Paieška Prie smėlį valgančios Baltijos (2) - kaip išsaugoti paplūdimius...

Prie smėlį valgančios Baltijos (2)

Kovo 27-28 dienomis Palangoje tarėsi mūsų šalies bei užsienio specialistai: kaip išsaugoti gražiuosius smėlėtuosius paplūdimius?

Augustas UKTVERIS

 

Praėjusiame numeryje pateikėme šiame pasitarime Lietuvos specialistų, mokslininkų darytų pranešimų apžvalgą. Kaip jau rašėme, kitądien pirmininkauti posėdžiui ėmėsi Aplinkos ministerijos sekretorius Aleksandras Sprogis. Jis pakvietė pasisakyti į renginį Palangoje atvykusius svečius: Andžejų Ciešliaką, Gdynės jūrų biuro vyriausiąjį specialistą; Vadimą Boldyrevą, Kaliningrado universiteto profesorių, krantotyros specialistą; Martiną Griunevudą, Nyderlandų transporto, viešųjų darbų ir vandens valdymo ministerijos Utrechto civilinės inžinerijos skyriaus specialistą; Ernestą šrioderį, Bremeno jūrų uosto tarptautinių projektų specialistą; Knudą Eriką Simonseną, Danijos kompanijos „Rohde Nielsen“, užsiimančios melioracijos, kasybos ir gilinimo darbais (pasitelkus žemkases ir žemsiurbes) jūrų uostų akvatorijose, specialistą.

 

Andžejus Ciešliakas, Gdynės jūrų biuro vyriausiasis specialistas, teigė, jog už krantų apsaugą Lenkijoje atsakinga valstybė. Ji tai vykdo per jūrų biurų, esančių įvairiuose regionuose, tinklą. Konkretų darbą atlieka minėtųjų jūrų biurų kranto apsaugos tarnybos. Jos turi įgaliojimus ir bausti, t.y. skirti už pažeidimus valstybės įstatymų nustatytas baudas. Statybų pobūdžio darbais (smėlio atvežimas, bunų statyba ir pan.) rūpinasi tie, kas imasi paskelbto kontrakto, t.y. – kitos organizacijos. Gdynės kranto apsaugos tarnyba (apie 100 darbuotojų) atsako už 345 km pajūrio, o taip pat ir Vyslos upės žiočių krantus. Tarnyboje esama daug ir darbininkų, kad būtų galima operatyviai reaguoti susidarius kritinei situacijai.

„Mes turime pajūrio juostą (zoną), kurios dalis – techninė juosta. Ji svyruoja nuo 10 m iki 1 km (pagal pajūrio pobūdį). Be techninės juostos yra ir apsauginė juosta (jos plotis svyruoja nuo 100 m iki 2,5 km). Tos juostos svarba išryškėja teritorinio bei erdvinio planavimo sąlygomis, kai projektus reikia derinti ir su atitinkamu jūriniu biuru. Jis turi oficialiai pritarti ar ne, tarkime, statybos darbams, vandens panaudojimui ir pan. Pagal Lenkijoje veikianti Vandenų įstatymą minėtomis zonomis taipogi vadinamos užtvindomos teritorijos, t.y. tos teritorijos, kurioms gresia potvynio pavojus. Tad tokiose teritorijose sutikimus įvairiems darbams taipogi pasirašo atitinkamo jūrų biuro atstovas“, - pasakojo svečias iš Lenkijos.

Jis išsamiai aptarė ir esama strategiją šioje srityje.

Pirmoji ilgalaikė krantų apsaugos strategija Lenkijoje buvo parengta dar 1985 metais. Programa buvo numatyta 20-čiai metų. Tiesa, 1987-ais toji strategija ir programa buvo kiek pakoreguota. Vėliau, vykstant įvairiem procesams, 2001 metais buvo parengta ir patvirtinta Lenkijos Parlamente nauja strategija. Regis, ji tobulinta ir dėl to, jog tinkamas krantų tvarkymas ir valdymas sietinas ne vien tik su priemonėmis, o ir su rizikos valdymu. Naujoji strategija numato veiklas per 25 metus, nors yra bendresnis planas 50-čiai metų, o kai kurios vizijos – ir šimtui metų. Tad siekiama žvelgti toli į priekį. Strategijoje esama trijų galimų scenarijų. Optimistinis numato galimą jūros lygio pakilimą per šimtmetį 30 cm. Labiausiai tikėtinas scenarijus – 60 cm. Pesimistinis – 100 cm. šie scenarijai buvo susiejami su klimato kaitos prognozėmis, koreguojant pagal Baltijos jūros specifiką.

„Manome, jog mūsų labiausiai tikėtinas scenarijus pildosi. Tad reikia imtis priemonių, nieko nedarant prasideda erozijos procesas. Nes kranto linija pagal šį scenarijų gilyn į žemyną pasitrauks nuo 25 iki 300 metrų, prarandant apie 120 kv. km. Tačiau tai nereiškia, jog išnyks pajūryje kopos. Prognozuojant galimas audras galime teigti, jog gali būti užtvindomos teritorijos, siekiančios 2,5 m aukščio (nuo jūros lygio). Tada būtų užlieta 2200 kv. km. Jei audros užsitęstų ilgiau, pakiltų ir požeminio vandens lygis. Tada netgi tos teritorijos, kurių jūra neužlies, atsidurs po vandeniu. Reikia papildomų priemonių prieš užtvindymą požemio vandenimis. Tad tų vandenų šalinimui taipogi reikia turėti priemonių.

Vadovaujamės strategijoje dviem pagrindiniais parametrais: pačios pakrantės zonos išsidėstymu bei saugos lygiu, užtikrinančiu ekologinę struktūrą.

Mes išskiriame 5 krantų saugos lygius: 20, 50, 100, 200, 500 metų. Žvelgti į 500 metų laiko tarpą reikia įvertinant, tarkime, atskirų miestų ateitį. Tie skaičiai yra susieti ir su audrų tikimybe.

Manau, jog tik 30 proc. kranto juostos reikėtų aktyviai saugoti. Kita sritis – stebėjimui, leidžiant krantui atsitraukti. Tokie skaičiavimai susieti ir su lėšomis. Jeigu siektume išsaugoti visą pakrantės zoną, kasmet reikėtų 200 mln. zlotų. Tai yra žvelgiant iš šių dienų realijų. Tad kol kas reikia kasmet 50 mln. zlotų, nors dabar valstybė tam kasmet skiria tik apie 30 mln. zlotų“, pasakojo Andžejus Ciešliakas.

Pirmenybė Lenkijoje teikiama vadinamosioms švelniosioms apsaugos priemonėms (apauginimas žole, kopų tvirtinimas šakomis, maitinimas smėliu). Kitos, vadinamosios kietos priemonės, – tik išimtinais atvejais. Nes tos priemonės, pasak pranešėjo, gali ypač neigiamai paveikti kitas krantų zonas (net už 40 km). Tad ir naudojant vadinamąsias kietąsias priemones, jos, kiek įmanoma, turi būti švelnesnės. Stengiamasi vengti bunų statybos. Tiesa, kai kur statomi povandeniniai  bangolaužiai, kopose įrengiamos vadinamosios antrines struktūros.

„Maitinti smėliu reikia priekrantės zoną, sėklius. Tada krantas savaime susitvarko. Tad manau, jog ne daugiau 20 proc. smėlio turi būti pilama  į paplūdimio zoną, kita dalis turi atitekti jūros priekrantės zonai. Kita vertus, reikėtų apibrėžti: kokios audros laukiame, ką ji padarys krantui?

Kiek teko įsigilinti bei stebėti Lietuvoje atliekamus krantotvarkos darbus, manau, jog einama teisingu keliu – pirmenybę teikti vadinamosioms švelniosioms priemonėms. Mačiau Lietuvos pajūryje gelbėjimo stotį, pastatytą jūros bangų užliejamoje zonoje. Statinys čia labai nepageidautinas, nes neigiamai veikia visą pakrantės zoną. Ypač audrų metu, kai srovės keičiamos ir daro žalą smėlėtam pajūriui.

Reikėtų, ko gero, ir Lietuvai turėti tokią strategiją, kokią yra Lenkijoje. Reikėtų Lietuvoje ir atskiros krantų (pakrančių) saugos specializuotosios tarnybos, kuri rūpintųsi ir planavimu, leidimų išdavimu. Tai tarnybai reikia ir atitinkamos techninės bazės.

Krantų mitybos smėliu 18 metų patirtis Lenkijoje įrodo, jog atviroje jūroje tinkamai pasirinkus smėlį (pagal atitinkamas savybes), neigiamos įtakos krantotvarkos procesams nepastebėta. Žinoma, ne visą smėlį iš atitinkamo telkinio jūroje reikėtų išsiurbti, tam tikrą sluoksnį reikėtų palikti. Maitinimas iš jūros yra 40 proc. pigesnis, nei maitinimas iš sausumos, jei dar įvertinsime ir aplinkos taršą, apkrovą keliams, ir t.t. Kita vertus,  negalima pamiršti, jog smėlis yra neatsinaujinantis gamtos išteklius.

Dėl maitinimo smėliu metodų įvairovės. Galime kalbėti apie racionalesnes maitinimo formas, tačiau pats maitinimas smėliu Europoje pripažintas kaip efektyviausia krantosaugos forma. Bet kokia kranto apsauga yra tikslinga tik tose vietose, kur reikalinga krantonauda, kur reikia apsaugoti tam tikrus objektus. Tad viskas turi prasidėti ir nuo kranto apsaugos planavimo, t.y., kur saugosime, kur ne“, - kalbėjo Andžejus Ciešliakas.

Martinas Griunevudas, Nyderlandų transporto, viešųjų darbų ir vandentvarkos ministerijos Utrechto civilinės inžinerijos skyriaus specialistas, pasakojęs apie krantotvarkos patirtį Olandijoje, pasidžiaugė, jog jų šalyje pakrantė taipogi smėlėta, jos turima apie 200 km. Olandijos teritorija yra mažesnė nei Lietuvos, o gyventojų esama apie 16 mln. Tad kone trečdalis teritorijos yra atkariauta iš jūros. Pakrantės zonos įvairovė labai plati: ir saugomos teritorijos, ir rekreacinės, ir gyvenamosios, ir urbanizuotosios zonos... Vertingiausios gamtinės buveinės taipogi yra išsidėsčiusios pakrantės zonoje: ir sūriojo vandens pelkės, ir svarbios paukščių buveinės... Deja, per pastaruosius 100 olandai prarado apie 50 proc. vertingų gamtinių teritorijų.

Krantotvarka – viena aktualiausių priemonių Nyderlanduose. Jei nebūtų tos veiklos, didelė Olandijos dalis būtų audrų metu užtvindoma, nes yra žemiau jūros lygio. Net pagrindinis šalies aerouostas yra 5 metrai žemiau jūros lygio. Pavojų kelia ir upės. Reikia dirbtinai palaikyti žemesnį vandenį, išpumpuojant jo perteklių iš įvairių kanalų į jūrą.

Krantas Olandijoje traukiasi dėl bendrojo jūros lygio kilimo. Kita vertus, nemažai smėlio yra panaudojama kitoms reikmėms.

„Teisinių nuostatų įgyvendinimą Olandijoje atlieka mūsų veiklos srityje Žemės ūkio, gamtos ir žuvininkystės išteklių ministerija, Vidinio planavimo ir aplinkos ministerija, žinyba, kurioje aš dirbu. Veikia atskiros direktyvos, tokios, kaip Paukščių ir buveinių, daro jos didžiulę įtaką erdviniam planavimui ir plėtros procesams.

Olandijoje veikiančios vandens tarybos yra viena iš seniausių demokratijos formų. Mat tokios institucijos šiose žemėse egzistuoja jau kokį tūkstantį metų. šios tarybos renka savuosius mokesčius.

Nyderlandų transporto, viešųjų darbų ir vandentvarkos ministerijos funkcijos yra taipogi labai aiškios. Turime ir politinių, ir praktinių priemonių skyrius, o taip pat inspekcinius padalinius.

Mūsų saugos standartai yra kiek griežtesni, negu kai kuriose kitose šalyse, iš jų – ir Lenkijoje. Mes siekiame saugoti teritorijas nuo 2000 iki 10 000 metų laikotarpiui“, - kalbėjo Martinas Griunevudas.  

Pasak jo, anksčiau savo pajūryje olandai buvo pastatę nemažai bunų, tačiau dabar jomis jau nepatenkinti. Be abejo, krantų apsaugos sistemoje yra taipogi kopos, jūriniai pylimai, barjeriniai pylimai (prieš audras).

Savo pakrantės zonoje olandai yra nustatę 8 silpnesnes vietos, kurios šiuo metu pavojaus nekelia, tačiau ateityje tose zonose galimi nemalonumai. Iki 1998 metų nebuvo kokios aiškesnės politinės analizės ar strategijos. Nūnai strategijos Olandijoje yra bent trys: mėginimas išsilaikyti esamame stovyje; leisti krantui trauktis; aktyviai veržtis į jūrą ir atsikariauti naujas teritorijas.

1990 metais buvo nustatyta bendroji politika dėl pakrančių saugos.

„Departamentas, kuriame aš dirbu, užsiima krantų maitinimo įgyvendinimu. Tad turime konsultuotis su įvairiomis žinybomis.

Atliekame monitoringą, tam naudojant įvairias technines priemones, iš jų – ir laivus su radarais, ir aviaciją.

Kranto linijos žemėlapis kasmet yra atnaujinamas, tad kasmet atsispindi ir poslinkiai. štai tendencijų grafikas mums demonstruoja, jog nuo 1980 iki 1990 metų kranto linija turėjo tendenciją trauktis, tad reikėjo maitinti. Po maitinimo prasidėjo stabilizacija. Beje, maitinimo smėliu yra daug metodų, technologijų. Ir vaivorykštinis smėlio purškimas, ir paplūdimių maitinimas, ir t.t. Buvo apskaičiuota, jog vidutiniškai kasmet smėliu pakrantės pamaitinamos apie 6,2 mln. kub. m. Tik taip maitinant nustoja trauktis kranto linija, padidėja kopos, praplatėjo ir rekreaciniai paplūdimiai. Tendencija mūsų: vis labiau siekiame smėliu maitinti priekrantės zoną. Tai daug pigesnė priemonė nei pačių pliažų maitinimas. Tad mūsų krantų priežiūros ir palaikymo politika būtų tokia: dabar stengiamės išlaikyti 1990 metų kranto liniją. Ir prioritetas teigiamas švelniosioms priemonėms. Tai kainuoja, metiniai kaštai - apie 43 mln. eurų, tik apie 20 proc. šios sumos skiriama monitoringui, moksliniams tyrimams“, - sakė Martinas Griunevudas.

Beje, olandai iš jūros iškasamo smėlio 62 proc. panaudoja kaip žaliavą, o 48 proc. naudoja krantotvarkos reikmėms. Smėlis, galima sakyti, imamas visada iš teritorijų, kurių gylis viršija 20 metrų. Tad kokios poveikio kranto linijos pokyčiui dėl to olandai neįžvelgiantys. Dalis smėlio gaunama ir tvarkant uosto teritorijas.

„Turime apie 200 km smėlėtos kranto linijos, kurias ir tvarkome už minėtuosius 43 mln. eurų. Mūsų pakrantės zona yra gana dinamiška, ten nėra kokių nuolat augančių augalų, buveinių. Tad smėlį pildami kokio ypatingesnio dėmesio į kokias buveines ir nekreipiame.

Ką patarčiau lietuviams? Aiškėja, jog konkrečioms diskusijoms reikia turėti ir konkrečių tyrimų duomenų. O jų, kaip suvokiau, kol kas labai stokojama. Tam reikia steigti monitoringo tinklą, stebėti ir vandens paviršių, ir gelmes. Tik tada galima geresnė įžvalga, kad ir artimiausiam dešimtmečiui“, - konstatavo Martinas Griunevudas.

Vadimas Boldyrevas, Kaliningrado universiteto docentas, Okeonologijos instituto Atlantidos skyriaus,  krantotyros (geomorfologas) specialistas, pasitarime buvo įvardijamas profesoriumi. Tai patyręs specialistas, tad puikiai pažįstantis (dar iš sovietmečio) ir Lietuvos pakrantes.

„Baltijos krantų erodavimas ženklus ir Kaliningrado srityje. Dar kur kas anksčiau, 19 amžiaus pabaigoje, čia krantų stabilizavimui buvo naudojamos įvairios konstrukcijos: ir molai, ir dambos, ir kitokios...  Tačiau norimo rezultato nebuvo. Tad tas konstrukcijas teko griauti. Dabar iškilo reali grėsmė, kad Kuršių nerijos dalyje, esančioje Kaliningrado srityje, Baltija gali pralaužti savo vandenims kelią į Kuršių marias. Nors vienos iš audrų metų tai jau ir buvo atsitikę - 1983 metais. Tada teko daryti akmenų konstrukciją, užauginti toje vietoje kopą“, - sakė Vadimas Boldyrevas.

Pokario metais, iki 1998-ųjų, iš toje srityje veikusio gintaro kombinato karjerų buvo iškasta, pasak Vadimą Boldyrevą, daugiau nei 80 mln. kub. metrų smėlio, kuris pateko į jūrą ir dėl to susiformavo dvi nuostabios kopos. Tačiau šiaurinėje nerijos pusėje smėlio ėmė stigti.

„Smėlis ties Krantu (Zelenogradskas) intensyviai išplaunamas. Smėlio deficitas jaučiamas iki nerijos dvidešimtojo kilometro. Čia stokojama apie 40 mln. kub. m smėlio. Tad padėtis tiesiog katastrofiška. Ties Svetlogorsku reikės kasmet pamaitinti kranto zoną apie 2 mln. kub. m smėlio.

Kranto zonoje daug smėlio prarandama (nunešamas į žemyną) po poilsiautojų padaromų takų kopose. Kaip įtikina mūsų stebėjimo duomenys, vien dėl poilsiautojų praardomų kopų, tik per 3-4 pastaruosius metus nuo kranto zonos į žemyną buvo nunešta apie 135 tūkst. kub. m smėlio. Tai tikrai nesigražinama smėlio iš priekrantės zonos netektis“, - dėstė Vadimas Boldyrevas.

Kaliningrado srityje smėlio sulaikymui, kranto tvirtinimui buvo naudojamos automobilių padangos, kurios yra užnešamos smėliu, ir tada susidaro tvirtas paviršius. Tačiau ekologai prieštarauja tokiam sprendimui.

Vadimo Boldyrevo buvo pasiteirauta: ar priekrantei maitinti smėlį imant iš jūros dugno pasiūlytame Juodkrantės-Pervalkos ruožo 20 metrų gylyje nebus kenkiama Kuršių nerijai? Pranešėjas teigė, jog esąs ir jūros srovių žinovas, tad jokio poveikio negali būti, nes smėlis į 20 metrų gelmę nenukeliaujantis.

Dalyvavo pasitarime ir Viačeslavas ščerbina, Baltijos krantų apsaugos tarnybos prie Kaliningrado srities vyriausybės direktorius. Tiesa, į tribūną jis nekopė, tačiau privačiame pokalbyje tiek Vadimas Boldyrevas, tiek Viačeslavas ščerbina bėdojo, jog tarnyba, kuri rūpinasi krantais Kaliningrado srityje, pastoviai yra vis reformuojama...

Knudas Erikas Simonsenas, Danijos kompanijos „Rohde Nielsen“, užsiimančios kasybos ir gilinimo darbais (pasitelkus žemkases ir žemsiurbes) jūrų uostų akvatorijose, specialistas prisipažino esąs tarsi blogiukas, jei jau tokiais vadinate visokius melioratorius.

„Žinoma, prieš visus darbus reikia geros projektų analizės, projektų aplinkai vertinimo procedūrų, darbų vykdymo technologijų aptarimo (ir t.t.), kad paskui nereikėtų gailėtis. Po to reikia ir atitinkamos stebėsenos elementų (monitoringo). Žinoma, aš labiau galiu kalbėti apie praktinį vykdymą“, sakė Knudas Erikas Simonsenas.

Pranešėjo buvo pasiteirauta apie galimus kaštus kasant smėlį. Buvo atsakyta, jog čia vadinamųjų sudedamųjų dalių esama ganėtinai daug. Ir viskas priklauso nuo konkrečių aplinkybių.

Kompanija „Rohde Nielsen“ dirba jau 40 metų, dirba visame pasaulyje, 30 proc. sudaro gilinimo darbai, 70 proc. – melioracija ir krantų tvarkymas.

„Gilinimo darbai yra susieti su žala aplinkai. Tenka susidurti ir su žvejais, kurie gali būti nepatenkinti mūsų veikla, tačiau tai jau yra užsakovo problema. Su tokia problema buvome susidūrę ir Klaipėdoje, kai užkliudėme tinklus. Tačiau manome, jog žvejai yra tik mūsų kolegos. Kai kada būna po mūsų veiklos ir teigiami pokyčiai, t.y. atsiranda daugiau žuvies“, - ir pašmaikštaudamas ir rimtai sakė Knudas Erikas Simonsenas.

Ernestas šrioderis, Bremeno jūrų uosto tarptautinių projektų vadovas, hidrodinamikos specialistas, keletą metų dirbantis ir su Klaipėdos jūrų uosto kai kuriais projektais, paakino:

„Turėtume nepamiršti, jog krantų apsauga, krantotvarka yra ilgalaikiai dalykai. Tad reikia galvoti ir apie trumpalaikius, ir apie ilgalaikius dalykus. Natūralu, jog dabar būtina pasinaudoti europinėmis lėšomis, dengiančiomis didžiąją kaštų dalį.

Reikia sukurti specialią darbo grupę, kurioje dalyvautų įvairiausi atstovai. Reikėtų, manau, ir Rytinės Baltijos krantų apsaugos strategijos, derinamos kiekvienoje valstybėje.“

 

 

*  *  *

 

Tik faktai ir skaičiai...

 

Olandija turi du šimtus kilometrų smėlėtų pajūrio krantų. Jiems tvarkyti kasmet skiriama 43 mln. eurų. Didžioji šios sumos dalis – apie 75 proc. – skiriama priekrantei papildyti smėliu. Kaimyninė Lenkija jautriausiam savo pajūrio ruožui, kuris sudaro apie 100 kilometrų, kasmet skiria apie 27 mln. litų.

 

Klaipėdos apskrities viršininko administracija, priemonėms šiemet skirta apie 5 mln. litų – 500 tūkst. Lt valstybės biudžeto ir 4,5 mln. Lt ES paramos lėšų.

 

Rusijos mokslininkas Vadimas Boldyrevas pateikė Kaliningrado srities pavyzdį: čia pajūryje pastatyta 200 bunų, tačiau dabar rusai norėtų jas išardyti.

 

Palangos meras Remigijus Alvydas Kirstukas: mūsų savivaldybei atitenka kai kurios užduotys dėl krantų tvarkymo, tačiau lėšų neskiriama; štai šiemet  tik 14 tūkst. Lt Palangai tam reikalui atseikėta...

 

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys: „Smėlis iš uosto vadinamųjų kišenių bus pilamas į paplūdimio zonas trijų, keturių ir šešių metrų gylio zonose“.

 

„Žaliasis pasaulis“ spaudos konferencijoje konkrečiai pasiteiravo: kokia situacija dėl atskiros Krantotvarkos tarnybos mūsų šalyje? Aplinkos ministerijos sekretorius Aleksandras Spruogis teigė, jog tai „gana atviras klausimas, nes Klaipėdos apskrities administracijoje jau esama specialistų, kurių darbas susietas su minėta sritimi, tačiau ar tie specialistai gali atlikti ir inspekcines prievoles? Gal tų specialistų suvis neužtenka?..“

 

Aleksandras Spruogis: „Konstatuota, jog audros paimtas smėlis iš paplūdimio patenka į priekrantės zoną, iš kurios po kitos audros gali būti atiduodamas vėl paplūdimiui“.

 

Prof. Algimantas Olšauskas, Klaipėdos universitetas: „1997 metais, pastačius naują tiltą į jūrą, ankstesnieji akmenys ties tuo tiltu buvo pašalinti. Tada ir prasidėjo labai intensyvi erozija. Per tą laikotarpį praradome 40 metrų paplūdimio, apie 25 metrus pločio kopų. Tad praradimą galėtume įvertinti apie 50 mln. Lt.“

 

Vaižgantas Kirlys, Geologijos ir geografijos instituto mokslinis konsultantas:

„Medžiagos pernešamos iš povandeninio šlaito tik iš tokio gylio, kur bangos transformuojasi. Tai prasideda tokiame gylyje, kur gylis atitinka atitinka dviem bangos aukščiams. Tad 20 metrų gylyje banga turėtų būti 10 metrų ar net didesnė. Mano nuomone, smėlio paėmimas iš telkinio šalia nerijos (iš jūros dugno pasiūlytame Juodkrantės-Pervalkos ruože) neturės įtakos pačiai Kuršių nerijai. „

 

Juozas Mockevičius, Lietuvos geologijos tarnybos direktorius:

„Čia privalau dabar pasakyti, jog Baltijos jūroje nūnai neturime nė vieno smėlio telkinio. Jeigu vadovausimės žemės gelmių teisės aktais. (...) Įvertinus smėlio išteklius sausumoje, galime konstatuoti, jog tie telkiniai yra menki, smulkūs. Mes turime 119 detaliai išžvalgytų telkinių (130 mln. kub. m), 64 parengtiniai telkiniai (230 mln. kub.m), 140 prognozinių telkinių (100 mln. kub.m). Tad iš viso smėlio sausumoje turime per vieną mlrd. kub. m.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"