Paieška Sirvėtos RP: sutelkiančiosios takoskyros

Sirvėtos regioniniame parke

Sutelkiančiosios takoskyros

Bronius NARKŪNAS

 

Lietuvoje yra 30 regioninių parkų (RP). Vienas iš jų – Sirvėtos regioninis, užimantis 9044 ha ir išsidėstęs švenčionių bei Ignalinos rajonuose. Nuo šių metų vasario 28-osios jis pradėjo savo gyvavimo antrąjį dešimtmetį.

 

Poetės jausmingumas, mokslininko įžvalgumas

 

Nacionalinis arba regioninis parkas neįsivaizduojamas be gražaus gamtovaizdžio – žalių miškų, mėlynų ežerų, vingiuojančių upelių kaspinų, iškilesnių kalnelių ar slėnių. Tą aplinkos patrauklumą jaučia ir vietiniai žmonės, ir iš toliau atvykusieji. Tik galbūt ne kiekvienas iš jų sugeba išsakyti savo mintis ir jausmus taip, kaip juos išsakė šutonių kaime, esančiame Sirvėtos RP teritorijoje, gyvenanti jokių didelių mokslų nebaigusi Julija Mikštaitė – Duksienė. Viename jos „Kareivėlio vyšnelė“ eilėraščių rinkinėlyje skaitome labai nuoširdžiai ir paprastai išsakytus žodžius:

Norėčiau aš, brangi Tėvyne,

Būt tavo dirvoj grumsteliu,

Norėčiau aš tavoj palaukėj

Stovėti berželiu žaliu.

Norėčiau tavo žalioj pievoj

Žydėt balta ramunėle,

Ak, kaip norėčiau, tėviškėle.

Aš būti tavo žvaigždele.

šis poezijos rinkinėlis nepadarė ir negalėjo padaryti įtakos nei nutarimo dėl 30-ties regioninių parkų kūrimo iniciatoriams, nei prie šių darbų prisidėjusiam habilituotam daktarui Pauliui Kavaliauskui. „Kareivėlio vyšnelę“ skaitytojai galėjo įsigyti tik 2002-aisiais, o nutarimas dėl parkų steigimo priimtas daug anksčiau – 1992-ųjų rugsėjo 24 d.

Unikalų grožį įprasmino ne tik kaimo poetė. To grožio išsaugojimo svarbą jau anksčiau įžvelgė ir nutarimo rengėjai, ir Paulius Kavaliauskas, kurį ir dabar parko darbuotojai mini su didele pagarba ir dėkingumu.

 

Ten, kur kadaise avikailiai degė

 

Parkui reikalingi darbuotojai, vadovas. Vadovo pareigoms užimti buvo skelbtas konkursas. Pradžioje buvo 5 pretendentai. Vėliau prieš konkursą viena iš jų atsisakė dalyvauti. Iš likusių 4-rių pretendentų konkursą laimėjo Stasys Zakarevičius. Jam dauguma šių apylinkių ir žmonių jau buvo kaip ir seni pažįstami...

Kadangi parkas tuomet savo nuolatinės būstinės neturėjo, ja tapo parko direktoriaus pirkia Aučynų kaime. Tose pačiose Aučynose, kurių kilmę gausiais faktais, kartais ir prielaidomis susaistytoje savo knygoje „Lietuvių genties didkelis“ mini jos autorius Antanas Karmonas. Pasak jo, buvę taip: slavų pirklys vežime vežęs avikailius, skiltuvu degdamas pypkę, uždegęs krovinį; nuo ugnies pasibaidęs arklys ir iš besikratančio vežimo iškritę avikailiai; pirklys, rinkdamas juos, dejavęs: „Aučina, aučina“

Nuo to laiko, sakoma, kildinama ir Aučynų piliakalnio, ir Aučynų kaimo pavadinimai.     

 

Būstinei vietą parinko šventoje

 

Aučynų kaimo pirkioje parko būstinė ilgiau būti negalėjo. Jai reikėjo daug erdvesnių patalpų. Todėl pirmojo direktoriaus žvilgsnis kartais nukrypdavo į seną,  gerokai apleistą Stanislavavo dvaro pastatą, kuriame anksčiau buvo įsikūrusi „Liaudies draugystės“ kolūkio kontora, ir net į švenčionis. Tačiau bene tinkamiausias variantas būsimai būstinei buvo šventoje – taip pat buvusio kolūkio kontoroje ir taip pat gerokai apleistame pastate.

„šį pastatą „Pavasario“ žemės ūkio bendrovė buvo užstačiusi Žemės ūkio bankui“, - dabar tuos laikus prisimena parko vyr. rekreacijos vadybininkas Jonas Sanko.

Naujajai parko direkcijai pavyko gauti Aplinkos apsaugos ministerijos paramą pastatui išpirkti, tolesniems jo tvarkymo darbams finansuoti. Parko vyr. buhalterė Lina Žemytė–Menčinskienė prisimena, kad 2001–2004 m. laikotarpiu kartais net benzinui pinigą sukrapštyti buvę sunku. Dabar tokie reikalai jau pamiršti, nors pinigo įvairiems darbams atlikti niekada nebūna per daug.

šventoje, dabartinėje būstinėje, parko direkcija įsikūrė 1999 m. spalio 1-ąją. Be dabar esančiųjų, įvairiais laikotarpiais parke anksčiau darbavosi Bronius Bieliauskas, Virgilijus Gasys, Valentina Rimašienė, Jadvyga Milko.

 

ES iškėlė derybinį reikalavimą

 

Parkas įkurtas gamtos ir kultūros vertybėms išsaugoti, jokiu būdu nepamirštant ir poilsiautojų interesų. Parko pietvakarinėje dalyje – iškili švenčionių aukštuma. Daugelis teritorijoje esančių upių ir upelių jungia ežerų virtines, ir jų vandenys srūva į Žeimeną (Nemuno baseiną), kitų – į Dysną (Dauguvos baseiną). Dabartinis parko vyr. ekologas Vytautas Drūteika, dar mokydamasis švenčionėlių vidurinėje, kartu su prof. Česlovu Kudaba tyrinėjo apylinkes, jų augmeniją, gyvūniją. Jau dabar užregistruotos net 186 čia perinčios, žiemojančios, atskrendančios arba praskrendančios paukščių rūšys. Jų stebėjimui vyr. ekologas skiria labai daug laiko ir pastangų. Kartu su žinomu švenčioniškiu fotografu Rimantu Nalivaika dažnai ir naktimis stebi gyvūnijos gyvenimą. Labai daug nepakartojamo grožio akimirkų R. Nalivaika užfiksavo savo nuotraukose.

Prieš stojant į Europos Sąjungą, Lietuvai buvo iškelta konkreti derybinė sąlyga pagal ES Paukščių direktyvos reikalavimus – paukščių apsaugai įsteigti svarbias teritorijas. Be anksčiau buvusių ir dabar esančių, tuomet švenčionių rajone papildomai tokios teritorijos įsteigtos Adutiškio–Guntauninkų ir Gelednės biosferos poligonuose. Jos – europinio ekologinio tinklo dalis. Adutiškio–Guntauninkų biosferos poligonuose stebėjimai patikėti Vytautui Drūteikai.

 

Bešeimininkiai objektai kraštovaizdį darko

 

Parko teritorijoje yra Pailgio, šventos, Kulniškės, Sirvėtos kraštovaizdžio, Čiūlėnų geomorfologinis, Saločio telmologinis, Ilgio hidrografinis, Neversčių botaninis, Didžiasalio etnokultūrinis draustiniai. Juose – daug augalų, paukščių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Todėl taikomi ir kai kurie apribojimai. 2002 m. rugpjūčio 10 d. aplinkos ministras paskelbė įsakymą „Dėl Sirvėtos regioninio parko reglamento patvirtinimo“. Vadovaujantis juo, bendras užstatymo plotas kuriant sodybą neturi būti didesnis negu 300 kv. m., sodybą neleidžiama aptverti aukštesne negu 1,5 m. neperregima tvora ir kt.

Parko vyr. kraštotvarkininko Jono Vaivilavičiaus įsitikinimu, šie ir kai kurie kiti apribojimai iš esmės nevaržo senbuvių arba naujai įsikūrusiųjų šeimininkavimo laisvės. Iškylančius spręstinus reikalus jie jau įprato iš anksto derinti arba aptarti su RP direkcija.

Daug daugiau rūpesčių ir nepasitenkinimo kelia apirusių ir sugriuvusių pastatų liekanos, užterštos teritorijos, darkančios gražų kraštovaizdį. šiuo reikalu parkas 2005 m. birželio 14 d. surengė mokslinę konferenciją, į kurią pakvietė ir daugelį respublikos regioninių parkų direkcijų. Konferencijos dalyviai, aplankę prastai tvarkomus sąvartynus, fermų griuvenas, akivaizdžiai įsitikino, kaip nereikia tvarkytis. Suprantama, tų netvarkomų objektų, turinčių net keliolika šeimininkų arba visiškai neturinčių jų, kaltininkas – ne Sirvėtos RP. Kiek tik leido finansinės galimybės, parkas keletą objektų sutvarkė. Dabar čia žaluma akį džiugina. Bet dar gana daug tvarkytinų objektų. Kiek tuomet supratau, šis reikalas svarbus ne tik Sirvėtos regioniniam, bet ir daugeliui kitų respublikos saugomų teritorijų.

Įsimintina taip pat 2005-ųjų spalio 21 d. parke vykusi konferencija „Gamtos ir kultūros paveldo objektų priežiūra bei tvarkymas“.

 

Sukirto rankomis... iš konjako dėžės

 

2004-aisiais labai nuseko Beržuvio ežeras, vanduo nutolo nuo krantų. Daugeliui atrodė, kad netrukus iš Beržuvio liks tik dumblinga klampynė. šiam reikalui ištirti parko direkcija surengė mokslinę konferenciją. Bene svariausius argumentus joje pateikė mokslininkas Romas Pakalnis. Jo tvirtinimu, po kelerių ar dešimties metų Beržuvis vėl atgaus ankstesnį vaizdą – jame vandens pagausės. Su tokiu teiginiu suabejojusiu švenčionių r. vicemeru Vaidotu Prunskumi net rankomis sukirto: pralaimėjęs turės „užfundyti“ dėžę konjako.  

Netoli ežero gyvenantis Antanas Vaitkevičius su žmona Gražina dabar labai akylai stebi Beržuvį, matuoja jo vandens lygį, kuris dabar pakilęs vienu metru.

 

Dešimt metų – dešimt Žiemos švenčių

 

Nė viena rajone saugoma teritorija Sirvėtos regioniniam neprilygsta masinių renginių skaičiumi. Dainų ir šokių švenčių, įvairių tarptautinių festivalių iniciatoriai ir rengėjai – ne parkas. Tačiau Žiemos švenčių rengimo neginčijamas prioritetas priklauso Sirvėtos RP. Dešimt parko gyvavimo metų – dešimt Žiemos švenčių, kurios anksčiau buvo užmirštos arba gerokai primirštos.

Direktorius Stasys Zakarevičius dabar su malonumu ir dėkingumu konstatuoja, kad jau kelinti metai rengėjų iniciatorių gretas geranoriškai papildė švenčionių r. savivaldybė, švenčionėlių miškų urėdija. Su pastarosios parama tvarkomas Kačėniškės piliakalnis, kitos įsimintinos vietovės, privažiavimai prie jų. Dabar įrengtos 8 poilsiavietės, 1 pliažas, 2 stovyklavietės, 3 kilometrų ilgio pėsčiųjų turizmo takas, daugybė maudyklių... šventoje, parko centre, dažnai apsistoja įvairios ekspedicijos, jaunųjų gamtininkų būreliai ar klubai, stebintys ir tyrinėjantys gimtojo krašto įvairenybes ir iš čia išvykstantys su dėkingumo jausmu parko direkcijai.

...Daugelį metų parko darbininku dirbančiam Jonui Stūgliui visada darbų per akis: ir įrengiant pėsčiųjų pažintinį taką ar stovyklavietę, ir tvarkant poilsiavietes, ir jaučiant nepasitenkinimą dėl kai kurių nevalyvų poilsiautojų sulaužytų stalų, suolų, išmėtytų šiukšliadėžių...

Kultūros paveldo objektų, piliakalnių, kelių, Lino verdenės tvarkymo, poilsiautojams gerų sąlygų sudarymo, inspekcinė veikla, daugybė kitų darbų – tai artimiausios ateities užmojai.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"