Paieška Gegužy - giedra ir linksma!

Gegužy - giedra ir linksma!

„...tik sielos priglaustas pasaulis yra tikrai tavo...“

Vytautas BAšKYS

 

Gegužė... Gamtoje - tikras perversmas. Viskas staiga apsigobė įvairių atspalvių žalia skraiste. Tarp žiedų sparnuočiai tik čiulba ulba, suokia, švilpia, kleketuoja... Gali galvot, jog suderinti paukščių balsai atveria kosmosą, kuriame po mėlynu dangaus gaubtu susilieji su begalybe. Klausydamasis susivoki, jog vyksta prasminga veikla - paukščiai suka lizdelius...

Kiek kitaip prabyla ir elgiasi tarsi iš dausų parskridusi gegutė. Patinėlis kukuoja „ku-kū“, o kada pražįsta gegužraibės, patelė atsiliepia skambia trele: „kli-kli -kli“... Ir vis į svetimus lizdus dairosi.

šiuo metu ne kiekvienam lemta stebėti linksmybę miško progumoje. Ten, kur už visus puošnesni gaidukai. Jie beveik neturi balso, todėl tuoktuvių metu kiekvienas stengiasi parodyti savo papuošalus ir tuo įsiteikti patelėms. Paveiksluose tas pavasarinis ritualas perteiktas lyg pro saulės nutviekstą pavasarinį rūką, kuriame pavasarinis paukščių šokis tarsi ištirpsta ryto šviesoje. Toje paukščių klegesio užpildytoje erdvėje girdisi gegutės „ku-kū“. Tarkime, jog ji praneša Likimo Deivės tau numatytų gyvenimo metų ar netikėtų turtų skaičių.

... Peržiemoję svetur paukščiai vėl sugrįžta. Į savo gimtuosius namus. Gegužės jaudulyje neatsitiktinai Maironis eiliavo: „Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties! / Vien meilę norėtum dainuoti“. Rašytojas Robertas Keturakis, savo kūryboje tarsi glausdamasis prie subtiliųjų jausmų guoto, meilės vardo nemini, bet majestotiškai pažeria įvaizdžius, kurie tą jausmą perteikia kaip „niekados nejaustą, neužtiktą erdvę, kur viską gaubia plonas melsganas šydas… nelyg viršukalnėse, kur kojos klimpsta į debesis..., kur ima gaubti kilni šviesa ir visagalybės įkvėpimas – kaip rūko švelninama kalnynų begalybė”. Su tuo pakilumu regi „paukštį, sparnais taškantį marmurinius debesis”, girdi „tūkstančių vargonų gaudžiančią krioklio amžinybę”. Su santūriu pakilumu („Pavymui išeinančio Nemuno”) perteikia būseną, kai upės pakrantėje lauki kažko be galo artimo. Apima „akimirkos džiaugsmas, jog gali pasiekti, apkabinti, priglusti prie artimųjų ir žinoti, kad kol kas tęsiasi mūsų visų metas”. Tada pasąmonėje atsiveria, jog „...tik sielos priglaustas pasaulis yra tikrai tavo, visa kita – šmėsteli ir išnyksta”.

... Paukščiai sugrįžo, bet negrįžta pasklidę po pasaulį užsienyje uždarbiaujantieji. Motinos diena (pirmas gegužės sekmadienis) primena, jog „Tėvynė yra visų mūsų motina“. Anot filosofo, žmogus savo tautoje esi kaip žuvis vandenyje, kuriai tokia būklė yra visiškai priimtina.

... Gegužės 2 d. buvo Meilės vardadienis. Kiekviena iškili senovės tauta turėjo savo meilės deivę: graikai - Afroditę, romėnai - Venerą, lietuviai - deivę Mildą. XVI a. šaltiniai byloja, jog gegužės mėnesį lietuviai skyrė deivei Mildai. Dabar gegužės 13 d. kalendorius pažymi Mildos vardadienį. Atmenama, jog Vilniuje kunigaikštis Mykolas Pacas (Pocius) 1668 m., pažymėdamas Vilniaus išvadavimą iš maskvėnų, deivės Mildos šventovės vietoje, kur lietuviai švęsdavo Lados šventę, pastatė šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią. Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos, viena - dabartiniame Aleksote - Svirbigaloje, kita buvusi Nemuno ir Neries santakos alkoje. T.Narbutas rašė: „šioje laimingoje Nemuno ir Neries pakrantėje gyvena iki šiol linksmiausi Lietuvoje ir maloniausių papročių žmonės; jų dainos beveik visuomet apie meilę; iš jų ne viena apdainuoja deivės Mildos grožį".

... Varėnos krašte teka Mildupis. Pasak mitologų, senovės lietuvių meilės ir laisvės deivės Mildos šventės ritualas puoselėjo gražiausius jausmus. Žiniuoniai žolėmis ar užkalbėjimais gydė meilės kančias. Romuvos jaunimas ir dabar švenčia Mildą. Užkuriamas aukuras, aukojama Dievams ir Deivei Mildai.

... Gegužy ypač giedra pajūryje. Gegužės 12 d. - Nerėjo, Nerijaus, Neritos vardadienis. Nidoje pražįsta vadinamosios akacijos. Gegužės 14 d. - Gintaro, Gintarės vardadienis. Būtent gintaras siejo Aisčių kraštą su Senąja Roma. Gintaras keliavo į Romą, o Romos pinigai - į mūsų kraštą. VI a. gyvenęs romėnų senatorius istorikas Kasiodoras pasakoja, jog karalius Teodorikas dėkojo aisčiams už atsiųstą gintarinę dovaną. Jis buvo nustebintas, nes Aisčių kraštas jam nepavaldus. Betgi tuomet į žemyną įsiveržę Atilos barbarai kėlė grėsmę ir mūsų kraštui. Tad gintarinė dovana rodo seniausią strateginę mūsų krašto gynybos diplomatiją.

... Atsilapojo lietuviškoji gegužė... Tuo metu jausmų įkarštyje tarsi regiu poeto Henriko Radausko įvaizdį: „Baltos kregždės pro debesį krinta“. Jausmų apogėjus yra ten „...kur sidabro audros labirinte / Groja smuikais ir fleitom Vivaldi“.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"