Paieška Eugenija STRAZDIENĖ: eilėraščiai, miniatiūros

Konkursui „Gamtos pasaka – 2007“

 

Daug metų dirbdama miškininke, negaliu ramiai praeiti nepastebėdama nuolat besikeičiančio gamtos grožio. Nors likimas lėmė, kad dirbu inžinierinį darbą ir kasdien nebūnu šioje pasakoje, bet ją galima įžvelgti visoje aplinkoje, kuri supa mus....

Džiaugiuosi pirmu žaliu pumpurėliu savo sode, pirmu gėlės žiedeliu, parskridusiu giesmininku, darbščia skruzdėlyte ar minkštutėle aksomine kamane...

Na, o į mišką bėgu lyg į šventę... o širdį suspaudžia padarytos jam žaizdos – gaisrai, niokojantis kirtimai, galingų mašinų išmalti grioviai, suniokota miško paklotė...

Juk apie visą tai negalima nerašyti...

Jūsų konkursui siunčiu keletą miniatiūrų ir eilėraščių, kurie yra mano rinktinėse, gal „Žaliojo pasaulio“ skaitytojui bus įdomu kartu su manimi iš naujo pajusti mus supantį grožį...

 

Eugenija STRAZDIENĖ

Valkininkų miškų urėdijos inžinierė

 

Simfonija

 

Miške pavasaris... Sėdžiu ant kelmelio, dairausi aplinkui, o širdį užliūliuoja, užlieja neapsakoma palaima. Čia, žiūrėk, žiedelis jau sprogsta, ten mėlynuoja baltuoja, dar toliau rausva dėmelė, tarsi akvarelėje lygiai teptuku nutepta...

Atsisuku – bitutė darbuojasi, iš žiedelio nektarą geria. Skruzdėlytė bėga, vis nenuilsdama, vis skubėdama...

Įsiklausau: o garsų jūra... Paukšteliai vienas per kitą gražiau gieda. Čia lakštingala, ten volungė, - visų nė neišskirsi. Staiga balsai balseliai tarsi nutyla, pasigirsta skardus gegutės kukavimas...

Pušys ošia ir svyruoja, prisiglausdamos viena prie kitos, tai vėl atsitraukdamos. Įlomėlėje paslaptingai apsigaubusios tamsiai žaliu rūbu stūkso kelios eglės.

šilas groja miško simfoniją...

 

Upeliukas

 

Nusileidžiu miške nuo kalnelio... Iš kur šitas grožis?

Pašlaitėje – upeliukas, toks mažytis skaidrus, - čiurlena, krykštauja tarsi kūdikėlis...

Smiltelės baltos, akmenėlius ant dugno gali suskaičiuoti...

Žiūriu ir negaliu atsigėrėti, kaip jis čia toks švarus, žmogaus nesuterštas, nesubjaurotas, neišniekintas...

Miškas moka saugoti paslaptį...

 

Pavasaris

 

Karklo šakelėj spindulėlis žaidžia,

Nors šarma iš ryto –

Pumpurėlis atokaitoj skleidžias.

Danguje saulelės šypsena alsuoja,

Vyturys apyrubėj čyruoja.

Spinduliais saulelė žemę apkabina –

Bučinėlius žarsto, gyvastį gaivina.

Ten daigelis kalas, ten žiedelis skleidžias -

Gaivumu pavasario, džiaugiasi kas gali...

 

Į girią

 

Į girią bėgu lyg į šventę -

Jausmų krūtinėje nesutalpinu...

Greičiau, greičiau prie seno ąžuolo -

Aš tiek papasakoti jam turiu...

Prisiglaudžiu prie jo rūpios žievės -

Viliuosi ar senolis vėl mane girdės?..

Galvoje bėga sukas mintys,

širdis vis tuksi ir nerimsta...

O jis šakom lyg rankom apkabina -

Sudirgusią taip greitai nuramina.

Ir aš žalioj pavasario žolėj,

Žalias svajas svajoju vėl...

širdyje dega aukuro ugnis -

Tokia rami, lyg snaudžiantis žaltys...

Ir mintys plaukia, vejasi aplink šakas,

Kol išskrenda į tolius ir dausas.

O apkeliavus tolimus kraštus -

Tokia rami senolio ąžuolo glėby -

Aš susitaikiusi su sąžinės savastimi -

Tokia lengva išplaukiu vakaro rūke...

širdim dėkoju tau – giria žalia.

 

O kaip skaudu, kada šimtmečiais pačios gamtos kurtas grožis yra sunaikinamas...

 

Gaisravietė

 

Tyla... Aplinkui stūkso negyvi medžiai, į viršų stiebiasi apanglėjusios šakos – tarsi rankos... Pūsteli vėjas, pabarsto pelenus. Čia nežydi gėlė – kaip įprasta akiai pavasarį, neskuba darbštuolė skruzdelytė...

Apsidairau, aplinkui viliuosi pamatyti bent menkiausią gyvybės žymę...

Visur pilka, juoda; kūnu nubėga šiurpulys, o širdį gniaužia rauda, - žmogau, kam uždegei mišką!..

 

Rauda

 

šimtametės pušys ošia raudą –

šimtmečių maldoj sustingę lūpos...

Ašaros sakų varvekliais verkia –

Kai negailestingai mišką kerta...

šimtmečiais brandintą stiebą –

Suverčia krūvon išlakią mintį,

Galingais traktoriais užsikabina,

Riaumoja, velka ir nežino –

Kaip šimtametę širdį skauda...

Išdrasko, sutrypia kas gyva –

Užverčia šimtmečiais rašytą

                       Miško knygą...

 

Malda

 

Atleisk man, medi, jei gali

Žmonių eilinę išdavystę -

Per naktį jie išguldė visą mišką...

Kirviu mosavo, dieną trikdė,

O jūsų šimtametes širdis

Amžinai kietu miegu užmigdė.

 

Bevaikščiodama po šią nykią plynę

Matau tik suverstą kemsynę...

Sakų ašaros pušų kamienais varva,

Galiūnas ąžuolas čia guli apsiverkęs,

Toliau berželis, eglė, liepa –

Taip viskas pilka, šalta, kieta...

 

Atrodo, šimtmečiais giria čia nežaliavo,

Galingi traktoriai čia greitai suvažiavo

Visus medžius suvilko, ištreliavo...

Iš ąžuolo koplytstulpis išėjo –

Gerai, sakraliniu daiktu pavirto,

Jame gyvena sudaiktėjęs...

 

Atleisk man, medi, jei gali –

Suklupusi meldžiuos prie

Ąžuolinio kryžiaus,

Tylia malda, lyg aimana žalia

Pagarbint noriu vėl Tave...

Ir pažadu, malda prisiekiu,

Kad vėl šlamės čia, oš nauja giria...

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"