Paieška Gražina Kadžytė: vėlyvojo pavasario burtai

Vėlyvojo pavasario burtai

Vytautas LEšČINSKAS

 

Gegužę – visuotinio sužydėjimo mėnesį, dažniausiai būna Sekminės; tik kartais ši šventė pasitaiko birželio mėnesį. Tas septynių savaičių – nuo Velykų iki Sekminių – laikas yra kaip tik pavasario suklestėjimo metas.

 

Pagarbos žaliajai galybei išraiška

 

“Velykos pažadina žemę, o kai šventasis Jurgis numeta raktus, atrakina žolę, paleidžia rasą, medžių lapus, švenčiamos Jurginės; būdavo tikima, kad nuo Jurginių iki Sekminių jau visi augalai išsiskleidžia, sulapoja, sužydi, - sakė etnologė Gražina Kadžytė. – Tad Sekminės – pats gražiausias metas, kai baigiasi tas pavasariškas jaunystės žydėjimas, džiaugsmas, o gamta jau turi pradėti kaupti savo brandą. štai nužydėjo žiedas – ir mezgasi uogelė, vaisius ar sėkla. Kaip tik dėl to Sekminės (gal nežinom, kaip seniau ši diena buvo vadinta, nes jau, sakysim, europietiškoje tradicijoje – tai baltasis sekmadienis; lenkai, pavyzdžiui, sako: zielione sviontki –  žaliosios šventės) buvo tam tikras posūkio taškas kaimo žmogaus gyvenime. O pavadinimas Sekminės kilo iš to, kad ši šventė būna septintą sekmadienį po Velykų. Sekminės siejamos su baltumu; baltumas – tai sodų žydėjimas, o žaluma – savaime siejasi su gyvybe. Ir, matyt, Sekminės kaip tik primena, jog kiekviena pabaiga yra ir kažko kita pradžia. Sekminės užbaigia tą velykinį, ankstyvąjį pavasario metą ir pradeda kitą metą, kuris yra tarp Sekminių ir šventojo Jono – Rasos, Kupolių šventės, nes kaip tik tas metas yra visa ko gamtoje kupėjimo ir žydėjimo metas. Todėl per Sekmines vešli žaluma yra labai aiškiai pagarbinama. Visoje Lietuvoje ta proga įprasta puošti žalumynais, beržų šakelėmis namus. Vienur trobos svarbiausias duris, kurios neretai būdavo su vadinamosiomis gonkomis, puošdavo šalia jų įrengiamais darželiais, kitur - bent jau šakelėmis iškaišydavo seklyčią. Iš to kilo ir tradiciją bažnyčią gėlėmis, darželiais išpuošti. Paskui, po Sekminių pamaldų ir procesijos, žmonės po kokią mažą šakelę, lapelį iš tų puošmenų nusiskabo – palaiminimo, pašventinimo simbolį parsineša namo, nors jau, sakykim, ir pati žaluma, kuria išpuošti namai, juos šventina. Kita vertus, Sekminės tapatinamos su šventosios Dvasios atsiuntimu, o šventoji Dvasia – tai yra mokslas ir išmintis. Kaip tik Sekminės yra išminties metas. Todėl mūsų katalikiškoje tradicijoje – ir vaikų pirmoji komunija vyksta per Sekmines. Reformatų tradicijoje tai yra sutvirtinimo šventė, o kai kur, ypač Skandinavijos šalyse – vestuvių metas, nes manoma, kad tai - pats palankiausias laikas vestuvėms: jei per išminties šventę sukursi šeimą, tikėtina, bus išmintingai pasirinktas esminis gyvenimo posūkis.”

 

šventė ir piemenėliams

 

Pasak Gražinos Kadžytės, apie Sekmines kalbant, iš tos tradicijos, kurią perimame, žinome, kad kaimo bendruomenės, rengdamos Sekminių šventes, jas sieja su piemenėlių atliekamu karvių apvainikavimu. Tuo būdu sekama sena tradicija, kurios esmė – visų gyvūnų pagerbimas. Bet joje jau išryškėja ir kiek vėlesnio meto, kai karvė buvo bene svarbiausia šeimos maitintoja, tradicija. Pavasario pabaigoje, vasaros pradžioje būna vešliausios pievos, o karvių pienas – geriausias. Taigi ir šventas Jonas – pieno ponas ateina. Iš tuo metu primelžto pieno spausdavo geriausius sūrius, skirtus džiovinti ir ilgai laikyti. Laikas tarp Sekminių ir Joninių būdavo tam geriausias, nes tada – brandžiausias pienas, vadinasi, ir skaniausi, ilgiausiai išsilaikantys sūriai. Kitas dalykas – karvės raguotos; labai patogu vainikus joms užkabinti ant ragų, taigi ir dėl to labai paprasta jas per Sekmines papuošti. Kartu tai - ir didžiausia piemenėlių šventė. Mat per Jurgines piemenėliai tik surenkami; nors jie su skerdžiumi išgena gyvulėlius, bet tai būna ganymo pradžia, išėjimas į piemenų mokyklą, o per Sekmines tarytum pats pirmasis jų darbo egzaminas. Vaikai turi gerai gyvulius priganyti ir apvainikuoti karves, tada jie bus apdovanoti. Tai juos daug ko išmoko. Pirmiausia, vaikai, kaip ir mūsų laikais suaugę žmonės, dažniausiai gyvena vienos dienos poreikiais. Nesupranta, jog norint, kad šiandien būtų viskas gerai, reikia tam iš anksto pasirengti. Tad prieš Sekmines piemenukai jau mokydavosi karves gerai priganyti; tiesiog apsitverdavo šakelėmis, pagaliukais pievos plotelius; ten neleisdavo gyvulių, palikdavo Sekminių rytui. O tą rytą į vešliausią, geriausią žolę karves paleidžia, kad tikrai prisiganytų, kad net šonai blizgėtų. Taigi piemenukai žino, jog reikia išsaugoti geriausios pievos plotą ir pasirengti Sekminių šventiniam išginimui. Vainikus taip pat pasirengdavo iš anksto, nupindavo dar išvakarėse. Kad nesuvystų, į vandenį, į kokį upeliuką įmerkdavo, užuteky pririšdavo. Tikdavo ir tvenkinys; svarbu, kad vainikai gerai išsilaikytų, rytą labai gražūs būtų. Karvėms ant ragų juos kabindavo tik namo gindami.

Sekminių rytą piemenukai tarpusavy pasivaržydavo: kuris anksčiau atsikels, kuris pirmas gyvulius išgins, o pavėlavusieji dainuojant būdavo miegaliais išvadinami, priekaištaujama, kad per ilgai miegodami gerai nepriganė. Taigi vaikai labai aiškiai pajunta, jog teisinga yra iš senų senovės atėjusi išmintis: kas pirmesnis, tas geresnis, gudresnis. Piemenukas įsisąmonina: pirmesnis būdamas, gali užsiimti savo gyvuliams ganyti gražesnę, geresnę pievos dalį, vadinasi - ir laimėsi daugiau. Taip vyksta tas mokymasis gamtoje, nuo kurio vėliau daug priklauso ir suaugusio žmogaus gyvenimas.

Paskui, kai piemenėliai jau grįžta iš ganyklos – apie pusiaudienį pargena, prasideda tam tikras šeimininkės egzaminas: vaikai, aišku, moka visokių dainelių. Tad jomis netiesiogiai šeimininkę prašo dovanų: karkė vištytė kiaušinėlio, mūkė karvytė sviestelio, zūkė girnelės miltelių ar duonelės ir t.t. Tuo būdu piemenukai išprašo visko, ko jiems reikia. šeimininkės, aišku, žiūri, ar karvės gražiai apvainikuotos. Jei taip – viskas gerai, galima ir atsidėkoti. Jei šeimininkė piemenukus gerai pavaišina, gausiai lauktuvių įduoda, kitais metais jos karvės bus kuo gražiausiai apvainikuotos. Jei yra šykšti, pagaili dovanų, piemenys ją savo kompanijoje išpeikia. O kitais metais, žiūrėk, bus tik kokia šakelė per ragus pertraukta – dėl bendros tvarkos; tada jau visi mato, visi supranta, jog šeimininkės nedosnios būta. Taip ji paraginama kitąkart piemenukams už darbą gausiau atsidėkoti.

 

Metas pasivaišinti

 

Be to, vaikai per Sekmines ruošdavo savas – piemenų – vaišes. Čia jau ir kūrybai erdvės būdavo, mat reikėdavo šeimininkėms gražiai, išmoningai išsakyti, ko jiems toms vaišėms reikia. O reikėdavo ir kiaušinių bei druskos, ir sviesto, sūrio. Vaikai žinodavo, kad viena gaspadinė turi daugiau vištų, tad iš jos reikia kiaušinių prašyti; iš kitos – ko nors kita, ko ši daugiau turinti. Taigi veikė savotiška natūrali mokykla, kurioje vaikai išmokdavo skaičiuoti – juk tekdavo įvertinti, kokių ir kiek maisto produktų piemenų Sekminių vaišėms reikės. Kai jau viską susirinkdavo, mergaitės piemenytės bėgdavo prašyti kurią nors tetulę, gerą kaimo gaspadinę, kad jas pamokytų, kaip tas vaišes paruošti, kaip stalą padengti. Dažniausiai, jau iš vėlesnių laikų, yra žinoma, kad piemenys kur nors parugėje vaišes pasidarydavo, bet neretai tiesiog paprašydavo kokios seklyčios, gražios patalpos, kad joje galėtų pasiruošti lyg ir suaugusiųjų vaišes. Išeidavo tarsi kokia suaugusiųjų gyvenimo repeticija: vaikai mokydavosi išminties, sekdami vyresniaisiais. Todėl suaugusieji jiems visaip pagelbėdavo. Negana to, jog šeimininkės visokio maisto piemenų vaišėms duodavo, gaspadoriai – kiekvienas didesnį ar mažesnį pinigėlį skirdavo. Surinktus pinigus tvarkydavo berniukai, kurie žinodami, kad už gerą darbą bus atlyginta, kartu mokydavosi, kaip taupiai, ekonomiškai naudingai juos išleisti. Jie apskaičiuodavo, kiek surinko ir, jei jau mato, kad išeis geras balius, vadinasi, reikia muzikanto. Apskaičiuodavo, kiek sumokės muzikantui, nes niekada nebūdavo taip, kad muzikantas už dyka grotų. Aišku, giminėj, šeimoj – ir muzikantas linksmindavo be užmokesčio. Bet šiaip jau kur žmonės eidavo, ar į kokią gegužinę, ar į kaimo sueigą, į šventę, tai su muzikantu ir sutaria, ką jis gros ir kiek jam bus atlyginta. Tad ir piemenukai per Sekmines eina pas muzikantą, sutaria, kad pagros, pamokys juos šokti, o už tai sumoka. O jei surenka pinigų daugiau nei reikia muzikantui atsilyginti, sprendžia ką bendra nusipirkti. Taigi būna gera praktinė pamoka, kaip uždirbtus pinigus tinkamai paskirstyti.

Pirmąją Sekminių tą vasaros įžangos dieną (tai būdavo dviejų dienų šventė) žmonės, grįžę iš bažnyčios, elgdavosi panašiai, kaip ir per atlaidus – svečiuodavosi vieni pas kitus. Moterys per Sekmines stengdavosi kokį naują apdarą pranešioti. Taigi vaišindavosi suaugusieji, vaišindavosi ir vaikai. Net vėlų vakarą niekas jų neragindavo eiti gulti. Piemenukai patys žinodavo, kada baigti vaišes, tuo labiau, jog  anksti keltis jiems nereikės. Gyvulius kitą rytą išgena vyresni broliai ir seserys, kurie jau bernauja, mergauja, ir, aišku, jie šiokią dieną – ne piemenys, bet per Sekmines tarsi grąžinami į vaikystę. Tuo lyg primenama: neužriesk labai nosies, neniekink savo mažesniųjų broliukų ir sesučių piemenukų, bet tiesiog prisimink, kad ir piemens duona gana sunki, nesaldi. Tiesa, jaunimui nelabai kada būdavo apie tai pamąstyti, nes kai išgena gyvulius, vaikinai tuojau ieško muzikantų ir rengia ryto pasilinksminimus su pasišokimais, rateliais bei padainavimais, pajuokavimais. Ir netgi tada jaunimas (pavyzdžiui, pietryčių Lietuvoje) žaisdavo vestuves – jų repeticijas rengdavo. Juk vis tiek kada nors bus vestuvės, taigi reikės per jas ir deramai elgtis mokėti. Vadinasi, išrenka jaunųjų porą, piršlius, kitus vestuvių veikėjus. Ir kiekvienas veikėjas mokosi savo vaidmens. Tad kai būna tikros vestuvės, jau visi žino, kaip pagal papročius, tradicijas reikia elgtis. Nereikėdavo jokių vestuvių planuotojų.

 

Suaugusieji tampa piemenimis

 

Bet kai jaunimas užsižaidžia, gyvulių deramai sužiūrėti neįstengia; tada galvijai gali į javus nuklysti, į daržus įpulti. O pagal papročių teisę nuo pavasario pradėdavo galioti nerašyta taisyklė: kai sužaliuoja želmenys, kai daržovės išdygsta, žiemkenčiai, vasarojus pradeda kilti, jei netyčia kieno gyvulys įbrenda kaimyno pasėlin, daržan, žalos padaro – susieina abu kaimynai ir aptaria, kokia ta žala ir kaip už ją atsilyginti. Jei nesusitaria, kviečia kitus kaimynus – liudininkus – ir, padedami didesnio pulko, vis tiek susitaria. Pagal papročių teisę, pavasarį, vasarą gyvulių padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visada, išskyrus vienintelę dieną – Sekmines. Tik paskui, rudenį – vėl – po šventojo Mykolo, kai visa, kas laukuose auginama, turi būti sudorota, nuimta, taip pat gyvulių padaryta žala nėra atlyginama. Net posakis paplito: po šventojo Mykolo nėra protokolo. Mat buvo manoma, kad jau privalo būti viskas iš laukų, daržų surinkta, nuvalyta, o jei ne, vadinasi, esi apsileidęs, taigi pats kaltas ir dėl gyvulių padaromos žalos. Kaimo bendruomenė apsileidėlių šeimininkų reikalais jau nesirūpins. O šiaip bendruomenė rūpinasi, kad viskas sodžiuje būtų gerai, kad kaimynai sutartų. 

šeimininkams rūpi, kad gyvuliai žalos nepridarytų ir per Sekmines, todėl anksti keliasi ir eina į laukus patys jų daboti. Iš to reikalo išsirutuliojo paruginės – laukų apėjimas, apžiūrėjimas, pasikalbėjimas su kaimynais apie tai, koks šiųmetis derlius gali būti; aptariamos ir būsimos vasaros talkos. Seniau rėžiniai laukai būdavo vienas šalia kito, taigi susitinka kaimynai, rimti vyrai, pasišneka apie ūkį ir kitus reikalus, pypkes užtraukia, ant ežios pelenus nukrečia, kad derlingesni laukai būtų, na, o kai užtrunka, tada šeimininkės ne ant stalo pusryčius deda, o riša lauknešėlius, maistą deda į dideles skaras, kurios atstoja ir staltieses, ir lekia žiūrėti, kur ten, parugėje, vyrai susėdę. Patiesia šeimininkė skarą, dėlioja valgius ir išeina tokie įdomūs vasaros pradžios pusryčiai gamtoje, piknikas. Kadangi rėžiai siauri, kaimynai susėda arti vieni kitų, vos per kelis metrus, taigi galima ir pabendrauti, linksmiau pasišnekėti, pabūti drauge.

O tie, vyresnieji vaikai, kurie išginė gyvulius, įsidėję maisto išeidavo su savo lauknešėliais. Mažieji kai atsibunda, kiek užvalgę žino, kur reikia bėgti – pas vyresnius nulekia pažiūrėti, kaip jie šoka, linksminasi.

“Tad štai toks tas Sekminių išsiskleidimas, kai žmogus po žiemos jau yra visiškai išėjęs iš trobos ir pastogės jam reikia tik nakčiai. Po Sekminių ima žmonės klėtyse dažniau nakvoti; jei jos vėlyvesnės – ir šienapjūtė prasideda, nors šienapjūtės pabaiga vis tiek apie šventą Joną būna. Taigi tas žmogaus išėjimas į gamtą, susijungimas su ja, supratimas, jog tai yra tas gražus metas, kai gali išgyventi gamtoje: dangus dengia, žemelė maitina, ir žmogus gali pasijusti laimingas, nes peržengia vasaros slenkstį, yra iš tiesų nepaprastai reikšmingas metas”, - kalbėjo Gražina Kadžytė.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"