Paieška Ekologiškai ūkininkauti darosi madinga

Ekologiškai ūkininkauti darosi madinga

Vytautas LEšČINSKAS

 

Kaip informavo Lietuvos žemės ūkio rūmų specialistė ekologiniam žemės ūkiui ir aplinkosaugai Lina Malinauskienė, ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje žengia priekin ir, palyginus su 2005 metais, 2006-aisiais yra sertifikuota gerokai daugiau ūkių – 2333 (2005 metais sertifikuota 1800 ūkių).

Taigi padidėjimas yra tikrai nemenkas. Sertifikuota 15 žuvininkystės ūkių, 19 perdirbimo įmonių. Ir apskritai, pasak Linos Malinauskienės, ekologiniu ūkininkavimu šiuo metu Lietuvoje labai domimasi. Tiesa, kol kas daugiausia tie ūkiai yra nedideli. Vidutinis ekologinio ūkio dydis yra 41 hektaras. Aišku, esama ir visai mažų – vos vienas ar du hektarai. O didžiausių ekologinių ūkių savininkai šeimininkauja įspūdinguose plotuose: yra turinčių net po 500 hektarų žemės.

 

Reikėtų labiau skatinti daržininkystę

 

Labiausiai paplitęs ekologinis ūkininkavimas yra švenčionių, Ukmergės, Trakų rajonuose, bet ir kituose ši veikla plečiasi. Tai skatina ekologiniams ūkiams teikiama parama, kuri nors šiemet šiek tiek sumažėjo, bet vis tiek lieka žemdirbiams labai svarbi paskata.

Žemės ūkio rūmų vyriausioji specialistė ekologiniam žemės ūkiui ir aplinkosaugai Edita Karbauskienė pasakojo:

“Ūkininkai neslepia, jog imasi ekologiškai ūkininkauti dažniausiai dėl šiai veiklos krypčiai teikiamos finansinės paramos. Kaip tik prasidėjus paramai, daugelis ėmėsi ekologinio ūkininkavimo. Didžioji dalis ūkių, beveik 60 procentų, kasmet kaip tik imasi tokios veiklos vien dėl paramos. Aišku, 2004-2006 metais tame kaimo plėtros plane buvo numatyta viena iš didžiausių Europos Sąjungoje kompensacinė parama. Be abejo, gal ne kiekvienas ūkininkas buvo vertas gauti tą paramą, bet, manau, jog vis tiek parama visapusiškai pasitarnavo – tiek ekologine bei aplinkosaugine prasme, tiek ir tuo, jog, sakykim, ūkininką pakėlėme laipteliu aukštyn, leisdami jam nekliudomai įsigyti tai, ko jis neturėjo. Kompensacinių paramos pagal šią programą dydžių niekas nekontroliuoja, neklausia, kur tuos pinigus dedi. O, sakysime, investiciniuose projektuose kiekvienam ūkininkui reikia pagrįsti išlaidas, rašyti projektą, sudaryti verslo planą, iš kurio būtų aišku, kaip tą investiciją panaudosi, kokią naudą ir per kurį laiką gausi. Parama turėtų atitikti ūkininko tikras išlaidas. Kol kas mes iš dalies vadovaujamės daugiau teoriniais apskaičiavimais. Vakarų Europos šalyse yra šiek tiek kitaip, - jau turima ilga patirtis, praktika, kas leidžia apskaičiuoti tikras kiekvieno ekologinio ūkio išlaidas; išmoka pagal tai yra ir apskaičiuojama.”

Kaip sakė Edita Karbauskienė, dabar 2007-2013 metų laiko tarpui numatoma kompensacinė išmoka yra perskaičiuojama; ji šiek tiek mažėja. Ypač javų sektoriuje: kurie ūkininkai augins javus, turės specializuotą javų, augalininkystės ūkį, tiems parama bus sumažinta. Dabar kaimo plėtros plane javams parama yra 333 eurai hektarui; ar galutinai patvirtintame dokumente tokia parama ir išliks, kol kas negalima tikrai pasakyti, bet pagal dabartinį projektą taip bent numatyta. Beje, labiausiai bus nuskriausti būsimieji daržininkai, kurie pagal šią programą sertifikuos savo daržininkystės ūkius; parama mažės beveik 400 litų hektarui. Tad šį sektorių labai norima apginti, siekiama, kad parama bent jau liktų 2004-2006 metų lygio –1900 litų hektarui – kaip iki šiol ūkininkai daržininkai gaudavo. Tad bent jau tai paskatintų šį sektorių toliau plėtotis, nes, aišku, ūkininkai renkasi lengvesnį kelią, imasi veiklos, kurioje mažiau darbo rankų reikia, kur galima žemei dirbti naudoti techniką. O daržininkystei vis dėlto reikia daug rankų darbo.

 

Didėja vaistažolių augintojų galimybės

 

Vaistažolininkams išlieka ankstesnio dydžio parama, beveik 1600 litų hektarui, nes vaistažolėms auginti reikia daug darbo jėgos. Vadinasi, yra galimybių ūkininkauti ir šioje srityje.

Apskritai pasėlių struktūroje dominuoja javai – beveik 70 procentų bendro ploto; antrą vietą, užima daugiametės žolės (daugiau kaip 22 proc.), sodai, uogynai – vos po keletą procentų, vaistažolių – mažiau negu vienas procentas – labai smulkūs plotai. Be abejo, vaistažolininkystės sektorius šiandien Lietuvoje bene gyvuoja nelengvai todėl, kad supirkimo kainos žemos, o kitų šalių vaistažolių savikaina yra gerokai mažesnė negu išauginamų Lietuvoje. Tad mūsų ūkininkai augina vaistažoles mažuose plotuose, nes dideliuose auginti reikia ir didelių investicijų, labai brangios technikos. Mažuose plotuose, dirbant rankiniu būdu, vėlgi reikia daug rankų darbo. Be to, ir vaistinės žaliavos perdirbimas ūkiuose nepraktikuojamas; tenka ieškoti supirkėjų, reikia turėti džiovyklą. Vaistažolės yra lepios, todėl greitai sušunta, sugenda, jei laiku neišdžiovinsi. Vien dėl to, iš tiesų, ūkininkui, auginančiam vaistažoles, verstis yra sudėtinga. Bet nedideliais kiekiais auginančių esama ir, atrodo, tie, kurie ryžosi tai daryti rimtai, šiuolaikiškai, netgi klesti. Pavyzdžiui, ūkininkė Jadvyga Balvočiūtė (Mažeikių regione) turi perdirbimo pajėgumus, tad realizuoja produkciją visoje Lietuvoje, įvairiais būdais. Tai viena iš lyderių, galinti skatinti ir kitus. Yra tarpūkinė bendrija “Mėta” (Vilniaus rajonas), ne tik auginanti savą, bet ir superkanti produkciją iš kitų ūkininkų, o kartu ir perdirbanti vaistažolių produkciją į įvairius eterinius aliejus, arbatas, o rinką turinti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Be abejonės, paklausiausi vartotojams būtų vaisiai, uogos, daržovės, nes tokios lietuviškos produkcijos trūksta. Tad, pasak Editos Karbauskienės, siekiama šį sektorių kaip nors pagyvinti. Tiesa, yra du kooperatyvai, kurie užsiima ir ekologiškų daržovių, vaisių, uogų auginimu bei realizavimu. Taigi šiandien tarsi yra galimybės tokią produkciją tiekti prekybos tinklui, bet vis tiek daržovių augintojų nedaugėja. Atvirkščiai, netgi mažėja.

O bendra situacija yra tokia, kad Lietuvoje ekologiškai ūkininkaujama nenašiose žemėse, tad tikėtis kokių nors labai aukštų derlių negalime. Todėl produkcijos kiekis nėra didelis. Bet dabar pradeda ir našių žemių savininkai ūkininkauti ekologiškai, taigi javų produkcijos kiekius ir kokybę daugiausia užtikrins šių žemių ūkininkai.

 

Naujovės ekologiškos produkcijos rinkoje

 

Apskritai rinka jau pagyvėjo, nes praėjusiais metais prasidėjo ekologiškos mėsos ir pieno perdirbimas; yra ir ekologiška skerdykla Raseinių rajone, kuri dalį mėsos perdirba. Kol kas jau sertifikuoti penki mėsos gaminiai. Nors tai dar nelabai išplėtota gamyba, bet perspektyva tikrai yra. Taip pat įsikūręs kooperatyvas “Lietuviška mėsa” (Žemės ūkio rūmuose), kuris užsiima ekologiškai užaugintų mėsinių galvijų pardavimu ir savo produkcijai realizuoti ieško rinkos užsienyje.

Lietuvoje veikia dvi ekologiško pieno perdirbimo įmonės – Rokiškyje ir Kaune.

Ūkininkai, pieno gamintojai kooperuojasi. Įsikūrę du ekologinių ūkių kooperatyvai: “Žemaitija” (Plungėje) ir “Ekotikslas” (Rokiškio rajone). Kooperacija ūkininkams padeda gauti didesnį užmokestį už parduodamą pieną. Tas, kuris lieka vienišas, neįsijungęs į kooperatyvą, dabar už pieną gauna mažiau – mokama minimaliai, tik pridedant vieną centą už ekologiškumą. O kooperatyvai geba derėtis dėl aukštesnių supirkimo kainų.

Yra besikooperuojančių ir bitininkų ekologų. Bet šis sektorius nelabai plečiasi, nes griežtėja Europos Sąjungos reikalavimai. Anksčiau bitėms pamaitinti žiemą buvo leidžiama naudoti paprastą cukrų, pagamintą iš cukrinių runkelių, o dabar reikalaujama naudoti tik ekologišką cukrų arba tų pačių bičių surinktą medų. Todėl bitininkams susidaro didesnės išlaidos. Be to, pagal reglamento reikalavimą trijų kilometrų spinduliu neturi būti ne tik taršos šaltinių, bet ir plotų su intensyviai prižiūrimomis kultūromis, kas Lietuvoje dažniausiai yra sunkiai įgyvendinama. Tikimės, jog nuo 2009 metų reglamentas kiek švelnės; gal neliks reikalavimo dėl tų trijų kilometrų spindulio, bet kol kas neaišku, kaip baigsis derybos. Tad gal nuo kitų metų bus daugiau bitininkų, nes dabar tie trys kilometrai labai daug kam kliudo.

O ekologišku medumi prekiaujama visus metus, nusipirkti jo galimybė yra. Produkcijos kiekis priklauso nuo metų, kokie jie – medingi, nemedingi. Pavyzdžiui, pernai ir užpernai gana daug medaus gavo ir ekologiškai bitininkaujantys žmonės. Taigi, matyt, šis sektorius irgi plėtosis. O augalininkystės sektoriuje – taip pat ekologiškos produkcijos laukia daug pramonės įmonių: ir makaronų gamybai reikėtų didesnio kiekio, ir kokybiškesnės žaliavos – grūdų, norint tą perdirbimą organizuoti. Galėtų būti ekologiškai auginami ir grikiai. Dabar grikius dauguma parduoda įprastinės produkcijos kainomis, nors yra keletas supirkėjų, kurie juos gali supirkti ir kaip ekologišką produkciją. Dabar Lietuvoje veikia keletas tokių įmonių, nors sunkiai sekasi jas įkalbinti fasuoti ekologiškus produktus atskirai, kad vartotojas galėtų rinktis, kokią – ekologišką, ar neekologišką grikių produkciją – rinktis.

“Lietuvos vartotojas dar nelabai išprusęs, gal nesiekia ir viską žinoti apie ekologiškus produktus; dar nėra pasitikėjimo jais. Tad ta linkme taip pat dirbsime, šviesime; manau, kad vis daugiau ekologiškų produktų pasirodant parduotuvėse, informacijos žiniasklaidoje, vartotojas taip pat pradės domėtis jais. Labiau išprusę yra vilniečiai, nes Vilniuje nuolat organizuojamos ekologiškų produktų mugės. Bet švietimui ir reklamai reikia lėšų, o patys prekybos tinklai nelabai nori reklamuoti; ūkininkams bet kokia reklama – tai didžiulės sąnaudos.

Bet parama vis tiek skatins ekologiškos produkcijos gamybos plėtrą; nežinoma tik, ar ta parama išliks po 2013 metų. Bet manau, jog aplinkosauga Europos Sąjungoje apskritai išliks vienas iš prioritetinių sektorių. O aplinkosaugos programoms ir Europos Sąjunga yra padariusi pataisą, kad skirstant paramą, 25 procentai paramos – ne mažiau – teks agrarinės aplinkosaugos programai. Lietuvoje valstybė skiria šiai programai įgyvendinti gerokai didesnį procentą už jau minėtą minimumą – 28 procentus iš visų skiriamų kaimo plėtrai lėšų, bet tai ne vien aplinkosauginėms programoms, o drauge su parama miškininkystei. Saugosime ir biologinę įvairovę – gyvūnus, kurie įrašyti į mūsų Raudonąją knygą, tiesiog mažindami tose vietose, kur jie gyvena, žemės bei miškų ūkio gamybą. Na, ir iš dalies remsime žmones, gyvenančius nenašiose žemėse”, - sakė Edita Karbauskienė.

 

Ūkininkų konsultavimas bei švietimas

 

Informaciją apie ekologinį ūkininkavimą teikia įvairios įstaigos. Viena iš jų – tai Žemės ūkio konsultavimo tarnyba; ši tarnyba, tiesa, apsiriboja daugiausia intensyviai ūkininkaujančių ūkininkų konsultavimu. Ne visuose rajonuose yra aktyviai su ekologiškai ūkinininkaujančiaisiais bendradarbiaujančių darbuotojų. Žemės ūkio rūmai vykdo Žemės ūkio ministerijos finansuojamą programą, dalyvauja konsultavimo programoje. Ir ne tik konsultuojami ekologiškai javus auginantys ūkininkai, bet ir kiti: sodininkystę, gyvulininkystę, daržininkystę praktikuojantys žmonės. Kasmet planuojama, kiek bus seminarų, susitikimų su ūkininkais, ir ši programa planingai įgyvendinama. Lygiagrečiai su Žemės ūkio rūmais dirba Žemės ūkio universitetas, Veterinarijos akademija; Agrarinės ekonomikos institutas taip pat ūkininkams reikalingos informacijos turi ir juos informuoja. Žemės ūkio rūmų savivaldos organizatoriai, dirbdami rajonuose, irgi svarbiausią informaciją pateikia. Įsteigta Ekologinės žemdirbystės asociacija (šios asociacijos tarybos narė yra ir Edita Karbauskienė); asociacijai šiuo metu vadovauja akademikė Vanda Žekonienė. Asociacijos taryba sudaryta iš ūkininkų ir mokslininkų, o asociacijos nariai yra daugiau kaip 20 mokslininkų, kurie iš tikrųjų gana sklandžiai su ūkininkais bendradarbiauja, veda nemaža įvairaus lygio seminarų, mokymų. Veikia ekologinio ūkininkavimo centras Žemaitijoje. Editos Karbauskienės nuomone, šis  centras bene daugiausia surengė mokymų įvairių rajonų ūkininkams. Bendras skaičių ūkininkų, dalyvavusių mokymuose pagal ekologinio ūkininkavimo programą, gerokai didesnis negu du tūkstančiai.

“Stengiamės, kad ūkininkas tikrai gautų teisingą informaciją, kaip ekologinį ūkį registruoti, koks yra tas perėjimas iš intensyvaus į ekologinį ūkininkavimą, informuojame, kaip gauti paramą, teikiame kitą pagrindinę informaciją: ir dėl sertifikuotų trąšų, pašarų priedų. Pateikiame taip pat naujausią mokslinę informaciją, kuri gaunama iš mūsų institucijų, atliekančių mokslinius tyrimus. Informuojame apie sėklas ekologiniams ūkiams, bendradarbiaujame su sėklininkystės ūkiais, su Sėklininkystės asociacijos firmomis. Ekologinei žemės ūkio gamybai didėjant formuosis rinka, tad ir perdirbimo įmonių daugiau atsiras. O kol kas dar ekologinės produkcijos perdirbėjų yra per mažai. Norėtume, kad ateityje daugėtų pačių ūkininkų, kurie perdirbtų savo produkciją. Bet šį procesą stabdo perdirbimui numatyti aukšti reikalavimai”, - kalbėjo Edita Karbauskienė.


Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"