Paieška Henrikas GUDAVIČIUS: labai įdomu - stebėk toliau...

“Labai įdomu – stebėk toliau”

Henrikas GUDAVIČIUS

Liškiava, Varėnos raj.

 

Pradeda dygti dygliuotosios kardažolės. Daug jų, daigas prie daigo. Niekada nebuvo jų šitiek. Žvelgiu į mažus, apskritus kardažolių lapelius ir prisimenu, ką prieš penkiolika metų sakė botanikas Valerijus Rašomavičius, kai mano darže pamatė šį keistą augalą: “Būk atsargus su šita baidykle, negali garantuoti, ar ji nepasidarys biologinis ginklas”.

Profesionalo nuogąstavimai tada man nebuvo aiškūs: vienas išsikerojusios kardažolės egzempliorius gali subrandinti dešimt tūkstančių sėklų. Bet dabar man jau aišku, kad kardažolė nebus joks negeras ginklas, nes tos sėklos mūsų krašte labai sunkiai dygsta. Mano Retųjų augalų sklype kasmet žydi ne daugiau kaip dvi ar trys kardažolės. Nors sėklų prisėju labai daug. Bet štai šį pavasarį jos labai gražiai dygsta. Tai džiaugsis bitininkas Juozas Uzdila, kai kitais metais visos mano kardažolės sužydės. Galvoju šitaip ir prisimenu, ką šį rytą sakė kitas kaimynas iš Aušrinės kaimo - Algirdas Česnulevičius: jo gandras, parlėkęs pačiu laiku, per Gandrines, vis dar nesulaukęs savo pačios, stypsąs lizde vienas arba kažkur prapuoląs visą dieną. Bet ir vėl grįžtąs vienas. Blogai. šitaip laukęs nesulaukęs gali sukelti peštynes kaimyno lizde. Arba papildys viengungių ir jaunų gandrų pulką, kokį vasarą dažnai galima matyti Ūlos ar Merkio pievose. Strapinėja visi jie, laisvi ir be rūpesčių, bet ar laimingi?..

Pasidžiaugėme neseniai, kad turime jau savo krašte ne vienuolika, o trylika tūkstančių gyvų gandralizdžių, bet štai šitokios nelaimės, matyt, yra neišvengiamos. Tos nelinksmos žinios mums turi priminti, kad ir pavasarį, ir vasarą bus ne tiktai spalvingos žiedų bangos, ne tiktai gaivių šaltinių almėjimas, bet ir nelaimės bei praradimai. Ir viską reikia sutikti ramiai… Ė, o kas ten taip šaukia? Žiūriu į dangų, o ten, aukštai aukštai, sklando paukščiai, ir jų klyksmas aidi toli. Niekas kitas taip nešaukia, tiktai gervės. Ir stiprėja garsai, paukščiai leidžiasi žemiau. Jau galiu net suskaičiuoti: vienas, du, trys… dvidešimt šešios pilkosios gervės! Kas gi čia darosi, pavasarinė migracija jau nutolo, Cecervinės aukštapelkėje, prie Kartaklonio, gervių pora jau peri, o čia – visas pulkas šių taurių paukščių. Kai tokiu metu dvi gervės neramiai klykauja ore, galima įtarti, kad žuvo jų dėtis, bet ką dabar reiškia šitas gervių pulkas? Juk ne ruduo dabar…

štai rikiuojasi gervės į gražų trikampį ir nutolsta į Vakarus… O ant didžiulio pernykštės kardažolės dygliuoto stagaro nutupia mažas paukštelis rausva krūtine. Liepsnelė, sveika gyva! Tupi ir nieko nesako, tik žvelgia į mane, jai turbūt neaišku, ką aš čia veikiu, pasilenkęs prie dirvos. Gal ir liepsnelei šis pasaulis kartais atrodo keistas, kaip ir žmogui, žvelgiančiam į nutolstantį gervių trikampį? Palauk, dar nenubėk, ten, virš Krūčiaus juodalksnių, kažkas didelis nusklendė, gal jau vapsvaėdis sugrįžo.

Prapuolė. Nieko nebėr, nei liepsnelės, nei vapsvaėdžio. Tiktai gūdžiai ūbauja keršulis. Ir dūzgia kamanė. Tas dūzgimas primena, kad reikia dirbti. Nežinau kodėl, bet kamanės birbimas man visada atrodo labai rūpestingas, labai svarbus. Joks kitas vabzdys taip rūpestingai nedūzgia. Ypač tai darosi aišku, kai nesmarkiai lyja: visos naminės ir laukinės bitės, visos žiedmusės ir širšuonai pasislepia, o kamanė dirba. Ir per lietų ji dirba, rūpestingai dūzgendama.

Bet kas čia yra, kad šiandien man visi darbai atrodo nebesvarbūs. Daug daržovių dar nepasėta, bulvių net nepradėjau sodinti, o, rodos, kur kas svarbiau dabar pažiūrėti, ką veikia baltalūpiai šokliai savo “dykumoje”, reikia patikrinti, ar gerai laikosi Kurmių užtvankos pylimėlis, kurį vakar pataisiau, pasiklausyti, kaip dailina savo uoksą drebulėje juodoji meleta, sužinoti, ar peri klykuolė naujame inkile prie Aušrinės tvenkinio. Paukščiai man visada užduoda daug keblių klausimų. šita juodoji meleta ryškiai raudonu viršugalviu naują uoksą pradėjo kalti kovo pradžioje, ir darbas ėjo sparčiai  - toliausiai lėkė baltos skiedros. O dabar gal jau tris savaites dirba viduje labai tyliai, vos girdėti. Matyt, tai yra apdailos darbai, betgi jau perėti laikas, kiek galima dailinti. Atlekia į tą savo naująjį uoksą gal tik vieną kartą per dieną, tyliai pasidarbuoja viduje ir išlindusi nulekia krykdama piliakalnio link. O atlekia visada iš vakarų pusės, iš Vaikšnoro miško. Gal čia ir yra koks dėsningumas, gal reiktų detaliau stebėti, bet nelabai turiu laiko. O kai paklausiau profesionalo ornitologo, ką jis galvotų apie tokį meletos pasiskraidymą, tai jis geranoriškai šypsodamasis  tik tiek patarė: ”Labai įdomu – stebėk toliau”.

…Taip ir bus, neimsiu šiandien nei kastuvo, nei grėblio, eisiu gamtos takais. Ė, taigi jau ir lydekas galima vilioti, pasibaigė draudžiamas laikas. Vakare būtinai pamėtysim blizgę. Gal ir bebras ateis man padėti, gal ir juodasis gandras nusileis, - taip jau ne kartą yra buvę pernai.

Kai tiktai tyčia atidedi žemdirbiškus pavasario darbus, žiūrėk, ir pamatai ką nors, ko vasarą tikrai neregėsi.       

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"