Paieška „Sniego princesė“, kuri praturtins dujomis ne vien Norvegiją

O lobiai gulėjo čia pat...

„Sniego princesė“, kuri praturtins dujomis ne vien Norvegiją

Zenonas BUTKEVIČIUS         

 

Ilgai keliavo po pasaulį vikingai, lobių ieškodami, vienur prekėmis, kitur narsa ir kalaviju prasiskindami kelią. Beje, jų miesto liekanos aptiktos ir Kuršių marių pietiniame pakraštyje.

Norvegija iš tikrųjų niekada negalėjo pasigirti turtais - derlingesnių žemių tik truputėlis, kitur - kalnai, uolos. Maitino miškų ir vandenų gėrybės, kalnų gyvulininkystė, vėliau - kalnakasyba, o tolimoji šiaurė iš viso buvo Dievo pamirštas kampelis.

Kai vikingų epocha baigėsi, Norvegija beveik dingo iš Europos politinio ir ekonominio gyvenimo žemėlapio, nebent Trijų Karūnų (Danijos, Norvegijos ir švedijos) sudėtyje kaip ne itin reikšminga dalis.

Ir štai ateina XX amžiaus pabaiga. Norvegija - vėl galiūnė. Norvegai jau turi kuo atsikirsti švedams, kurie vis nevengdavo pasišaipyti iš jų skurdoko gyvenimo: „Kas mano vairuotojas? švedas, o kas gi kitas?“ - dabar sako norvegas. Naftos doleriai užpila visą šalį. Jais iš naujo sukuriama ar perdirbama šalies infrastruktūra, suklesti švietimas, mokslas. Trumpai tariant, Norvegija svetimšaliui šiandien - labai brangi šalis. Norvegams - ne, nes jų darbo atlyginimai, pensijos, kitos socialinės išmokos didžiulės. Nebūdama ES nare, Norvegija kasmet įvairiems ES fondams ir programoms skiria daugiau kaip po milijardą eurų. Žodžiu, pernykštis skurdžius šiandien gali daryti štai tokią labdarą...

Bet tas pernykštis skurdžius apdairus. Visiems aišku, jog šiaurės jūroje esantys naftos ir dujų telkiniai kada nors išseks. Todėl įsteigiamas Vyriausybinis naftos fondas, jo pinigai investuojami užsienyje ir dabar ta suma, berods, jau siekia apie 200 milijardų eurų. Tai - kraitis, palikimas ateities kartoms.

Nors verslo žmonių akys krypsta į šiaurę, bet praturtėję norvegai priešinasi - tegul lieka natūrali gamta, klajokliai elnių augintojai. Sustiprėja ekologiniai judėjimai - kodėl nestiprėti, kai pinigų daug, valstybė ir verslas aplinkos apsaugai atseikėja milžiniškas sumas.

Bet šiaurės pakraščiai metai po metų tuštėja. Prasilavinęs vietinių žvejų ar klajoklių jaunimas nebenori gana sunkaus tėvų darbo ir traukia į Pietus. Perspektyva aiški - kai išmirs senoliai, ateityje nebereiks nė rezervatų steigti. Liks milžiniška šiaurės dykra.

Tačiau ne dėl to norvegams tenka mokytis geografijos iš naujo. Vien tik karpant senųjų investicijų kuponus, ateityje vargu ar pavyks išlaikyti pasiektą gyvenimo kokybės lygį. Taigi tų kuponų turi būti dar daugiau. Tuo tarpu lobiai vis dar voliojasi po kojomis, tik pasilenk ir pasiimk. Ketvirtadalis, o gal ir daugiau pasaulio gamtinių dujų atsargų slypi poliarinių žemių ir jūrų gelmėse. Bent taip rodo dabartiniai geologų duomenys.

Anksčiau vien mintis apie jų gavybą tolimoje šiaurėje atrodė tokia pat rizikinga ir kupina pavojų, kaip ir garsieji sąjungininkų laivų karavanai į Murmanską. Mat regionas tas pats - Barenco jūra. Tačiau dabartinės kuro kainos ir naujos technologijos visą padarė ir įmanoma, ir pelninga.

Dar palyginti neseniai buvo kalbama, kad pasaulis neištvers tokių didelių energijos kainų. Bet ištvėrė. O nestabili padėtis Artimuosiuose Rytuose dar labiau didina susidomėjimą šiaure.

- Mūsų „Sniego princesė“ pradės dirbti jau 2007 metais, o Rusijai priklausantis štokmano telkinys net 25 metus patenkintų poreikius tokios stambios pramoninės šalies, kaip Vokietija, - sako Kjetilas Skotgrandas, Norvegijos valstybės sekretorius, kuruojantis energetikos sferą.

„Sniego princesė“ - tai gamtinių dujų telkinio pavadinimas. Jis yra Barenco jūroje ir priklauso Norvegijai. Norvegų koncernas „Statoil“ darbus pradėjo 2001 metais ir rodo technologinių sprendimų stebuklus. Automatiškai valdomos instaliacijos guli jūros dugne, netolimoje salelėje pastatyta suskystintų dujų gamykla.

štokmano telkinys, gerokai turtingesnis už „Sniego princesę“, kol kas dar miega, bet netrukus gali tapti pačia stipriausia korta Rusijos rankose, žaidžiant energijos gavybos ir paskirstymo žaidimus Europoje.

Poliariniai turtai rūpi ne tik norvegams ar rusams.

- JAV ambasadorius čia apsilanko dažniau nei mūsų premjeras, - sako Tomas Nilsenas, Norvegijos Barenco sekretoriato patarėjas.

„Sniego princesei“ „prisivilioti“ jau išleista 58 milijardai Norvegijos kronų (apie 23,5 milijardo litų).

Trumpai kalbant, viskas atrodo taip. „Sniego princesės“ karalija yra per 140 kilometrų nuo Hamerfesto (arčiau šiaurės poliaus pasaulyje nėra nė vieno kito miesto). Jūros gelmė ten siekia 250-340 metrų, o pačios dujos slypi per 2,5 kilometro žemės gelmėse. Padaryta kas tik įmanoma, kad nebūtų pažeista gamta.  Pirmą kartą iš jūros kraštovaizdžio dingo visiems žinomos milžiniškos gavybos platformos, dydžiu kartais lenkiančios stambiausius Europos sausumos statinius.

Dujos iš „Sniego princesės“ bei gretimų Albatroso ir Askelado telkinių bus siurbiamos siurblinėmis, pastatytomis jūros dugne, o iš čia vamzdžiais, nutiestais dugnu, pateks į Melkoya salą. Gamykloje bus atšaldomos iki minus 163 laipsnių, virs skysčiu, o suskystintos pilamos į šiuolaikiškus tanklaivius. Beje, jų variklius suks tos pačios dujos, mat suskystintos garuoja. Užuot išleidus jas vėjais, dirbs naudingą darbą. Transportuojant suskystintas dujas, nebereiks brangiai kainuojančių tolimo tiekimo vamzdynų. Jau 2007 metais iš specialaus uosto išplauks 70 tanklaivių. Numatyta, jog taip tęsis bent jau 25 metus.

Jei skaičiuosime pagal šių dienų dujų kainas, „Sniego princesė“ Norvegijai kasmet gali duoti 200 milijardų kronų grynojo pelno.

Taigi virš Hamerfesto jau sklando Klondaiko dvasia. Miestelyje iki šiol šiaip taip vertėsi vos 9 tūkstančiai gyventojų, būstų kainos buvo juokingai mažos, nes jaunimas traukė į Pietus, civilizacijon ir šilumon, toliau nuo pusę metų trunkančios nakties ir nuolatinių uraganų. Dabar kainos pakilusios jau penkis kartus ir vis dar auga, viešbučiuose gyventi ar butus nuomoti brangiau nei sostinėje - atvažiavo daug specialistų, darbininkų. „Sniego princesė“ pradžiugino ir vyresnio amžiaus žmones, nes jie su nerimu žiūrėjo, kaip išvažiuojant jaunimui viskas aplink apmiršta.

Pats aktyviausias aplinkos apsaugos entuaziastas Erikas Priutsas, dar vadinamas ibseniškuoju žmonijos priešu, šiandien priverstas pripažinti - jau negali tikėtis vietinių gyventojų paramos. Iki šiol norvegai gana įtariai žiūrėjo į planus pramone ir verslu pagyvinti šalies šiaurę. Ilgametis Norvegijos naftos direktorato vadovas, atsakingas už šelfo eksploataciją, kiekviena proga skųsdavosi, jog norvegai naftos pinigus iki šiol ėmė nedvejodami kaip visiems suprantamą ir privalomą Dievo dovaną ir negalvojo, jog juos, tuos pinigus, reikia iš kažkur gauti, kažkaip užsidirbti.

Dabar požiūris į naftos ir dujų versloves šiaurėje iš esmės pasikeitęs. Jau pritariama, kad gręžiniai nusidriektų ir ties šiaurės pakrantėmis. Po ilgų metų sąstingio jau 2007 metais bus pasiektas paieškų gręžinių rekordas. 2006 metais šiam reikalui skirta 93 milijardai kronų (apie 37,2 milijardo litų). Tiesiamas ilgiausias pasaulyje povandeninis vamzdynas (1200 km), kuriuo iš šiaurės jūros dujos bus tiekiamos D.Britanijai.

Pagal šių dienų modernumo supratimą žmonės, panašūs į Eriką Priutsą, darosi beveik vieniši. Ir tai natūralu. Naujausios technologijos lyg ir duoda indulgenciją verslui, nes jos iš tikrųjų nepalyginamai draugiškesnės aplinkai nei pernykštės ar užpernykštės. Tik, deja, net naujausios technologijos negali duoti labai tvirtų garantijų, jog neįvys technogeninės katastrofos. Pats tobuliausias technologinis išradimas - kirvis, bet ir tas kartais nulekia nuo koto, kam nors įsmigdamas galvon...

O šiaip - niekur nedingsi. Pagrindinis variklis - pinigai. Tik paskaičiuokime, kiek mūsų buvusiųjų žaliųjų „atėjo į protą“, kai, prisidengdami tuo vardu, pasidarė politikos ar verslo karjerą...O juk tai tik centukai, palyginus su „Sniego princesės“ kraičiu, atitekusiu norvegams. Ir ne vienam kitam, o visai šaliai, visai tautai.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"