Paieška Lietuvos mokinių literatūrinių kūrinių apie gamtą konkursas

Žody įprasminti...

Lietuvos mokinių literatūrinių kūrinių apie gamtą konkursas

Antanas MATAITIS

 

2007 04 27-28 Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre surengtas Lietuvos mokinių literatūrinių kūrinių apie gamtą konkursas “Paslaptingas, švelnus, nenusakomas grožis / ten šnabžda mano vardą svyruokliuose medžiuose” (O.Milašius). Teisybę pasakius, su Oskaru Milašiumi lyg ir „konkuravo“ ir Antuanas de Sant Egziuperi, renginio programėlėje skelbdamas savo moto: „Savo katedrą pastatyti prireiks šimto metų, taigi šimtą metų gali gyventi pasinėręs į širdies turtus“. Į Džiaugsmo gatvę atvažiavusieji iš visos Lietuvos kūrybiškai nusiteikusieji moksleiviai, juos lydintys mokytojai „į savo širdies turtus“ buvo pasinėrę tik dvi dieneles, tačiau nežinia kiek laiko gyveno (o ir gyvens) tais turtais... Būtų miela, jei koks „kokakoliškas“ gyvenimiūkštis nepritemdytų gražių jaunatviškų polėkių!..

O tas dvi dieneles jaunieji, kurie kuria eiles, miniatiūras, apsakymus, pjeses, imasi publicistikos, vertimo, netgi dailiojo skaitymo, praleido lyg ir kūrybinėse studijose (teatro, skaitinių iš jaunųjų kūrybos, laikraščio darymas, kalbantieji akmenukai, vertimai, geri darbai, laisvieji menininkai), lyg ir šiaip jau smagiai pabendraudami. Manyčiau, jog visko reikia polėkio pakylėtiems... Juk būta ir pakilaus konkurso atidarymo (spektakliukas „Skrajūnas“ pagal R.Bredberį), ir poezijos klausymo, ir ekstremalaus žygio „Gamtos ir pramogų dermė?“ (sakoma, jog iš jo sugrįžta visi „kariai“, tačiau Vytautas Eidejus ir Paulius Rašimas prasitartų: būna, būna, kaip - nebūna...), ir atsipūtimo prie arbatos, ir ekskursijos į Kazio Varnelio muziejų, ir kūrybos užduočių pristatymo, ir prizininkų apdovanojimo...

Visiems įdomu buvo ir išklausyti konkurso vertintojus. Tokiais buvo: poezijos sekcijoje – literatūrologė dr. Loreta Jakonytė, poetė Alma Karosaitė; prozos ir miniatiūrų sekcijoje – rašytoja Gintarė Adomaitytė, Rūta Žukaitytė; publicistikos sekcijoje – žurnalistė Lidija Laurinčiukienė.

Viską, kas nesutelpa tarp dvasios lubų ir grindų, vargu ar galėtume bent išvardinti, tad geriau pasiklausyti konkurso vedlės Virginijos Drobelytės komentaro nors apie kūrybines studijas.

Kaip nerūpės pasiteirauti: kuo toks su gamta siejamas konkursas skiriasi tiesiog nuo to, kuriame susirenka vien filologinių aspiracijų vedamieji.

„Mes čia labiausiai vertiname ekspromtą, vedliai, jei reikia, tik „ženklina“ kelią, o po to moksleiviai atranda tikrai savitus posūkius. Tai ir pamatome kūrybinių darbų pristatymo metu. Ko geros, sunkiausia (o gal ir lengviausia, jei teisingą kelią pasirinko) yra „Laikraščio“ studija. Reikia viską padaryti nuo pradžių, iki galutinio spausdinto varianto. Dirbama iki paryčių.

„Skaitinių“ studijoje skaitoma ne vien savuosius ar kitų čia dalyvaujančių konkurso dalyvių kūrinius. Savo kūrinius atsiuntė 192 moksleiviai (pakviesti į Džiaugsmo gatvę, kur įsikūręs Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras, net 106 moksleiviai, kuriuos lydėjo bent 30 pedagogų), tad iš to galima ir rinktis, nors į rinkinį pateko tik maža dalis.

„Vertimų“ studijoje tądien išvydau tik vienužę Rūtą Griauslytę, Klaipėdos r. Gargždų „Kranto“ vidurinės mokyklos dešimtokę. Tai tarsi paliudytų, jog vertėjo darbas – kruopštumo, susikaupimo reikalaujanti veikla. Ko gero, ir bendrauti reikia ne su bendraamžiais, o su knyga, žodynais...

Jei jau niekur kuris nepritapo, jei kūrybinių kibirkščių būna tokių, kurios nesutalpinamos į įvardijamą „puodą“, tada laikas rinktis „Laisvojo menininko“ studiją. Juo ten galima irgi visko prisimanyti, kas sietina su gamta ir menais.

Tie, kurie susibūrė į „Kalbančių akmenukų“ sekciją, iš tiesų buvo pasišovę pakalbinti pilkąjį akmenuką. Kažin, ar tai pavyktų? Na, jei jau nepavyktų prakalbinti, tai nupiešti... Visai įmanoma! O juk akmenukas gali ir kalbėti. Ypač eilėraštyje, miniatiūroje... Nes kiekvienas akmenėlis turi savo istoriją, kurią mes nė nenorime nugirsti...

*  *  *

Ieva Račinskytė, Kretingos M.Daujoto vidurinė mokykla, dešimtokė, pasiteiravus, ko į sekcija, pavadintą „Geri darbai“ pakliuvusi, sakė, jog renkantis neturėjusi kokios kitos originalesnės minties.

„Suvis čia taip aplinkui žalia, tad ko ir į paprastus akmenėlius nepažiūrėjus... Žmones akmenys traukia, vis prie žemės...“, - porino Ieva Račinskytė, regis, tuo besigretinanti ir prie „Kalbančių akmenų“ sekcijos, tuo lyg ir paliudydama, jog susirinkta Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre paprasčiausiai pabendrauti.

„Daryti gerus darbus – tai kone tas pats, kaip ir nešti akmenį, jo nesviedžiant į kokį langą ar žmogų...“, - simboliškai atitarė LJGC metodininkas Almantas Kulbis, prasitaręs, jog ir po gerų darbų net šiukšlės iš aplinkos išnyksta, ir šiltnamyje gėlytės yra pagirdomos, ir... Daug juk galima gero atlikti bet kokioje aplinkoje...  

 

Virginija Drobelytė visi minėjo mokyklų, iš kurių nuolat atvyksta jaunieji kūrėjai į Lietuvos jaunųjų gamtininkų centrą, pavadinimus: Kretingos Pranciškonų gimnazija, Prienų „Ąžuolo“ pagrindinė mokykla, Rokiškio J.Tūbelio gimnazija, Radviliškio Lizdeikos gimnazija, Druskininkų „Ryto“ gimnazija... Sąrašas būtų ilgokas. Tik liktų paliudyti, jog esama daug šalies mokyklų, kuriose kūrybiškai nusiteikusieji moksleiviai geba atsitiesti nuo kompiuterio ekranėlio, geba išvysti gamtą ir ją „pakalbinti“.

Pasikalbėjimai – visada gero tono, erdvesnio žmogaus ženklas... 

 

Konkursą rėmė: Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvių kalbos instituto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, „Algarvės“, „Žaliųjų girių“, „Margų raštų“ leidyklos, LJGC dailės amatų būrelis.

 


Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"