Paieška Drebulė

Drebulė

Klaudijus LUPEIKA

Akmenės raj. Ventos vidurinės mokyklos jaunųjų žurnalistų būrelio narys (vadovė mokytoja Birutė Butautienė)

 

Kadaise šalia kelio buvo didelė tanki giria. Joje augo ąžuolai, klevai, kiti medžiai, o girios pakrašty šlamėjo jauna drebulėlė. Medžiai tarpusavyje gerai sutarė. Taip viskas ir būtų buvę, bet vieną kartą jie ėmė ir susiginčijo, kuris iš jų yra geriausias.

Ąžuolai gyrėsi, kad jie yra stipriausi ir protingiausi girios medžiai. Jie esą nieko nebijantys, net stipriausių audrų. Ir tai tiesa, nes ąžuolai nuo seno yra vadinami medžiais galiūnais.

Eglės gyrėsi, kad yra gražiausios, nes žaliuoja ištisus metus. Žiemą, kai aplink visur balta, jos džiugina ne vieno akį savo žaluma. O koks dėmesys joms prieš didžiąsias metų šventes – Kalėdas… Visi žmonės jas puošia nuostabių spalvų girliandomis, žaislais.

Klausėsi medžiai šio ginčo, bet niekas negalėjo nuspręsti, kuris iš jų geresnis. Tuomet prakalbo senas išmintingas beržas:

- Aš geriausias! Esu gražus ir baltas medis, dažnai pagirdau ištroškusius sula.

Neiškentęs įsiterpė ir klevas:

- Na ir kas, kad tu duodi sulos? Aš taip pat jos galiu duoti, be to, mano lapai patys gražiausi, esu už tave jaunesnis ir šiaip gražesnis.

Ilgai ginčijosi medžiai, kuris iš jų geresnis, gražesnis, protingesnis. Tik viena drebulėlė klausėsi ir tylėjo. Tuomet medžiai jos paklausė:

- Drebulėle, kodėl tu nieko nesakai? Kuo tu gali pasigirti?

- Aš nemėgstu girtis, o ir neturiu kuo. Nesu aš nei graži, nei stipri. Vos papūtus mažiausiam vėjeliui, imu drebėti.

Baigus medžiams ginčytis, pasigirdo medkirčių balsai. Jie negailestingai ėmė kirsti visus iš eilės medžius, tik vieną drebulėlę paliko. Kai medkirčiai baigė darbą, ji liko viena. Jai pasidarė labai liūdna, kad neliko jos girios draugų. Drebulėlė graudžiai pravirko, o jos ašaros suvilgė žemę. Ir toje vietoje išdygo jauni ąžuoliukai, klevai, eglutės ir kiti medžiai.

Dabar drebulėlė šioje girioje tapo stipriausiu medžiu.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"