Paieška Janina MARCINKEVIČIENĖ: eilėraščiai

Janina MARCINKEVIČIENĖ

 

Kai pakeri gamta

 

Kai pakeri gamta, jauties lyg pakylėtas,

Atrodo, tuoj žvaigždė ant delno nusileis.

Net noris kurt šekspyriškus sonetus

Ar mintimis skraidyt nežemiškais keliais.

 

Kai pakeri gamta net žalčio žvilgsnis žavi,

Pelėdos ūksmo naktį noris paklausyt.

Ir laumžirgis prie ežero toks mielas, savas,

Vandens lelijų kuždesį girdi daugsyk.

 

Gamtos žavumas keičia net jausmų paletę:

Tai dingsta nerimas saulėtekio ugny,

Tai norisi visus apglėbti ir mylėti,

Tiest ilgesio gijas, kur tampam geresni.

 

Kai pakeri gamta, pasijunti turtingas,

Tiktai ne milijonus žarstom su džiaugsmu.

Painu tai nusakyt – palaima sieloj sklinda,

Nuo dvasinio artumo mums gamtoj ramu.

 

Rytas miške

 

Saulė perplėšė rūką ir švyti,

Paukščių choras styguoja balsus.

Aidi miškas. Koks kerintis rytas!

Tik nueik – jis pradžiugins visus.

 

Voro tinklas tarp eglių rasotas,

šypsos proskynoj miško gėlė.

Neskubėk, kartais verta sustoti,

Pamatyti, išgirst, patylėt.

 

Skruzdėlyne staigus sujudimas:

šoko stirna, pabudino jį.

Iš kur miškas tiek pasakų ima,

Tarsi puslapiai verstųs nauji?


Medžiai kuria giesmes

 

Vėl aš vaikštau po žaliuosius rūmus,

Miškas sužavi švelnia šneka,

O į širdį prilaša gerumo

Nuo lapijos, nuo žiedų ir krūmų,

Kad neatiduotum nė už ką.

 

Paskęsti lyg muzikos akorduos…

Kuo tie medžiai groja, nežinia.

(Gal vargonais? O gal smuikai skardi?)

Kas ošimo paslaptis įvardins? –

Medžiai giesmes kuria amžinai. 

 

Ar patikėjai?

 

Miško kvapai –

lyg smilkalai bažnyčioj:

svaigina gailiai

kerinčiu kvapu,

pagirdyt siūlosi

melsvi vaivorai,

ir kadugiai pasmilko

prie takų.

Jei viržiuos bitė

ir įgels netyčia,

miškas užjaus,

kitus išpildys norus:

pušelės siūlys

ūglių nuo šakų,

linkės sveikatos,

negailės vaistų.

gal teks ragauti

net kamanės korio…

---------

Ar patikėjai,

kaip miške jauku? 

 

Ką sapnuoja eglužė?

 

Kas atspės, ką sapnuoja eglužė,

šakose kada vėjai neūžia,

Paukščio giesmę tyla kai užkloja,

Kai rasa švelniai glosto šilojus?

 

Gal bites, kai viržyne puotauja,

Gal aviečių pribirusias saujas?

O gal briedį laisvūną ji regi,

Kai palieka šis puošnųjį ragą?

 

Ir mane į tą sapną įlieki –

Kasdienybė vien rūpesčiais pliekia.

Tavo ūglių švelnumą paliesiu,

Papartyne pabraidžiosim dviese.

 

O kai rytas nuneš sapną žalią,

Vėl viena minsiu savąjį kelią.

Kitą naktį gal aš susapnuosiu

Eglužėlę ar šnarantį uosį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"