvos regionuose.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"