Paieška Paradoksai virš Lietuvos miškų

Paradoksai virš Lietuvos miškų

Jonas DAGILIS

Biržai

 

Į kasmetinę Lietuvos miško savininkų asociacijos Generalinę asamblėją vykome su nerimu. Ne pirmi metai tęsiasi negera tradicija: tokiuose suvažiavimuose mažiausiai lieka laiko džiaugtis pasiekimais, dalintis patirtimi, bet sprendžiama, kaip, kokiomis priemonėmis išsilaisvinti iš nelogiškų apribojimų, stabdančių miško savininkų ūkinę veiklą savo miškuose.

Neveltui sakoma: lašas po lašo – akmenį pratašo... Tokie protestai, išreikšti įvairia forma, šį pavasarį bent viena kryptimi davė rezultatų: kovo mėnesį Vyriausybė dalinai pakeitė prieš keletą metų patvirtintus Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatus. Savo reikmėms savininkai galės laisviau pasigaminti malkinės ir net statybinės medienos. Logiška. Bet ko valdininkai siekė tokius apribojimus įvesdami? Ar jie už tai, kad kelis metus trikdė tūkstančių Lietuvos žmonių gyvenimą, bus bent įvardinti?

Net, žinodami apie lauktą, reikšmingą pakeitimą, į renginį vykome su nerimu. Nes, anot liaudiško posakio, „viena ranka atleido, o antra tik kiečiau suveržė“. Dar koja prispaudė. Nes išplečiamos vandens apsauginės juostos. Aiškinama: tai - visuomenės reikmių labui. Bet ir mes, miško savininkai, kurių Lietuvoje jau apie ketvirtį milijono, o su šeimos nariais 2-3 kartus daugiau, taip pat svari tos visuomenės dalis. Kodėl vėl neatsižvelgiama į mūsų poreikius, galimybes, o ruošiamasi kirsti vienodai, neatsižvelgiant, kad valdos prie ežerų Trakų rajone ir prie biržietiškos, uždumblėjusios Rovėjos didžiai skirtingos reikšmės, o tuo pačiu ir vertės. Panašu, kad vėl reiks kolektyviai rašyti, kitaip protestuoti iki tol, kol kelis metus pakvailiojus vėl bus grįžtama (bent jau didžiojoje šalies dalyje) prie dabar nusistovėjusios tvarkos.

Tačiau abejones renginio prasmingumu kiek išsklaidė aplinkos ministro pavaduotojas Zdislovas Truskauskas, kantriai tarp miško savininkų išbuvęs visą darbo dieną ir pažadėjęs, kad ateityje su miškų ir jų savininkų likimais eksperimentuoti bus vengiama. Prieš priimant reikšmingesnius nutarimus, protestuojant prieš jau esamus, bet nepalankius miško savininkams, tai bus aptariama darbiniuose susitikimuose.

O eksperimentų bus. Virš Lietuvos miškų jau kabo reikšmingi pasikeitimai. Numatyta kelis kart sumažinti urėdijų, jose dirbančiųjų skaičių. Kaip tai paveiks miškus ir juos prižiūrinčius žmones? Ar kam tai aišku?.. Aišku tik viena: dabar proporcijos dėl lėšų valdymui labai skirtingos - urėdijos disponuoja milijonais, Lietuvos miško savininkų  asociacijos – vos trečdalį milijono. O miškų plotai bemaž vienodi. Aišku, kad taip ilgai nesitęs. Neaišku tik, kuo privačių miškų savininkams taps iš urėdijų „permesti“ specialistai – konsultantais, patarėjais ar dar viena prievaizdų grupe, kurių ir taip apstu.

...Prasidėjo, nesibaigia pertvarkos švietimo, medicinos sistemose. Neteko patirti, kad tuo dauguma džiaugtųsi. Po kelerių metų bus žinoma, kokios audros praūžė virš Lietuvos miškų. Dabar terūpi, kad pasekmės būtų kuo švelnesnės.

Pavasaris – miško sodinimo metas. Tačiau apie tai šioje Asamblėjoje kalbėta mažiausia. O norėjosi išsakyti ir biržietišką nerimą: situacija primena trisdešimties metų įvykius, kai kaimiečiai, buvę ūkininkai skaudančiomis širdimis, ašarodami pasirašinėjo sutikimus dėl savo ar tėvų rankomis kurtų vienkiemių sunaikinimo. Perspektyvūs sodai, kiti medžiai buvo traiškomi melioratorių technikos. Tuomet nemažai lėmė ir piniginės išmokos, už kurias statėsi namus gyvenvietėse, pirko vaikams butus didmiesčiuose. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kritus javų, kitos žemės ūkio produkcijos kainoms, pabrangus degalams, ūkininkauti net melioruotuose plotuose tapo nerentabilu. Nemažoje dalyje tokių laukų išdygo, suvešėjo perspektyvūs mišrūs jaunuolynai (teigiama, kad Lietuvoje priskaičiuojama dešimtys tūkstančių hektarų). Tereikia tik prižiūrėti, ugdyti, be painiosios biurokratijos įteisinti sąžalynus mišku. Tačiau procesas - priešingas. Viskas – tarsi pagal sovietmečio schemą. Valstybė, užuot parėmusi tokių savaiminių miškų puoselėtojus, sutaupo, neišnaudoja ES skiriamų lėšų, o valdų savininkai į jaunuolynus leidžia galingą techniką. Žūna tūkstančiai berželių, pušaičių, laukę pavasarinės šilumos, per vasarą galėję gražiai ūgtelėti aukštyn. Barbarizmu tokių valdų savininkų neapkaltinti. Išarę jaunuolynus, atkūrę dirbamas žemes, gavę šiokį tokį derlių – gaus ir solidžias išmokas, kurios kai kam labai reikalingos šeimos, ūkio išlaikymui, skolų grąžinimui. O ugdantiems miškus – tik biurokratiniai brūzgynai, tesiekiant išsivaduoti bent iš nepagrįsto apmokestinimo kaip už naudmenas. Buvo paskelbta, kad Asamblėjoje dalyvauja ir Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovai. Tačiau dėl įtemptos dienotvarkės šie biržietiški pastebėjimai jiems nebuvo išsakyti.

Plojimais susirinkusieji palydėjo emocingą, kviečiančią dar labiau vienytis LMSA Biržų skyriaus vadovo Visvaldo Cemnolonsko kalbą. Asociacijos vadovai tai įvertino kvietimu imtis koordinuoti visos Panevėžio apskrities miško savininkų veiklą. Biržietis atsisakė. Ką apskrities pakraštyje gyvendamas nuveiksi, kai viso skyriaus biudžetas neviršija vieno pensininko metinių pajamų. Tai dar kartą priminė skaudžią visos LMSA finansavimo problemą.

Į LMSA metinę Generalinę asamblėją, vykusią balandžio 20 d. Kaune, LR Žemės ūkio rūmuose, vykome su nerimu. Grįžome su viltimi. Sutartinai dirbant galima ko tai pasiekti. Ypač dabar, artėjant rinkimams į Seimą. Politinės partijos, jų nariai, norintys išlikti valdžioje, darosi atidesni ir eilinių kaimo žmonių lūkesčiams. Tik patys būkime veiklesni, reiklesni sau ir mūsų veiklą slopinančiai valdininkijai.                                                    

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"