Paieška Pravažiuojantiems pro Kauno marias

Sustok akimirkai žavingai...

Pravažiuojantiems pro Kauno marias

Povilas VITKAUSKAS, Reda KAIRIENĖ

Kauno marių regioninio parko vyr. specialistai

 

Kasdien Vilniaus–Klaipėdos automagistrale pralekia tūkstančiai automobilių. Retas kas iš pravažiuojančiųjų gal yra girdėjęs apie Rumšiškių girią, upeliais bei griovomis išraižytas Kauno marių pakrantes. Nors keleivis, pasiryžęs įveikti 300 kilometrų kelią, ne kartą pralėks pro nedidelius miškelius, bet šimtametė giria išdygs tik prie Rumšiškių.

Keliaujantiems į Vilnių, pažintis su Rumšiškių apylinkėmis, o taip pat ir su Kauno marių regioniniu parku prasideda tuoj už Kauno miesto ribos, kai išnyra tiltas, su atsiveriančiu vaizdu į marias. šis, nutiestas per mažytį Krunos upelį, tiltas ir yra pats aukščiausias arkinis tiltas Lietuvoje. O taip pat galbūt vienintelis tiltas, pastatytas upės žiotyse. Prie tilto iš abiejų pusių yra įrengtos atokvėpio aikštelės. Todėl belieka patogiai pasistatyti automobilį ir pramintais siaurais takeliais pasileisti žemyn. Po tilto 18 m arka laisvai tilptų penkiaaukštis namas. Atsidūrus po šiuo statiniu ir nuo jo atsitraukus nedideliu atstumu, pasimato visa tilto didybė. Arka, tarsi dangaus skliautas, apgaubia gražiąsias marių pakrantes su tolumoje žėruojančiais Pažaislio bokštais. Bet didžiausia šio tilto vertybė - statybininkų ir architektų sukurta erdvė po tiltu liko maksimaliai atvira, nesuardyta tilto konstrukcijomis. Deja, tai tik vienintelis tiltas šiame kelyje, nutiestas per Kauno marių intakus.

„Bajorkiemį“ surastų visi. Tik gal ne visi žino, kad užeiga svariai prisideda prie kulinarinio paveldo išsaugojimo. Už „Bajorkiemio“ privažiuotume Jakštonių kaimo laukus. Kairėje palaukės pusėje, prie senos sodybos išvystume šimtus metų atlaikiusį, apdegusį, bet gyvybingą, plačiai išsišakojusį ąžuolą. Dėl įspūdingos apimties kamieno šis medis skelbtinas gamtos paminklu

Per Karčiupio, Jakūbinės ravo Pravienos upelius, suardžius jų natūralias vagas, gamtinį kraštovaizdį, supilti pylimai, suleistos ne didesnės kaip metro skersmens pralaidos. Dar viena blogybė, neišvengiamai atsirandanti kartu su tokiomis upių pertvaromis -  žvėrių migracijos takų, kertančių magistralinius kelius, panaikinimas. Rumšiškių mišką automagistralė padalijo į dvi dalis. Norint išvengti mašinų susidūrimo su žvėrimis, iš abiejų pusių kelias apjuostas tvora. Jeigu po tiltais brisdami natūralia upės vaga ar jai užšalus, eidami per ledą žvėrys laisvai juda visoje teritorijoje, tai pro pralaidas laisvai juda tik varlės ir žiurkės... Kelininkai, norėdami išspręsti šią problemą, Karčiupio upelio šlaite įrengė žvėrių taką. Tačiau takas įrengtas labai netinkamoje vietoje, upelio stataus šlaito viršuje. Žvėrys, mėgstantys vaikščioti ir maitintis upelio slėnyje, nelinkę laipioti stačiais šlaitais, išraižytais betoniniais vandens latakais. Ypač tinkama vieta tokių pralaidų įrengimui būtų netoliese esantys negilūs, lėkščiašlaičiai Jakūbinės ravo slėniai, kurių visu paviršiumi tęsiasi žvėrių lankomi plotai. Pralaidos ir tvoros sudaro kliūtis “laukiniams” turistams, įpratusiems eiti kur akys veda. Gamtininkai ir mokslininkai taip pat turi pasirinkti maršrutus, leidžiančius išvengti dirbtinių kliūčių.

... Nuo kurios pusės bevažiuotum automagistrale, visada prie Grabučiškių pasitiks kelio nuoroda į Kauno marias. Tai bene vienintelė, seniai kelininkų prie Kauno marių įrengta poilsio aikštelė, į kurią nutiestas tunelis po magistrale. Poilsiavietės aikštelės asfaltuotos, joje jaukiai gali pasijusti ir neįgalieji. Nors čia didesnės rekreacinės įrangos nėra, bet aikštelės erdvėse, prie pat vandens keliautojas gali patogiai atsipūsti. ši vieta patogi ir tikram gamtos gerbėjui, - trumpam palikus automobilį aikštelėje, galime pasukti pamariais Kauno pusėn. Už 1 km pasieksime pačią vertingiausią botaniniu požiūriu Kauno marių pakrantę. Tačiau norintys pailsėti, bet nemėgstantys žmonių kaimynystės, gali pasiieškoti ramesnę vietelę, nuo poilsiavietės asfaltuotu keliuku pasukę į kairę. Už gero kilometro - kukli poilsiavietė su miško baldais, maža pavėsinė. šios zonos ateitį reikia sieti su netoliese buvusia pionierių stovykla, kuri šiuo metu ruošiama naujam gyvenimui. Jau greitai turėtų prisikelti užmiršti namukai, salės, sporto aikštelės. Keliaujant po šias vietas, reikia atsiminti, kad patekote į Gastilionių botaninį–zoologinį draustinį, būtina pasidairyti į išlakių pušų viršūnes, į šimtamečius ąžuolus.

Atidesnis keleivis netoli Rumšiškių pastebi pro pušų kamienus mėlynuojantį vandenį. Tai praslinkusio ledyno išskobtame įdubime atsivėręs Paežerojaus ežeras. Prie šio ežero įrengta ir poilsiavietė su pavėsine, sūpuoklėmis ir kitais būtinais įrenginiais. Ypač patraukliai įrengtas tiltelis per priepelkį į ežerą. Nuo jo apžvelgsime visas ežero pakrantes, o numalšindami vasaros karštį, nersime į vandenį. Nuo durpėto kranto į ežerą bristi nepatogu, nes rizikuojame patekti į dumblą. Nors ežeras matomas nuo magistralės, bet į poilsiavietę patekti galima tik pasukus į Rumšiškių kelią ir važiuojant atgal miško kryptimi. Tuo pačiu keliuku patogu pasiekti storiausią Lietuvoje Rumšiškių miško pušį, o taip pat naujus rekreacinius objektus - Gastilionių atodangą ir Gastilionių ąžuolą. Grįžtant beliks užsukti į Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejų - kultūrinė programa bus įvykdyta!

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"