Paieška Gamta ir baltiškoji tradicija

Gamta ir baltiškoji tradicija

Vytautas LEšČINSKAS

 

Kaip sako Vilniaus baltų tikėjimo bendruomenės vadovas, krivis etnologas Jonas Trinkūnas, lietuviams labai pasisekė, kad jų protėviai pasirinko šią geografinę vietą, kurioje reiškiasi visi metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Ir nors dabar gamtoje prasidėjusi lyg kokia suirutė, bet vis tiek metų laikų kaita Lietuvoje yra kupina jaudinančio, paslaptingo žavesio.

 

Skamba kaip sutartinė

 

„Man atrodo, jog praeityje tokia gamtos, klimato įvairovė lietuviams darė gerą poveikį, nes ir pasaulėžiūrą, pasaulio supratimą padėjo glaudžiai sieti su gamta. Juk, pavyzdžiui, nepaprastai malonu išvysti, kaip, visa, kas žiemą atrodė numirę, sušalę, pavasarį prisikelia. Ir toliau tie stebuklai nesibaigia, o plėtojasi: gamta sužaliuoja, suklesti. Tas klestėjimas viršūnę pasiekia birželio pabaigoje. O mūsų kalendorinės šventės kaip tik tuos visus natūralius pokyčius primena ir įprasmina. Matyt, gamta visais laikais labai palankiai veikė mūsų senąją baltiškąją kultūrą, civilizaciją. Manau, jog iš tikrųjų pačios svarbiausios idėjos apie pasaulį, žmogaus vietą jame, turėjo kilti kaip tik čia, šiame krašte prie Baltijos. Nemanau, jog svarbiausios idėjos atsirado kur nors dykumoje ar ten, kur visą laiką – sniegas ir ledas. Čia, kur yra visa gamtos įvairovė, tos idėjos natūraliai turėjo susiformuoti. Juk gamtos numirimas, atgimimas, prisikėlimas žmogui tarsi primena jo paties gyvenimą, nes jis visa tai – jaunystę, brendimą, senatvę, mirtį – mato vykstant gamtoje. Todėl su gamta tarsi susitapatina, taigi tiesiog geriau supranta ir pasaulį, ir save. Kiek domiuosi, gilinuosi į senąją baltiškąją tradiciją, baltų kultūrą, vis labiau įsitikinu, jog visko savo gyvenime mūsų protėviai mokėsi iš Didžiosios mokytojos – gamtos... Žvilgtelėkime atidžiau į lietuvių etninę kultūrą, papročius: ji neatsiejama nuo gamtos. Esu labai atsidėjęs muzikinei tradicijai, folklorui, sutartinėms – senajai dainuojamajai tradicijai, tad, atrodo, pernai, kai buvau kaime, savoje sodyboje, išgirdau lyg skambant sutartinę. Išėjęs į lauką supratau, jog tai gervės. Mat netoli sodybos yra pelkių, kuriose anksti rytą gervės keliais balsais klykauja: vienas balsas pasigirsta, antras balsas atsiliepia – vienas aukščiau, kitas – žemiau. Na, manau, štai tau ir pavyzdys, paskatinęs mūsų protėvius sutartinių meno iš paukščių mokytis.“

Kita vertus, kaip mano Jonas Trinkūnas, sutartinėms, kurias dainuojant šokama, atsirasti padėjo ir bitės, turinčios savo ženklų sistemą, naudojamą gentainėms pranešti apie aptiktus medingus augalus. Sukasi bitė, ar du ratelius, ar tris išraito – tam tikrais judesiais informaciją perteikia. Bitės kaip tik parodo, jog ir sutartinės turėjo tam tikrą prasmę tada, kai jos senų senovėje, galbūt prieš šimtus tūkstančių metų, formavosi. Iš bičių netgi etikos, dorovės galima pasimokyti: jos padeda susivokti, kaip gamtoje turi elgtis. Jei žmogus ateina prie bičių švariai apsivilkęs, jei mintys yra tyros, jei yra nepiktas, tuo labiau, jei blaivas – bitės su juo maloniai elgiasi. O jei, priešingai, nevalyvas ar girtas – gali ir sugelti. Vadinasi, bitės tarsi auklėja žmogų, padeda suprasti, kokiomis taisyklėmis reikia vadovautis gyvenant bendruomenėje.

 

Jaučia tarsi gyvą būtybę

 

Dabar gyvename išplėtotos civilizacijos sąlygomis, mūsų aplinka darosi vis labiau naujoviškų technikos priemonių prikimšta, kompiuterizuota. Tai, Jono Trinkūno nuomone, slepia pavojų. „Žmogus tuo būdu izoliuojamas nuo pasaulio, nuo gamtos.  Pavyzdžiui, dabar žvaigždėtą dangų retai matome; ypač tai pasakytina apie žmones, kurie iš miesto beveik neištrūksta. Vadinasi, jie pasaulį pradeda suprasti tik iš knygų, iš kažkokių simbolių, iš televizijos, iš interneto. Tai nėra gerai: nuolat tenka klausytis visokių skirtingų interpretacijų. Vienas intelektualas aiškina pasaulį vienaip, kitas – kitaip, bet nė vienas nėra teisus. Pasaulį reikia jausti savo kūnu. Tai pats tikriausias pasaulio jautimas. Tai galiu drąsiai teigti, nes nuolat gyvenu Lietuvoje, basas esu vaikščiojęs po piliakalnius, tad ir Lietuvą jaučiu tarsi gyvą būtybę: basom kojom ir visa savo būtimi. O matau, kad užsienyje ilgai gyvenusių žmonių lietuvybė dažniausiai yra knyginė, išgalvota. Kad neprarastum savo tautiškumo, turi kartais grįžti į gimtąjį kraštą ir jame ne visai trumpai pabūti, pagyventi, o ne vien atvykus nueiti į kokį koncertą ar kitą pramogų vietą“, - tikina etnologas.

Koks yra krikščioniškos ir baltiškos, lietuviškos kultūros, tradicijos skirtumas? Pasak Jono Trinkūno, svarbiausia, kad, priešingai, negu baltiškoji, krikščioniškoji religija ir kultūra yra knyginė. Jei nori būti krikščionimi, sieki apie krikščionybę sužinoti, turi skaityti krikščioniškas knygas. Ir visas gyvenimas tada tampa knyginis; visa etika, dorovė taip pat – knyginė. Baltiška, lietuviška kultūra visai kitokia. Pirmiausia – tai buvimas natūraliame lietuviškame pasaulyje, gamtoje. Ypač toks buvimas, kuris išreiškiamas žodžiu, o dar geriau – daina. Tada jau nėra atitrūkimo nuo aplinkos pasaulio. O knyga gali būti tik tam tikras to pasaulio tarpininkas. Ji tarsi užstoja pasaulį.

Liaudies dainos, kurias Jonas Trinkūnas tyrinėja ir jų mokosi, dainuoja jau gal daugiau kaip keturiasdešimt metų, jam yra tarsi kalbėjimas su pačiu pasauliu, su gamta. Etnologui labai įdomios tos dainos, kuriose reiškiama idėja, jog žmogus – tai  šio pasaulio dalis, jo analogas. Yra tūkstančiai dainų, kurių siužetą sudaro dvi dalys: viena dalis prasideda paukšteliais, kurie turi savo lizdelius, savo gyvenimo rūpesčius, o kita jau pasakoja apie bernelį ir mergelę, apie jų bendrą gyvenimą, apie bendrus namelius. Maždaug tokia analogija pastebima labai dažnai. Ir paukšteliai, ir žvėreliai turi savo gyvenimą: ir kenčia, ir džiaugiasi, bet gyvena gamtos pasaulyje. Žmogus – lygiai taip pat. Vadinasi, ta lietuviška tradicija nuolatos primena, jog žmogus yra neatsiejamas nuo gamtos. Pavyzdžiui, daugybė liaudies dainų mūsų pasaulį įprasmina medžio, sakysime, grūšelės įvaizdžiu: štai vidury lauko grūšelė auga, tarsi žmogus, kuris irgi auga, plėtojasi, o laukas – kaip visas pasaulis. Tas mūsų liaudies dainų pažinimas ir kalendorinių švenčių tradicijos žmogui padeda susivokti pasaulyje, primena, kad jis yra irgi pasaulio dalis.

„Mūsų senoji pasaulėžiūra labai turininga, labai prasminga. Manau, mūsų protėviams tos senosios tradicijos visiškai pakako, jie labai neblogai gyveno, bet atėjo kita tradicija, kuri pradėjo aiškinti: jūs nieko nemokate, nieko nežinote, nesuprantate apie pasaulį – ir prasidėjo prievartos laikai“, - mano etnologas.

 

Kaimas – tikrasis pasaulis

 

Taigi, kaip įsitikinęs Jonas Trinkūnas, norint būti tikru lietuviu, reikia gyventi Lietuvoje, o ne svetur. Didelė iliuzija manyti, jog gyvendamas užsienyje liksi lietuvis visą gyvenimą. Bet ir gyvendamas Lietuvoje, jei per daug apsistatysi kompiuteriais, televizoriais, knygomis, gali tikrą lietuviškumą prarasti. Kodėl ta lietuviška tradicija buvo tokia gaji anksčiau? Todėl, kad mūsų seneliai, proseneliai gyveno lietuviškame kaime – tikrame gamtos pasaulyje. Jie daug geriau jautė, suvokė tą natūralų, lietuvišką pasaulį negu mes. Mat tai, kas mus supa, dažniausiai atriboja, izoliuoja nuo pasaulio. Vadinasi, labai svarbu geriau pažinti lietuviškąją, baltiškąją tradiciją. Seneliams nereikėjo jokių pastangų pažinti tą tradiciją, nes jie pagal ją gyveno. Vaikai mokėsi iš tėvų, tėvai – iš senelių. Taip tradicija buvo perteikiama iš kartos į kartą natūraliai.  

„Esu etnologas, tyrinėju tą mūsų tradiciją, ją atrandu, ja žaviuosi: kiek joje išminties, kiek įdomių dalykų, bet suprantu, jog to dauguma lietuvių nežino. Kai ką išgirsta per radiją, televiziją, bet iš tiesų reikėtų žinoti daug daugiau. Tradicinę kultūrą verta  pažinti ne vien todėl, kad tai – lietuvybės pamatas, bet ir todėl, kad, jei gyveni čia, Lietuvoje, turi suvokti, kur esi, o tai pajusti gali padėti tik tradicinė kultūra. Reikia švęsti kalendorines šventes, nes šios šventės yra labai svarbios tautiškumui palaikyti. Kaip tik švęsdamas jas atsiduri akistatoje su pasauliu; pajunti tą pasaulį, pamatai, koks dangus, kokia žemė, kaip medžių pumpurai skleidžiasi ir jau nesi visiškai izoliuotas, atkuri dvasinę pusiausvyrą. Taigi reikia pažinimo, reikia būti gamtoje, bendrauti su gamta. Lietuviai ir dabar dažnai natūraliai stengiasi savo sodybas užmiestyje įsikurti, sodina medelius, taigi būna gamtoje, nes jiems to labai trūksta. štai šiemet šventėme pavasario lygiadienį ant Pūčkorių piliakalnio (Pavilnių regioniniame parke). Ten labai tinkama, nuostabi vieta – puikus piliakalnis. Jau nemaža metų tą dieną renkamės ant Pūčkorių piliakalnio. Ten pasijunti pats esąs tarsi gamtos dalelė... Ir mūsų šeimos sodyba yra kaime; į ją važiuojame kaip į kokią šventyklą. Esame senos tradicijos žmonės, ir mūsų bažnyčia - ta sodyba. Ten matome, kaip medžiai auga, žolynai, kaip gėlės skleidžiasi, kaip paukšteliai parskrenda. Dabar yra pavasario metas – man, pavyzdžiui, iš visų metų laikų gražiausias. Pavasaris – tai didžiausias stebuklas... Taigi buvo senasis lietuvių tikėjimas, dar vadinamas baltų tikėjimu, o mes kartais jį pavadiname Romuvos tikėjimu. Krikščionys sako, jog šis tikėjimas baigėsi prieš kelis šimtus metų. Bet – tikrai ne. Bene jau pusę šimtmečio einu tais takais takeliais, ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, jog senoji tradicija tebėra gyva, nors žmonės gal to nesupranta. O senojo tikėjimo atgaivinimas leidžia mums ir į gamtą  pažvelgti. Todėl prikeliame tradicijas, kurios buvo primirštos ar išnykusios, bet pasakysiu, jog liaudies dainose, kurių yra koks milijonas – reikia jas tik mokėti skaityti, iššifruoti –  galima rasti jų prasmes. Tos prasmės slypi dainose. Tik su žinojimu į jas žvelkime. Mes įsitikinę, jog lietuviška, ta tikroji pasaulėžiūra, kuria vadovavosi mūsų protėviai, yra svarbi ir dabar. Tad ir stengiamės senąjį lietuvišką tikėjimą gaivinti“, – aiškino Jonas Trinkūnas.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"