Paieška Vardas - kaip keiksmažodis

Vardas - kaip keiksmažodis

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

„Raviu daržą, o ji pasipūtusi tupi šalia. Aš ją toliau pakeliu, o ji vėl atrėplioja, nes šuoliuoti - per didelis svoris“.

Apie ką taip meliai rašo Janina Baltrušaitytė iš Rokiškio rajono? Ką ji, baigusi darbą darže, neša į šiltnamį, kad vištos neužkapotų?

Gal ir nesunku atspėti - rupūžę. Įdomus dalykas - gyvūnėlis, virtęs negražumo, net bjaurumo simboliu, kažkodėl išsaugojo pagarbą sau. Na, nekyla ranka jį skriausti, nors myluoti - irgi nekyla.

Susipažinkime iš arčiau. Juo labiau, jog visai neseniai pasauliui buvo paskelbta žinia apie tolimą mūsų kaimynių giminaitę, rupūžę agą, pagautą Australijoje ir svėrusią apie vieną kilogramą.

Iš tikrųjų, folkloriniai gyvūnų įvaizdžiai gerokai skiriasi nuo realybės. Vilkas ne toks jau kvailas, meškinas ne toks jau geraširdis, kaip pasakose minima. O herbų papuošalai - liūtai ir ereliai - ne tokie jau prakilnūs. Bet labiausiai gaila rupūžės. Įžymus praeities gamtininkas Alfredas Brėmas rašė: „Rupūžė - tikra palaima tam kampeliui, kuriame ji apsigyveno“. Žinoma, gamtininkas turėjo galvoje naudą, kurią rupūžės duoda žmonėms.

švelni varlių odelė turi būti nuolat drėkinama. Varlė, išgarindama skysčius ir dėl to praradusi maždaug 15-20 procentų svorio, gali žūti. Tuo tarpu rupūžėms nebūna mirtino pavojaus net tada, kai joms išgaruoja pusė kūno svorio. Mat jas dengia visai kitokia, trupučiuką suragėjusi odelė. Kai sąlygos labai blogos, ji dar apdengiama specialia plėvele ir garavimas beveik sustoja.

Kai šilčiau, jau nuo balandžio vidurio prasideda tuoktuvės. Gražiai gieda žaliosios rupūžės - jų negarsūs balseliai panašūs į mažo paukštelio čirenimą. Tuo tarpu pilkosios rupūžės - greičiau tylenės, o jei prabyla, tai balsas būna panašus į vištos kvaksėjimą. Rupūžės stengiasi kuo trumpiau užsibūti vandenyje. Baigia nerštą - ir atgal, sausumon.

šiaip varlių ikrelius vadiname kurkulais, tačiau rupūžėms tas pavadinimas netinka. Jos išleidžia dvi virtines karoliukų.

Svarbiausi gyvybės išsaugojimo būdai yra du: slėpynės ir nuodingos liaukutės. Kol nėra pavojaus, jos uždarytos, bet vos tik kapteli gandras ar griebia koks žvėrelis - automatiškai atsiveria ir gana gausiai aplaisto odą nuodingomis gleivėmis.

Na, jos nelabai nuodingos, tiesiog nudegina nasrus, o prarijus sukelia vėmimą ir trikdo širdies ritmą. Laiku išspjovus ar išvėmus grobį, viskas baigiasi gerai, tačiau jauni plėšrūs žvėreliai, o kartais ir šuniukai, gali net žūti. Po šitokio degustavimo noras gaudyti rupūžes praeina visiems laikams. Nors, pavyzdžiui, ežiai, barsukai, žalčiai rupūžes valgo.

Jei rupūžėlę gražiai, nesuspausdami, paimsime į rankas, ji nė tų gleivių gali neišskirti. O jeigu ir išskiria - ne bėda, per odą jos nepraeina. Na, pačiupinėjus rupūžę, pirštais akių trinti nederėtų - gali perštėti.

Rupūžės prie grobio eina pamažu, žingsnelis po žingsnelio. šuoliuoti jų kojytės nepritaikytos. O joms ir nereikia. Mat akys geresnės nei varlių. Varlės mato tik judančius daiktus. Pavyzdžiui, ramiai tupinti musė joms tiesiog neegzistuoja. O rupūžėlė mato: iššovė ilgą lipnų liežuvėlį - ir jau turi ką valgyti. Žodžiu iš daržų darželių surenka daugybę įvairiausios smulkmės, neretai kenksmingos mūsų augaliukams.

Medžioklėn išeina sulaukusios sutemų, labai mėgsta rasos lašelius, kurie suvilgo odą ir pagirdo. Žiemoti lenda į pelių urvelius, rūsius, įvairiausias duobes ir moka gana giliai įsirausti į puresnę žemę.

Janina Baltrušaitytė, šią vasarą ravėdama daržą, matyt, ir vėl sutiks savo mielą rupūžėlę. Gal ir daugelis matysime. O matydami žinokime: kai vėlai vakare jau būsime namie, darže tvarką palaikys tie nepelnytai beveik keiksmažodžiu vadinami padarėliai.

Kalbant apie rupūžių giminės rekordininkę agą, pagautą Australijoje ir svėrusią vieną kilogramą, reikėtų pridurti, jog tų rupūžių tėvynė - Pietų ir Centrinė Amerika, o į Australija jos buvo atvežtos. Tikslas - nuo kenkėjų apsaugoti cukrinių nendrių plantacijas.

Agos lengvai įvykdė uždavinį ir ėmėsi senųjų Australijos gyventojų, jų jauniklių. Neturėdamos natūralių priešų, nepaprastai išplito. Dabar jų ten milijonai, net skelbiami konkursai ir žadamos didelės premijos tiems, kas sugalvos pačius geriausius agų gaudymo spąstelius.

Sterbliakiaunės ir kiti Australijos plėšrūs žvėreliai, užpuolę tas rupūžes, paprasčiausiai nusinuodija, nes jos turi gana stiprių nuodų, pavojingų net žmogui. Žodžiu, tikrai nelaimingas kontinentas, ta Australija, pilna ateivių - triušių, lapių, sulaukėjusių kačių, asilų, net kupranugarių, arklių ar karvių. Visos bėdos - kartu su kolonizatoriais. Tą pajuto ir aborigenai; nors ir ginami, palaikomi valstybės, jie jau beveik prarado savąją tapatybę, ypač jaunimas, prie naujos vakarietiškos nepriprato, o jei ir priprato - tai dažniausiai prie neigiamų formų. Aborigenų alkoholizmas pasidarė vos ne visuotinė būsena.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"